Svajonių profesiją užsirašė pirmajame mokyklos sąsiuvinyje
Lietuvos edukologijos universitete (LEU) istoriją studijuojanti trečiakursė Rūta Murinaitė mokytoja svajojo būti nuo pat vaikystės. 12-oje klasėje, per paskutinio skambučio šventę, kai pradinių klasių mokytojos mokiniams atidavė jų pirmuosius sąsiuvinius, R. Murinaitė perskaitė, kuo svajojo būti užaugusi. „Jau tada svajojau apie mokytojo profesiją“, – prisimena ji.
Studentė pabrėžia – renkantis profesiją tėvai turėjo daug daugiau įtakos, nei jie patys įsivaizduoja, mat abu merginos tėvai – pedagogai. Augdama su tėvais pedagogais nuo pat mažumės ji matė mokyklos virtuvę iš vidaus. „Anksti supratau, kad didysis darbas dažnai prasideda tik pasibaigus pamokoms, kai mokiniai palieka mokyklą. Tačiau, kaip bebūtų keista, tai mane ir sužavėjo. Mano tėvai nebuvo tie mokytojai, kurie dar nespėjus suskambėti skambučiui susikrovę daiktus laukdavo pamokų pabaigos. Jie užsiimdavo įvairiausių renginių, ekskursijų, projektų organizavimu. Būtent tai mane ir žavėjo labiausiai. Mokytojo darbas – įvairiapusis, aktyvus, niekada nestovintis vietoje. Tai nuolatinio tobulėjimo perspektyva“, – pasirinktos profesijos motyvais dalijasi būsima mokytoja.
Vis dėlto R. Murinaitė prisimena, kad mokytis toje pačioje mokykloje, kur dirba tėvai, būti mokytojų vaiku nėra taip lengva. „Mokykloje pedagogų vaikai yra kitaip vertinami, ypač, jei mokaisi nedideliame mieste ar mietelyje. Dažnai mokytojai ar net ir bendraamžiai įsivaizduoja, kad jei tavo tėvai pedagogai, tu esi tarsi „šventesnis“ už kitus. Tavo elgesys, pasisakymai, rezultatai yra labiau sekami. Jei pamokos metu nusižengia eilinis mokinys, tai nėra sureikšminama, tačiau nusižengus mokytojų vaikui, tai arba virsta tiesiog katastrofa, arba manoma, jog tu sau per daug leidi, nes turi „užnugarį“, – sako R. Murinaitė, kuri mokėsi Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje.
Istorija mergina domėjosi visada. Vis tik paskutiniai du metai mokykloje jai buvo ilgų svarstymų ir dvejonių laikas. „Buvau susidomėjusi gamtos mokslais – biologija ir chemija, ir, žinoma, labai mėgau istoriją. Dvejojau, ar rinktis perspektyvesnius, gamtos, mokslus, ar pasirinkti tikrai patinkančią sritį. Vis dėlto likau ištikima sau ir pasirinkau istoriją“, – nelengvą apsisprendimo laikotarpį prisimena R. Murinaitė.
Tėvai dukters studijų pasirinkimą priėmė gana palankiai. Jiems buvo svarbiausia, kad dukteriai patiktų tai, ką ji daro. Tačiau mergina prisipažįsta, kad tėvai bandė patikrinti, ar ji pasirengusi tapti mokytoja. „Tai nebuvo griežtas pokalbis, bet jie stengėsi parodyti, kad būti pedagogu tikrai nėra lengva, o ypač dabar dėl įvairių politinių subtilybių, visuomenės požiūrio. Tačiau kai penktą ryto su gera žinia apie įstojimą į LEU prikėliau visus namus, jie mane palaikė šimtu dešimčia procentų. Ir dabar, praktikos metu, kai kyla kokių nors klausimų dėl to, kaip geriau paruošti pamoką, kaip suvaldyti klasę, visada skambinu ir klausiu patarimo“, – šypsosi mergina.
Studentė įsitikinusi, kad studijos LEU – tai vienas geriausių jos pasirinkimų gyvenime. „Istorijos fakultete, kuriame mokausi, yra susirinkę tikrai nemažai savo srities specialistų ir savo darbo sričiai atsidavusių dėstytojų. Žvelgiant į juos, matant jų profesionalumą, ir pačiam atsiranda daugiau vidinės motyvacijos tobulėti. Apskritai universiteto dėstytojai išsiskiria draugiškumu ir nuoširdžiu bendravimu su studentais. Tai labai palengvina studijų procesą, nes bendraudamas nejauti diskomforto, įtampos ar to, jog esi studentas – „žemiausia“ studijų grandis“, – kalba ji.
Būsimai mokytojai kelia nerimą tai, jog visuomenė šiais laikais labai nuvertina pedagogo darbą. „Mokytojas, mano nuomone, tai nėra tik darbas – tai gyvenimo būdas. Tai veikla, galinti suteikti labai daug naudos ne tik pačiam mokytojui, bet ir visuomenei. Banaliai skamba, bet juk mokytojai ugdo jaunąją kartą. Skiepija žmogiškąsias vertybes. Moko ir pataria“, – su nedideliu kartėliu sako R. Murinaitė.
Geras pedagogas, jos nuomone, tai savo srities specialistas, motyvuota asmenybė. „Patiems mokiniams daug įdomiau yra klausytis pasitikinčio savimi ir tikinčio savo darbo nauda mokytoju. Motyvacija, susidomėjimas tam tikra sritimi, kaip ir gera nuotaika, užkrečiami. Taip pat, manau, geras mokytojas turi nebijoti klysti, nes šiuolaikiniams vaikams autoritetų beveik nėra. Todėl vadovautis taisykle, kad aš esu mokytojas ir aš žinau viską geriausiai, yra netinkama“, – kalba LEU trečiakursė R. Murinaitė, planuojanti dirbti mokytoja ir niekada nesustoti tobulėti.
