Švelnėjančios žiemos diktuoja naujas dirvožemio apsaugos gaires

Žiemos tampa vis labiau nepastovios – vieną savaitę šalčiai, kitą – jau pliusinė temperatūra ir lietūs. Ūkininkams tai reiškia ne tik sunkiau planuojamus laukų darbus, bet ir didesnę dirvožemio erozijos, maistinių medžiagų nuplovimo bei derliaus praradimų riziką. Trumpėjantis įšalas ir dažnesni atlydžiai palieka laukus neapsaugotus, ypač ten, kur dirva paliekama plika. Tokios sąlygos verčia permąstyti dirbimo ir tręšimo įpročius – kad dirvožemis liktų sveikas, o investicijos į trąšas nenubėgtų tiesiai į melioracijos griovius.

Mažesnis įšalas – daugiau grėsmių dirvožemiui

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje žiemos tampa vis trumpesnės ir švelnesnės. Neturime ilgalaikio stabilaus įšalo, jo laikas trumpėja, sniego danga plonėja, dažnos atlydžio ir lietaus bangos. „Tai keičia tiek dirvožemyje vykstančius procesus, tiek ūkininkavimo rizikas. Dirvožemis lieka neapsaugotas nuo erozijos, o maistinės medžiagos lengviau išplaunamos“, – aiškina VšĮ „Baltijos aplinkos forumo“ aplinkosaugos ekspertas Justas Gulbinas.

Kaip tokioje situacijoje reikėtų tvarkyti dirbamą žemę? „Mokslas ir praktika rodo vienareikšmį principą – žemė žiemą turi būti uždengta. Plikas dirvožemis, veikiamas lietaus ir tirpstančio sniego, praranda struktūrą, nuplaunamas paviršinis sluoksnis, mažėja organinės anglies ir maistinių medžiagų“ – komentuoja J. Gulbinas.

Viena iš pagrindinių priemonių, kurią ūkininkai vis labiau taiko, yra augalų danga žiemos laiku. Žieminiai tarpiniai pasėliai, žieminiai javai arba pasėlių liekanos (pvz., ražienos) veikia kaip natūrali apsauga: sulaiko maistines medžiagas, gerina dirvožemio struktūrą, suteikia maisto medžiagų mikroorganizmams ir taip saugo dirvožemį nuo erozijos. Be to, šie pasėliai mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir skatina anglies kaupimą dirvožemyje, o tai prisideda prie kovos su klimato krize.

Ūkininkams taip pat ne naujiena, kad yra svarbu taikyti minimalų žemės dirbimą – neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijas, kai žemė dirbama be plūgo (neapverčiant dirvos), kai taikoma tiesioginė sėja arba kiti bearimių technologijų žemės dirbimo būdai. Neariant palaipsniui dirvoje iš naujo susiformuoja natūralūs vandentakiai (poros), likę augalų šaknys didina anglies kiekį, sudaro sąlygas mikroorganizmų veiklai, vyksta geresnė maistinių medžiagų apykaita, dirvožemio savybės palaipsniui gerėja, vanduo geriau sugeriamas, todėl mažėja paviršinis nuplovimas.

Augalų juostų įrengimas, ypač prie vandens telkinių – Lietuvoje nėra dažna, nors ne mažiau svarbi, praktika. Vegetacinėse juostose augantys žoliniai ar trumpaamžiai medingieji augalai sulėtina paviršinio vandens nutekėjimą, tokiu būdų sulaikomos dirvožemio dalelės ir su jomis keliaujančios maistinės medžiagos bei trąšos, kurios kitaip patektų į upelius ar melioracijos sistemas. Be to, apsauginės juostos gali padėti pritraukti vietines vabzdžių rūšis, kurios palengvina kovą su ūkiui nepalankiais vabzdžiais, bei gali padėti pritraukti vabzdžius apdulkintojus. Augalų juostos taip pat tampa ir buveinėmis paukščiams bei žvėrims, o tai didina kraštovaizdžio biologinę įvairovę.

Trąšos ne laiku – pinigai „į balą“

Netinkamai pasirinktas laikas trąšoms barstyti tampa ne tik taršos šaltiniu, bet ir nuostoliu ūkininkui. Jei žemė yra įšalusi ar paviršius prisotintas vandens, pirmasis lietus ar tirpsmo banga gali išplauti trąšas tiesiai į melioracijos kanalus. Per juos – į upes, ežerus ir Baltijos jūrą. Taip prarandama dalis derliaus potencialo, o kartu didinama vandens tarša – azotas ir fosforas skatina eutrofikaciją, vandens žydėjimą, žuvų žūtis. Baltijos jūra jau dabar yra viena labiausiai eutrofikuotų jūrų pasaulyje. Kiekviena papildoma maistinių medžiagų porcija, patekusi į ją, skatina dumblių žydėjimą, deguonies stygių ir vadinamųjų „negyvųjų zonų“ plėtimąsi.

Norint tręšti efektyviai, pavasarį būtina atlikti dirvožemio tyrimus ir nustatyti maistinių medžiagų atsargas jame, kad būtų įvertintas realus tręšimo poreikis norimam derliui gauti. Kad trąšos patektų tik ten, kur jų labiausiai reikia, rekomenduojama pasitelkti tiksliojo tręšimo technologijas. „Siekiant išvengti trąšų nuostolių, svarbiausia žiūrėti į realias lauko sąlygas, o ne į kalendorių. Reikėtų įvertinti kelis esminius veiksnius – drėgmės kiekį dirvoje, oro temperatūrą ir jos stabilumą, kritulių prognozes, šlaitų nuožulnumą ir pan.“ – sako J. Gulbinas.

Kai nuostoliai pasimato per vėlai

Nors dirvožemio degradacija vyksta lėtai, kai dirvožemis praranda derlingumą, ūkininkai tai pajunta tik po kelerių metų, kai sumažėja derlius arba padidėja sąnaudos. Kartą prarastą dirvožemio sveikatą atkurti yra labai sudėtinga ir ilgaamžė užduotis, todėl šiuolaikinės žiemos reikalauja šiuolaikinių sprendimų.