Talino architektūros bienalėje dalyvaujantis M. Peteraitis: šiuolaikinėje statyboje kertinį akmenį pakeitė polietileninė plėvelė
Aštuntąjį kartą organizuojamoje Talino architektūros bienalėje (TAB) šiemet Lietuvai atstovauja architektas Mantas Peteraitis, pristatantis intriguojantį eksperimentą „Prevencijos architektūra“. Projektas paremtas XX a. sodybos restauravimo patirtimi, mėginant ją atkurti visiškai atsisakius plastiko ir kitų sintetinių medžiagų. Principingame sumanyme tai ne tik ekologinis gestas, bet ir ekonominis pasirinkimas, atliepiantis pagrindinę šių metų TAB kuruotos parodos temą „Kiek kainuoja?“.
Nuo rugsėjo 9 d. iki lapkričio 30 d. veiksiantį svarbiausią architektūros festivalį Baltijos šalyse sudaro penkios pagrindinės dalys – simpoziumas, vizijų konkurso paroda, instaliacijų programa, tarptautinė architektūros mokyklų paroda ir kuratorinė paroda. Pastarojoje dėmesys sutelkiamas į apribojimų ir kaštų santykį. Klausiama, kaip finansinės aplinkybės formuoja architektūrinius sprendimus ir vertę; ieškoma apgalvotų ekonomiškų ir tvarių projektavimo galimybių.
Paroda eksponuojama ikoniškame vėlyvojo sovietinio modernizmo Talino pastate „Linnahall“. Ilgą laiką apleistas, nuolatinių diskusijų objektu išliekantis pastatas pats įkūnija pagrindinę bienalės temą: jo rekonstrukcija laikoma pernelyg brangia, o nugriovimas – ne ką pigesnis, taigi atidėliojamas sprendimas tik didina materialinius ir kultūrinius nuostolius.
Į kuruotą bienalės parodą pakviestas dalyvauti architektas Mantas Peteraitis kartu su režisieriumi „Joaquin Collective Way“ Taline pristato atliekamo architektūrinio eksperimento ataskaitą. „Savo fizine apimtimi ekspozicija daug kuklesnė už realiai atliktą darbą, tačiau ji tiksliai atspindi esminius procesus. Lankytojai pamatys fizinę medžiagų bei kai kurių konstrukcinių mazgų biblioteką“, – interviu užsimena M. Peteraitis.
– Kokia yra bienalėje pristatomos restauruojamos sodybos istorija?
– Atstatomas namas turi turtingą istoriją: XX a. pradžioje jį pasistatė Purvinų šeima. Šių vietovių gyventojai vertėsi pelkininkyste ir vietinių buvo vadinami pelkininkais. Per Antrąjį pasaulinį karą šeima pasitraukė į Vokietiją, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę sodybą įsigijo žinomas vokiečių kraštotyrininkas ir pedagogas Lutzas Friedrichas Wilhelmas Wenau (1930–2007). Jis buvo tolimas poeto Kristijono Donelaičio palikuonis (jo senelis Karlas Wenau 1896 m. vedė Augustę Charlottę Donalytę) ir išleido reikšmingą 8 tomų donelaitikos studiją. Po L. Wenau mirties 2007 m., jo giminaičiai sodybą pardavė – taip ji atiteko mūsų šeimai.
– O ką reiškia projekto pavadinimas „Prevencijos architektūra“ (angl. „Architecture of Prevention“)? Ką projekte siūlote saugoti?
– Darbinis projekto pavadinimas „Namo be plastiko statybos vadovas“ (angl. „A User’s Guide to Building a Plastic-Free House“) – yra profesinis manifestas prieš nekontroliuojamą aplinkos taršą.
Šiandieninė statybų pramonė veikia remdamasi iliuzija, kad pastatai yra amžini arba kad jų taršieji komponentai ateityje bus sėkmingai perdirbti. Tačiau realybė rodo ką kita: sugriauti, pažeisti ar tiesiog palikti šiuolaikiniai pastatai akimirksniu virsta ilgalaikės cheminės taršos židiniais. Prevencija šiame kontekste reiškia sąmoningą atsisakymą (omission). Tai – architektūra, sukurta tik iš tų medžiagų, kurios, grįžusios atgal į aplinką, jos niekaip neigiamai nepaveikia. Jei žmogus tokį pastatą apleis arba jis bus sunaikintas, struktūra natūraliai suirs ir grįš į žemę, nepalikdama jokio sintetinio pėdsako. Taigi, civilizacinę vertę matuoju ne tuo, kiek artefaktų po savęs paliekame, o gebėjimu statyti taip, kad po mūsų neliktų destruktyvaus pėdsako.
Kartu šis projektas reflektuoja ir tam tikrą istorinį lūžį. Aplink 2000-uosius metus vyravo bendras jausmas, kad aplinkosauginės problemos artimiausiu metu bus išspręstos. Atrodė, kad technologinė pažanga leis pasiekti tvarų balansą tarp žmogaus veiklos ir gamtos. Vis dėlto, praėjus keliems dešimtmečiams matome, kad plastiko gamyba ir tarša tik didėja. Ironiška, tačiau toksikologiniu požiūriu šiuolaikinio žmogaus gyvenamoji aplinka dažnai yra prastesnė nei senesniais laikais.
– Ką praktiškai reiškia statyba be plastiko? Kuriose pastato dalyse plastiko atsisakyti sunkiausia, o kur kol kas apskritai neįmanoma?
– Praktikoje tai reiškia iškritimą iš standartinės statybinių medžiagų tiekimo grandinės. Sunkiausia plastiko atsisakyti ten, kur rinkoje įsitvirtino greiti ir pigūs sprendimai: hidroizoliacinės, garo izoliacinės plėvelės bei montavimo putos. Simboliška, bet jei anksčiau namo statyba prasidėdavo nuo kertinio akmens, pastaruosius porą dešimtmečių standartinis pirmas veiksmas – polietileninės plėvelės paklojimas. Šiuolaikiniai sandarumo ir energinio efektyvumo normatyvai dažniausiai yra suprojektuoti būtent aplink šį plastikinį apvalkalą. Alternatyvių medžiagų rinkoje yra, tačiau jų paieška ir gavimas reikalauja papildomų laiko išteklių.
Kitas esminis iššūkis – statybininkų kvalifikacija. Šiuolaikinė pramonė evoliucionavo taip, kad maksimaliai sumažintų žmogiškosios klaidos riziką, o tam pasitelkiami plastiko pagrindo gaminiai, nereikalaujantys gilaus meistro išmanymo. Dirbant be plastiko tenka prisiminti senesnius statybos receptus, gilintis į dėsnius ir juos įgyvendinti praktiškai. Automatizmas statybose iš dalies yra susijęs su tuo, kaip architektai supažindinami su medžiagomis. Pavyzdžiui, „Vilnius Tech“, kurį pats baigiau, medžiagotyros kursui skiriama apie 80 akademinių valandų. Tai palieka erdvės medžiagų distributoriams aktyviai įsitraukti į specialistų švietimą. Pramonė efektyviai populiarina naujus, standartizuotus statybinius sprendimus, kurie ilgainiui tam tikras medžiagas paverčia norma, o kitas, tradicines alternatyvas, palieka užmarštyje kaip mažiau aktualias.
Man studijuojant televizijoje buvo populiari reklama su kūdikiu Pilypu, kuria buvo kuriamas akmens vatos kaip drėgmei atsparios medžiagos įvaizdis. Remdamasis fizikiniais dėsniais, medžiagotyros profesorius Česlovas Ignatavičius mums detaliai paaiškino tikruosius drėgmės ir mineralinės vatos sąveikos procesus. Tai įtvirtino supratimą, kad rinkodaros teiginius visuomet būtina tikrinti mokslo argumentais.
– Kokiomis medžiagomis pavyko plastiką pakeisti ir kokias istorines statybos technologijas teko atgaivinti?
– Labiausiai esu patenkintas grindų įrengimo ant grunto mazgu. Apšiltinimui naudojome iš stiklo duženų Druskininkuose gaminamas pūsto stiklo granules. Jos neleidžia kapiliarinei drėgmei kilti grindų link, suformuoja apkrovas laikantį sluoksnį, o dėl savo birios prigimties idealiai prisitaiko prie netaisyklingos rekonstruojamų akmeninių pamatų geometrijos. Pasikonsultavus su inžinieriais, grindiniam šildymui pasirinkti gofruoti nerūdijančio plieno vamzdžiai. Jie itin atsparūs, tačiau reikalingas didelis atsargumas ir tikslus užpilamo betono mišinio sudėties išmanymas.
Sienų apdailai nenaudojome mikroplastiką generuojančių akrilinių dažų – juos visur pakeitėme alkidiniais ir aliejiniais dažais iš organinių komponentų. Garo izoliacijai virš perdangos naudojome molio, kalkių ir pjuvenų mišinį, o apšiltinimui – medžio plaušo plokštes, kurios puikiai geba sugerti ir atiduoti perteklinę drėgmę.
Skardiniai kanalizacijos ar variniai ir nerūdijančio plieno vandentiekio vamzdžiai nėra naujiena, tačiau dėl aukštesnės kainos rinkoje jie naudojami rečiau. Tuo tarpu elektros laidai su mineraline izoliacija yra visiška egzotika. Dažniausiai jie naudojami tik specialiosios paskirties objektuose, kuriems keliami ekstremalūs gaisrinio saugumo reikalavimai. Net ir kilus gaisrui, o temperatūrai pakilus iki 900 laipsnių, elektra tokiais laidais vis dar teka.
Atradome aibę senovinių, labai išmanių hermetizavimo priemonių, perimtų iš laivų statybos technologijų, kurios šiame regione visada buvo vertinamos. Netgi sakoma, kad Neringoje ir Pamario krašte kurėno statyba kainuodavo brangiau nei gyvenamojo namo. Tačiau senųjų statybos būdų neidealizuoju. Juk nesenoje praeityje turėjome tokių pavojingų medžiagų kaip švinas ar asbestas. Į plastiką žiūriu kaip į naftos amžiaus viršūnę: tai itin praktiškas, pigus ir techniškai nuostabus komponentas. Tačiau tūkstančiai naujų plastikų rūšių ir cheminių priedų rinką užplūsta greičiau, nei kontroliuojančios institucijos spėja suprasti jų daromą žalą. Mokslas jau aiškiai identifikavo bisfenolį A (BPA) ar ftalatus kaip mūsų kasdienėje aplinkoje nepageidaujamus, hormonus ir netgi reprodukcinę sistemą jaukiančius priedus. Todėl „Architecture of Prevention“ priima radikalią, bet racionalią poziciją: o kas, jei architektūroje dirbtume tik su laiko patikrintomis, įrodytai saugiomis ir visiškai skaidriomis medžiagomis?
Vienintelis mazgas, kurio nepavyko išspręsti – šlaitinio stogo šiltinimas tarp gegnių. Visos rinkoje esančios difuzinės plėvelės yra gaminamos iš naftos produktų. Dėl šios priežasties atsisakėme daugiasluoksnės stogo konstrukcijos ir palikome tradicinę vėdinamą šaltą palėpę, o šiltinimo sluoksnį perkėlėme ant perdangos.
– Bet ar natūralios naudojamos medžiagos automatiškai reiškia tvaresnį kelią, jei vertintume jų kilmę, transportavimą, ilgaamžiškumą, galimybę pakartotinai naudoti, galiausiai laiką ir pastangas jas rasti, kurias minėjote?
– Tyrimo neapriboju tik natūraliomis medžiagomis. Pavyzdžiui, nerūdijantis plienas yra žmogaus sukurtas lydinys, natūraliu pavidalu gamtoje neegzistuojantis. Metalų gavyba bei gamyba gali būti itin tarši, tačiau jos poveikis stipriai priklauso nuo valstybinio reguliavimo.
Tikiu, kad vadinamasis „žaliasis plienas“ (clean/green steel) greitai bus įmanomas, jei tik veiks valstybinės skatinimo programos. Panašu, kad vandenilio technologijos metalurgijoje pamažu įgauna pagreitį. Jei Europa išlaikys politinį ryžtą, ji turi potencialo ateityje tapti ne tik ekologiškų technologijų vartotoja, bet ir jų gamintoja. Taigi, šiame projekte aš nesifokusuoju vien į natūralumą – mano tikslas yra spręsti būtent plastiko problemą statybose, ir tyrimo ribas apsibrėžiau būtent šiuo aspektu.
Mano projekto mastelis yra mažas, saviedukacinis, o tam, kad prieitume prie šimtaprocentinių ir moksliškai pagrįstų išvadų, reikalingas ilgalaikis tyrimų institutų darbas.
Štai, kai sklype patys iškasėme priemolį ir sugrūdome aslos fragmentą, galėjome visiškai tiksliai įvertinti medžiagos pėdsaką: žinojome, kiek išliejome prakaito, kiek sudeginome elektros maišyklei ir kiek kalorijų teko įsisavinti, kol nusiplūkę baigėme darbą. Lokalumo ir kontrolės prasme tai yra absoliutus skaidrumas. Tačiau kalbant apie pramonines gamybos apimtis, globalias tiekimo grandines atsekti yra sunku.
Vykdydami projektą, bandėme pasigaminti geopolimerą, į kurio sudėtį įeina maltas aukštakrosnių šlakas. Kreipėmės į įmonę, kuri mus maloniai informavo apie uždarą gamybos ciklą ir atskleidė, kad tas pats aukštakrosnių šlakas į Europą šimtais tūkstančių tonų yra plukdomas iš Kinijos. Tokia informacija viešai niekur nedeklaruojama. Nepriklausomam tyrėjui iš principo tampa neįmanoma objektyviai įvertinti tikrojo, pavyzdžiui, „ekologiškesnio cemento“ gamybos poveikio aplinkai.
– Ko gero šį projektą būtų galima pavadinti radikalios materialinės ir etinės savitramdos eksperimentu, kuris puikiai atliepia šių metų TAB temą „Kiek kainuoja?“, kur kviečiama ieškoti, kaip apribojimus paversti inovacijomis, kaip pritaikyti esamas struktūras, vystyti alternatyvius modelius ir taupiai vartoti išteklius. Tad kiek kainuoja statyti be plastiko? Kurie sprendimai yra brangesni, o kurie – netikėtai pigesni?
– Parodoje pateikiame labai aiškų ir skaidrų medžiagų kainų palyginimą: PEX plastikiniai vamzdžiai prieš Sanpress Inox nerūdijantį plieną, polistireninis putplastis prieš „Stikloporo“ pūsto stiklo granules ir t. t. Vertinant vien medžiagų kainas, tvarios alternatyvos greičiausiai bus brangesnės dėl savo nišinio, nemasinio pobūdžio. Vis dėlto, pati didžiausia problema yra ne žaliavų kaina, o žmonių, kurie gebėtų ir norėtų dirbti su šiomis švariomis medžiagomis, pritraukimas.
Šiuolaikiniai meistrai yra įpratę prie greitų sprendimų. Pavyzdžiui, staliai Kintuose mums pagamino puikius medinius langus, tačiau dažyti juos aliejiniais dažais griežtai atsisakė. Priežastis paprasta – tokie dažai džiūsta ne valandą, o visą parą, o tai stabdo jų gamybos tempus. Tad langų dažymo procesą maloniai pasilikome sau. Statyti be plastiko kainuoja brangiau būtent laiko, tyrimų ir rankų darbo valandų prasme. Brangiausia šio projekto dalis šiandien yra ne pačios medžiagos, o žinios ir kantrybė.
Greta viso šio finansinio diskurso noriu pastebėti įdomią tendenciją – Europoje stipriai ryškėja bendruomeninio darbo poreikis. Žmonės šiandien patys moka pinigus už kursus, kad tik galėtų susirinkti ir dirbti rankomis. Dėl šiuolaikinio gyvenimo specifikos, skaitmenizacijos ir poreikio reabilituotis per analoginius, fizinius veiksmus, prognozuoju, kad artimiausiu metu pamatysime visiškai naują namų tipologiją. Tai bus pastatai, sukurti nemokamu bendruomeniniu rankų darbu. Toks modelis iš esmės keičia atsakymą į klausimą „Kiek kainuoja?“, perkeldamas statybų kaštus iš finansinės į socialinę ir terapinę plokštumą.
– Ar šiandien Lietuvoje iš tiesų galima pasistatyti arba restauruoti namą pagal tokį principą? Ar tai labiau eksperimentas, ar jau realiai pakartojamas modelis?
– Mano profesiniame rate yra nemažai architektų, kurie projektuoja labai nedaug arba išvis to nebedaro. Dažniausiai jų pasyvumo priežastis – aplinkybės, kurios jų idėjų realizavimui šiandien yra visiškai nepalankios. Šiuolaikiniame pertekliaus ir perprodukcijos amžiuje kurti naujus daiktus, objektus ar namus prasminga tik vienu atveju – jei jie yra išskirtinai kokybiški ir maksimaliai tvarūs visais įmanomais aspektais. Todėl šia sodybos rekonstrukcija pirmiausia „savo kailiu“ išbandau metodus, kuriuos vėliau galėsiu paversti atviru kodu (open-source duomenų baze) sau ir kitiems kolegoms. Pilotinis projektas pats už save akivaizdžiai prabils apie visus tokios statybos trūkumus bei privalumus.
Mantas Peteraitis savo architektūrinėje praktikoje fokusuojasi į ekosocialumą, tiria, kaip pastatus paversti bendros holistinės ekosistemos dalimi. Jo darbuose apmąstomi paveldas ir menas, pasitelkiami kaip įrankiai atminties kraštovaizdžiams kurti ir tvaresnėms visuomenės bei ją supančios aplinkos sambūvio formoms ieškoti. Kūrėjas analizuoja architektūrą iš antropocentrizmo kritikos perspektyvos, kvestionuoja žmogaus dominavimą ir aplinkos kolonizavimą, atsiskleidžiantį per paliekamą taršos pėdsaką.
2002 m. M. Peteraitis baigė architektūros ir urbanistikos studijas Vilniaus technikos universitete. Po studijų kurį laiką dirbo keliose architektūros studijose Londone, o nuo 2009 m. savo praktiką vystė studijos „Implant Architecture“ vardu. M. Peteraitis savarankiškai įgyvendino architektūros ir parodų dizaino projektus, taip pat bendradarbiavo su įvairių sričių menininkais. Neseniai Vilniuje įsteigtoje studijoje daugiausia dėmesio skiria erdvinės praktikos technologiniam ir estetiniam tvarumui bei jos poveikiui platesnei bendruomenei ir ekosistemoms. Tarp ryškiausių pastarųjų metų tarptautinių projektų – instaliacija „Mountain Pine Alphabet“, 2023 m. pristatyta platesnėje Venecijos architektūros bienalės parodoje, ir 2022 m. Paryžiaus „Lafayette Anticipations“ surengtos menininkės Linos Lapelytės parodos architektūros bei objektų dizainas.
