Svečiuose pas dailininką G. Gesevičių – Ignaliną aplankys paroda ,,Išpažintis“
Vieno šeštadienio popietę Kirdeikiuose, baltomis pusnimis apsuptame dailiame namelyje, pasitaikė proga žvilgtelėti į žinomo menininko Gintaro Gesevičiaus buitį ir būtį. Tą namelį jis pats sau nusipaišė, tiksliai žinodamas, koks šis turi būti. Antrame aukšte įkurdintoje erdvioje jo studijoje pasijunti lyg danguj – nuo kalnelio pro didelius langus atsiveria puikus vaizdas į kaimą ir bažnytėlės bokštus. Koks gražumas čia būna vasarą, gali tik įsivaizduoti. Jau seniai pabėgęs iš Vilniaus, Gintaras čia gyvena, kuria ir turi lėto laiko prabangą, apie kurią dabar daugelis kalba, bet retas tai gali sau leisti.
Didžiulę gyvenimo ir kūrybos patirtį, pripažinimą meno pasaulyje užsitarnavęs dailininkas yra surengęs daugiau nei šimtą personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, tačiau to nesureikšmina. Jis sako jau senokai supratęs, kad pirmiausia yra įrankis Dievo rankose, o jo talentas ir gebėjimai – ne asmeninis nuopelnas, o dovana, kurią jis su dėkingumu neša žmonėms ir džiaugiasi sutikęs tuos, su kuriais atranda sielų bendrystę bei gali nuveikti tikrai kažką prasmingo. Savo vaikystės ir jaunystės sentimentų kaime Kirdeikiuose Gintaras jau surengė 7 tapybos plenerus, taip dar labiau išgarsindamas šią gražią, meno dvasia alsuojančią vietovę. Kai buvo atstatinėjama sudegusi Labanoro bažnyčia, dailininkas dovanojo nemažai paveikslų, buvo surengtas aukcionas ir nupirkti Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Restauruojant senus parapijos namus, jų langai prikelti naujam gyvenimui ir virto paveikslais…
Gražią ir didelę kūrybos parodą G. Gesevičius ignaliniečiams dovanojo 2024 m. liepos mėnesį, tuomet taip meniškai pasveikino jam patinkančią Ignaliną miesto gimtadienio šventės proga. O dabar dailininkas ruošiasi dar vienai, galima sakyti – gyvenimo parodai, kuri bus pristatyta Ignalinos krašto muziejuje balandžio 2 dieną. Muziejaus lankytojai pamatys ne tik naujausius paveikslus, bet ir iš įvairių kūrybinio kelio laikotarpių atrinktus darbus. Parodos pavadinimas ,,Išpažintis“ – tarsi išplaukia iš autoriaus noro atsigręžti, prisiminti, viską, kas buvo, apmąstyti, apibendrinti, priimti.
G. Gesevičius gimė Kaune 1952 metais, baigė Kauno dailės mokyklą, o 1976 m. – grafikos studijas tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1980 m. – Lietuvos dalininkų sąjungos narys. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Jaunas menininkas iš pradžių išgarsėjo kaip grafikas ir plakatistas (1992 metais buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių plakato autoriumi). Jo plakatai pelnė apdovanojimų Lietuvoje ir užsienio šalyse. Vėlesnėje kūryboje, maždaug apie 1990 m., pereita prie tapybos kaip svarbiausios raiškos formos. Plakato ženkliškumas tarsi transformavosi į poetišką, simbolinę, netgi mistišką jo paveikslų kalbą.
Puikių patirčių ir pažinčių dovanojo knygų iliustravimo laikas, gražiai dirbta ir bičiuliautasi su poetu Sigitu Geda. Gintaro gyvenimo kelyje apskritai daug šviesių, ryškių, talentingų asmenybių – dailininkų, aktorių, rašytojų, poetų, dvasininkų. Sutikti žmonės, prisiminimai, jų pasakytos ir širdin įkritusios tiesos – tai praturtinančios dovanos, kurias visada turi su savimi. O dabar šalia tapybos ėmė rastis noras užrašyti savo mintis. Gintaras rašo tuomet, kai siela ima ir prakalba išgyvendama gamtos grožio stebėtinas akimirkas ar visiškoje vienatybės tyloje, lyg maldoje, į save ir savo patirtį pažiūrėjus. Jo prozos miniatiūros gula į paprastus sąsiuvinius. Gal kada gims ir knyga.
Ramybės ir įkvėpimo menininkas, žinoma, semiasi gamtoje. Ne tik savo namų aplinkoje – netoliese Aukštaitijos nacionalinis parkas, Ladakalnis, jį mato per ežerą, Bitininkystės muziejus. Tačiau tapytojo darbuose neatrasime realistinių vaizdų ar jo taip mėgstamo kaimo, Ignalinos krašto peizažų. Kuriamas daugiaplanių erdvių, įvairių simbolių bei metaforiškų, spalvingų įvaizdžių pasaulis, alsuojantis čiurlioniška dvasia, kalbantis apie būties paslaptingumą, vedantis į ramybę, į šviesą, į viltį.
Gintaro gyvenime buvo įvairių situacijų, įvairių laikotarpių ir įvairių spalvų. Žudančiai juodos taip pat. ,,Visų tų situacijų, kurios buvo, aš nesukūriau. Man tik buvo duota sprendimo galimybė…“, – sako Gintaras, labai nemėgstantis žodžio ,,problema“, nes dažnai žmonės juo pavadina paprastas buities smulkmenas, kurių pilnos mūsų dienos. O štai Dievo duota teisė pačiam rinktis, pačiam apsispręsti yra išties bene svarbiausia, ką mes turime. Nes nuo mūsų ankstesnių pasirinkimų priklauso dabartinis buvimas. Gintarui patinka šv. Pranciškaus malda, kuria prašoma: Dieve, padaryk taip, kad ne aš būčiau mylimas, o kad mylėčiau kitus. Padaryk, kad ne aš būčiau suprastas, bet suprasčiau kitus, ir kad aš guosčiau, o ne guostų mane… Dievas menininko gyvenime – tiesiog natūraliai esantis: čia, šalia, visur.
Kai grįžusi namo gražiųjų dailininko kūrybinių erdvių nuotraukas parodžiau draugei Nijolei, irgi dailininkei, beje dalyvavusiai Kirdeikių plenere, ji pasakė, kad pabuvau Rojuje. Turbūt tikrai pabuvau, nes Gintaras mūsų pokalbį kaip tik ir baigė mintimis apie gyvenimo Rojų, kai bėgantis laikas nebaugina, kai viskas vyksta savaime ir niekur nesijauti nespėjantis, kai žinai, kad tavimi kažkas rūpinasi ir vakare gali jaustis ramus ir dėkingas. ,,Jeigu aš visą laiką gyvenu Rojuje, tai iš kur žinau, kad esu Rojuje. Nebuvimas pragare ir yra Rojus…“, – tokia štai tobulai paprasta kuriančio žmogaus mintis, tarsi panaikinanti visas mūsų mažas kasdienes problemas.
