Sūduvoje gyvuoja šimtametė Sūdava

Turi himną ir metraštininkę

Šimtas metų žmogui – tai garbus amžius, o kaimui – tarsi kunkuliuojanti jaunystė… Soduose ir pakelėse auga tėvų, senelių sodinti medžiai, durys varstomos jų statytuose pastatuose, saulė sutinkama ir palydima pro jų įstiklintus langus, į pamaldas kviečia jų lankytų bažnyčių varpai, pagarbiai tariami senolių vardai prie paminklų kapinaitėse. 

Taigi – kaimo dvasia, jo keliai ir jais keliaujantys, – jau kiti… Bet gyvenimu čia džiaugiasi ir praeitį primena ilgaamžiai, iš kurių vyriausiam – 93-eji. Kaimas dar turi savo krašto muziejų,  Sūdavos mokyklą, kur krykštauja vaikučiai. Vis gražėja kaimo sodybos, jų šeimininkai nestokoja nei laiko, nei išmonės jas išpuošti. Sūdaviečiai turi savo kaimo himną, kurį 2003 metais sukūrė mokytoja Salomėja Mikelaitienė. Kaimas turi metraštininkę – Aldoną Kiverienę, kuri kiekvieną dieną fiksuoja, kas kaime vyksta… 

Įamžino riboženkliu ir švente

Vieną Dievo dovanotą gražią rudens dieną Sūdavos kaimo bendruomenė (Vilkaviškio r.) sukvietė gyvenusius šiose apylinkėse, čia esančius ir prijaučiančius į ypatingą sueigą – paminėti Sūdavos kaimo 100-metį – prisiminti šio krašto istoriją, tradicijas ir žmones, pasidžiaugti dabartimi, pasvajoti apie ateitį. Pagal projektą, finansuotą iš rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų fondo, paremtą pačių sūdaviečių, prie įvažiavimo į gyvenvietę organizatoriai pasirūpino sukurti ir įtvirtino riboženklį bei surengė konferenciją bendruomenės namuose ir bendrystės šventę mokyklos stadione su rajono saviveiklos kolektyvų ir kviestinių atlikėjų programa. 

Juostelę prie kaimo riboženklio perkirpo garbūs svečiai: Seimo narys Algirdas Butkevičius, rajono meras Algirdas Neiberka, vietinės valdžios atstovė Klausučių seniūnė Judita Skystimienė bei Sūdavos kaimo bendruomenės pirmininkė Rita Brazaitienė. Riboženklį palaimino Klausučių seniūnijos teritorijoje dvi parapijas (Didvyžių ir Žaliosios) aptarnaujantis kun. Mindaugas Martinaitis.

Prisiminė Paprūsės ir kaimo praeitis

Sūdava – viena iš Paprūsės vietovių. Tad tie, kurie atėjo ir į pirmąją šventės dalį, iš Vilkaviškio savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos Saulenės Pučiliauskaitės  išgirdo istorinę apžvalgą apie Prūsijos 500 metų sukaktį: atsiradimą, gyvavimą ir nunykimą. Klausytojai su šypsenomis ir savų prisiminimų įterpiniais lydėjo bibliotekininkės asmeninius, iš vaikystės išlikusius, potyrius, jog žmonės sakydavo „važiuoja į Vokietiją“ apsipirkti ar pasidairyti… Tačiau po Antrojo pasaulinio karo šis kraštas – jau Kaliningrado sritis (šiame Sūduvos pakrašty vadintas „rusynu“), dabar Karaliaučiaus sritis, Rusija… Prisimintas ir ne vienas senolių šnekamojoje kalboje vartotas ir dar neužmirštamas germanizmas. 

Bendruomenės namų erdves papuošė ir visą mėnesį pasigrožėti kvietė iš Sūdavos kilusio Mariaus Valaičio tapyti paveikslai, pavadinimu „Prisiminimų istorijos“.

„Esate gyvoji istorija“

Lyg ir oficialiai turėjusi savo pasisakymu pristatyti Sūdavos kaimo istoriją  nuo praeities iki dabarties aktyvi bendruomenės narė Virginija Amšiejienė čia pat kalbino senuosius kaimo gyventojus. Prašė prisiminti, gyvu žodžiu paliudyti apie atskiras kaimo kūrimosi detales. Taip, daug ką surandi dar 2012 metais Virginijos mamos, mokytojos Reginos Naujokaitienės, su jaunąja kraštotyrininke Milda Viltrakyte  surinktuose duomenyse ir išleistoje knygoje „Sūdavos kaimas 1922-2012“. Bet norisi išgirsti dar galimą išgirsti žodį… Ir beldėsi Virginija į žmonių širdis jautriu ir svarbiu prašymu: „Jūs esate gyvoji istorija. Viską perduokite savo vaikams ir perduokite ne žodžiais, o užrašytą.  Man mama labai daug pasakojo. Atrodė, kad dešimt kartų girdėjau, žinau… Bet mamos nebėra, o atmintis ir mano jau nebe ta… Užrašykite, tai bus istorija jūsų šeimos, kaimo ir valstybės.“

Dvariškos godos

Prieš mus gyvenusieji nebūtų užrašę, ir Sūdavos kaimo pavadinimo kilmė būtų tikras galvosūkis.

Šioje vietovėje, prie kelio Vilkaviškis – Didvyžiai – Kudirkos Naumiestis – buvo įsikūręs Rementiškių dvaras ir Skomska – Valės palivarkas. Senoliai pasakoję, kad Rementiškių dvare baudžiauninkai buvo plakami diržais, rykštėmis. Manoma, kad iš rusiško pavadinimo „remenj“ – diržas kilęs Rementiškių dvaro pavadinimas (Tai 1979 metais  yra užrašiusi R. Naujokaitienė).

Viename iš dvaro pastatų sovietiniais laikais buvo kolūkio kontora, atgavus Nepriklausomybę kaimo gyventojai pastatą išpirko, o Reginos Naujokaitienės iniciatyva įkurtas ir veikia Sūdavos krašto muziejus. Tad ši mokytoja su jaunaisiais kraštotyrininkais ir išsiaiškino, jog prasidėjus žemės reformai iš tuometinės dvaro ir Skomska – Valės palivarko  šeimininkės  Sofijos Smolskytės – Zelenauskienės 1922 m. gruodžio 4 d. žemės reformos reikalams buvo paimtas 567 hektarų žemės plotas.

Šeimininkė ūkį vedė tvarkingai, laukai nedirvonavo, stengėsi laikyti kuo daugiau gerų veislių kumelių, ateityje planavo dvare įsteigti žirgyną, specialiu raštu prašė jai palikti 250 hektarų. 

Gyvenanteji aplink dvarą mažažemiai, gavę Žemės ūkio ministerijos leidimą, išsipirko iš dvaro žemės. Pareiškimu S. Smolskytė-Zelenauskienė pasirinko Rementiškių dvarą su sodyba  kaip neliečiamą  žemės normą. Tačiau Žemės reformos  valdyba į dvarininkės pareiškimą neatsižvelgė  ir jai paliko tik 80 hektarų žemės plotą su Rementiškių dvaro trobesiais.

Dvaro žemės buvo išdalintos 44 bežemiams ir dvylikai mažažemių (tarp jų buvo vienuolika Nepriklausomybės kovų savanorių). 

Dvarininkė Sofija Smolskytė-Zelenauskienė neilgai šeimininkavo Rementiškių dvare, 1925 metais jį pardavė Adomui Siveckiui, kuris dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Vietinių gyventojų atmintyje A. Siveckis išlikęs kaip piktas ir pasipūtęs žmogus, niekam neleidęs vaikščioti po dvaro teritoriją. Sovietinė okupacija, trėmimai neaplenkė ir šio krašto. Dvaro žemės buvo nacionalizuotos. A. Siveckis mirė, jo žmona buvo ištremta į Sibirą. 

Dvare buvo įkurtas „Arminų“ kolūkis (vėliau pervardintas į „Pergalės“). Dvare įkurtas kolūkio centras simboliškai priglaudė sovietinius kumečius – kolūkiečius. Kolūkių kūrimasis vieniems buvo džiaugsmas, kitiems – skaudūs praradimai.

Kuo ne krikštatėvis?

Po dvaro išdalijimo, jau 1925 metais, jo žemėse įsikūrė 56 šeimos. Naujai susikūrusiam kaimui reikėjo pavadinimo. Gretimais buvo Bobių kaimas (šįmet jis šventė 250 metų sukaktį), tai ir naująjį kaimą pradėta vadinti Bobiais. Bet šis pavadinimas nepatiko naujakuriui – Nepriklausomybės kovų savanoriui Pranui Tamošaičiui. Jis šaipėsi: „Koks aš boba ar bobius?! Juk čia Sūduva!“ Ir taip besiginčijant naujam kaimui prigijo pavadinimas su mažu – vienos raidės – pakeitimu – Sūdava.

To meto valdžios oficioze „Vyriausybės žiniose“ 1927 m. liepos 5 d. numeryje paskelbtame įsakyme Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministrai patvirtino dvarų pavadinimų pakeitimus kaimais, tuo pačiu įteisino ir pirmą kartą spaudoje paminėjo Sūdavos kaimo pavadinimą. Ir kiek oficialūs šaltiniai tvirtina, tai ir dabar esąs vienintelis toks vietovardis Lietuvoje.

Taigi nors P. Tamošaitis buvo kilęs iš Bobių kaimo, bet jam, kaip drąsiam jaunam savanoriui – kūrėjui (į kariuomenę išėjo nesukakus reikiamam amžiui, dokumentuose pasisendinęs), paskyrė žemės, kur pats norėjo, jis įkūrė pavyzdinį ūkį. Praėjo daug dešimtmečių, kad būtų įamžinti iš šio krašto (Žaliosios valsčiaus) Nepriklausomybės ginti  išėję jauni vyrai. Tuo pasirūpino Prano sūnus Stasys ir prie Žaliosios parapijos buvusios klebonijos sienos pritvirtino lentas su šio krašto savanorių pavardėmis. Vienoje jų – ir jo tėvo, Prano Tamošaičio, pavardė… Tik ne kiekvienas žino, jog jį dera vadinti ir Sūdavos kaimo krikštatėviu.

Skaičių kalba 

Enciklopedijose teigiama, kad 1923 metais Rementiškių dvare buvo 138 gyventojai, Sūdavos kaime 1959 metais gyveno 252 žmonės, 1970 metais  – 281, paskui gyventojų didėjo ir 2001-aisiais gausiausiai gyventa – 459 žmonės. O po dešimties metų – 2011-aisiais – atoslūgis (381 sūdaviškis). Prieš dešimt metų, 2015-aisiais, gyventojų vėl padaugėjo – 417. 

Šimtąsias kaimo metines pasitiko 289 vietiniai gyventojai. Tai byloja, jog  Sūdavos kaimas Klausučų seniūnijoje gyventojų skaičiumi lenkia kitus kaimus.