Sūduvių žemių ir poeto atspindžiai dailininkų drobėse
Vilkaviškio kultūros centras trečią kartą organizavo tapybos plenerą „Sūduvių žemė: Pa (si) likimai“. Jis vyksta kas antri metai. Šįmet į Vilkaviškio kraštą kūrybinių minčių pasisemti ir jas drobėje perteikti atvyko tarptautinė kūrėjų grupė: Svajūnas Armonas-Mileris (plenero vadovas), Arvydas Kašauskas, Rita Rimšienė, Antanas Obcarskas (Lietuva) ir Vojciechas Mendzelevskis (Wojciech Mendzelewski) ir Krystyna Rudzka-Pšyccoda (Krystyna Rudzka-Przychoda) iš Lenkijos bei Katsiaryna Sumarava iš Baltarusijos.
Šiais metais pleneras buvo skirtas kraštiečio poeto Kazio Bradūno gyvenimui ir kūrybai. Per savaitę septynių dailininkų grupė aplankė įvairias rajono vietas, tarp jų – Vištyčio kraštą, poeto Kazio Bradūno gimtinę Kiršuose. Čia, dvasiniuose Bradūnų namuose, kuriuos žymi koplytstulpis ir simboliniai varteliai, susitikime su poeto dukra Elena Bradūnaite-Aglinskiene, išgirdo nuoširdų pasakojimą apie jos tėvelio vaikystę, jo tėvų namus, kūrybą, studentišką bičiulystę su poetais Vytautu Mačerniu, Bernardu Brazdžioniu, kitais kūrėjais, apie pokario išgyvenimus, pasitraukimą į Vakarus ir įsitvirtinimą JAV bei sugrįžimą į Nepriklausomą Lietuvą. Alvito kaimo bendruomenės atstovės plenero dalyvius vaišino tradiciškai paprastai per Kiršų vasaros renginius iškepamu obuolių pyragu pagal poeto žmonos Kazimieros Bradūnienės receptą.
Plenero metu kartu su profesionaliais dailininkais Svajūnu Armonu-Mileriu ir Antanu Obcarsku organizuoti kūrybiniai užsiėmimai, į kuriuos užsirašė būrelis krašto žmonių, niekada rankose neturėjusių teptuko. Bet ir jų pirmieji bandymai, ir profesionalių dailininkų darbai (šie per savaitę turėjo nutapyti po keturis paveikslus) išeksponuoti kultūros centro erdvėse lankytojams atviri iki spalio antros pusės.
Darbų pristatymo valandėlė, kurioje dalyvavo dailininkai ir savanoriai kūrėjai bei susidomėjusieji, tarsi vedė per vaizdingą Sūduvos kraštą, poeto Kazio Bradūno gyvenimo ir kūrybos vingius. O pastebėjimų ir atradimų būta originalių! Kai kurie kūrėjai (iš užsienio šalių) pirmąkart išgirdo apie Kazio Bradūno asmenį ir kūrybą, tad savo drobėse užakcentavo vieną kurį epizodą, jautriu dukros Elenos žodžiu ar organizatorės Ritos Marcelionytės paaiškinimu pataikiusį į širdį. Pavyzdžiui, baltarusei Katsiarynai Sumaravai ypač įstrigo epizodas, apie poeto Kazio Bradūno šeimos žirgus, kurių negalėjo besitraukdami pasiimti į JAV… Prie savo žirgo vizijos ji kaligrafiška rašysena lietuviškai įrašė poeto jautrius žodžius apie pirmąkart matytą verkiantį tėvą, atsisveikinus su paprastais arkliais-artojėliais… Antanui Obcarskui labiausiai įstrigo subombarduotos Bradūnynės vaizdas.
Parodos pristatyme tą prisilietimą prie kūrėjo ir gamtos prisodrino poeto dukros Elenos raiški, beveik tarmiška šnekta ir anūkės Vaivos Aglinskaitės dainos senelio (tėtuko, – kaip ji sako) eilėraščių žodžiais, akomponuojant kanklėmis.
Parodos atidaryme dalyvavusi Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemerė Daiva Riklienė dėkojo dailininkams už krašto įamžinimą paveiksluose, iniciatyvas, garsinančias rajoną visoje Lietuvoje. Plenero vadovui S. Armonui-Mileriui ji įteikė mero Algirdo Neiberkos padėką už kūrybą, atskleidžiančią istorinį ir kultūrinį krašto identitetą.
Paroda numatyta ateityje eksponuoti Lukšiuose (Šakių r.), Kazlų Rūdoje, Alvite, Prienuose ir Marijampolėje.
Visiems kūrėjams atskirai dėkojo ir šio plenero siela kultūros darbuotoja Rita Marcelionytė. Ji sakė, kad džiaugiasi ilgamete draugyste su profesionaliais dailininkais – individualistų grupe. Savo bičiulius subūręs S. Armonas-Mileris „atvilioja“ į Vilkaviškį. Dailininkai Svajūnas ir Arvydas šiuose pleneruose dalyvauja nuo pat pradžių. Visi kiti Vilkaviškio krašte lankėsi pirmą kartą. Lenkai Krystyna ir Vojciechas atvyko iš Liublino. Vojciechas – universiteto dėstytojas, skulptorius, dirba su medžiu, akmeniu ir bronza. Krystyna vadovavo analogiškai menininkų gildijai Liubline, dabar jos veiklą tęsia Vojciechas. Krystyna plenerui Vilkaviškio rajone ruošėsi labai atsakingai – rinkosi medžiagą, poeziją, vertėsi į lenkų kalbą, o plenero metu vis perklausdavo, ar teisingai supratusi. Pasak Ritos, jos kūrybos braižas (spalvos, motyvai) asocijuojasi su čiurlioniška tapyba.
Rita paaiškino ir plenero pavadinimo esmę. „Sūduvių žemė: Pa (si) likimai“ turi tris prasmes: likimai, palikimai, pasilikimai. Tai talpus lietuviškas žodis, kitomis kalbomis sunku perteikti jo skirtybes. 2021 metais plenere buvo nagrinėjama tautinių mažumų tema – totoriai, žydai, jų skaudžios istorijos, kas liko dabartyje (paveldas) ir dailininkų interpretacijos. 2023 metų tema – Rimšynė. Likimai – pažangiausias Sūduvos ūkis, skulptoriaus Petro Rimšos palikimas (skulptūros, medaliai).
Plenero pradžioje visada organizuojami teminiai susitikimai ar žvalgytuvės, kas padeda susirinkti medžiagą kūrybai.
Pasak Ritos, pasiruošimas plenerui jai pačiai buvo tarsi nuostabių atradimų metas. Iš naujo turėjo atidžiai perskaityti K. Bradūno poeziją, suprasti ir dailininkams išryškinti tiesiogines šio poeto sąsajas su tėviške. „Sugretinau gyvenimo įvykius ir poeziją. Iškilo tėvo portretas (eil. „Tarp dviejų karų“), gal todėl daugeliui įstrigo arklių motyvas… Mamos maldingumas (eil. „Motina maldininkė“), emocinis ryšys su aukle Ona Šulinskiene (jai skirti trys eilėraščiai). Plenero dalyviams patiko eilėraštis „Nuprausimas kelionei“ – lyg vizijos, lyg perėjimas Amžinybėn“.
Rita džiaugėsi atradusi K. Bradūno kūryboje čiurlioniškumo, o labiausiai vertina bičiulystę su poeto dukra Elena. Su ja be jokios skubos pasivaikščiojo po Alvitą, kalbėjosi apie Šv. Onos atlaidus, nuskendusius bažnyčios varpus, kas poeto dukrai, gimusiai ir užaugusiai ne Lietuvoje įstrigo iš tėvelio pasakojimų visam gyvenimui, ką ji perdavė savo dukrai, – ir tuo dalijasi su dabartiniais Lietuvos žmonėmis.
