Tarpukario Telšių apskrities viršininkas Eugenijus Šalkauskas: menininkas, mokytojas, kariškis ir kultūros šviesulys

Padalijus Žemaitijos seniūniją į dvi dalis, 1764 m. įkurta Telšių apskritis – administracinis vienetas, įvairiais laikotarpiais vadintas Telšių žeme, Telšių reparticija ar Telšių ujezdu. Tais pačiais metais įsteigti Žemės ir Pilies teismai, kurie tapo bajorų susirinkimų vieta, skatindami ekonominį miesto vystymąsi. Pradėjo formuotis valdininkijos sluoksnis, atsirado tokios pareigybės kaip seniūno pavaduotojas, teisėjai, raštininkai. Šiemet, minint 260-ąsias Telšių reparticijos metines, verta prisiminti vieną iškiliausių šio krašto asmenybių – Apskrities viršininką, dailininką, mokytoją ir kultūrinio gyvenimo puoselėtoją Eugenijų Šalkauską (Šalkauskį).

Duoklė švietėjiškai veiklai

E. Šalkauskas studijavo Petrogrado universiteto Fizikos fakultete, siekdamas gilinti žinias mokslo srityje. Karo aviacija tapo jo aistra – mokėsi aeronavigacijos kursuose Kijeve, o 1917 m. baigė Tifliso (Tbilisio) karo mokyklos aviacijos klasę. Grįžęs į Lietuvą, pradėjo aktyviai veikti: Joniškio valsčiuje organizavo vietinę policiją, o 1919 m. prisijungė prie Lietuvos kariuomenės inžinerijos kuopos.

E. Šalkauskas ne tik tarnavo Tėvynės gynybai, bet ir prisidėjo prie aviacijos vystymo. Jis tapo Karo aviacijos mokyklos instruktoriumi, kur dėstė taktiką ir statutus. Suformavus pirmąjį orlaivių kovos būrį, buvo paskirtas jo vadu. Dalyvaudamas Nepriklausomybės kovose su bolševikais, E. Šalkauskas ne tik demonstravo savo kaip karininko gebėjimus, bet ir savo ištikimybę Lietuvai.

Tačiau 1923 m. jis pasirinko kitą kelią – atsisakė karininko karjeros ir, valdžiai patenkinus prašymą, pradėjo studijas aukštojoje mokykloje. Po studijų atsidavė švietimui – dirbo mokytoju Rokiškio gimnazijoje. Vėliau, 1929–1939 m., E. Šalkauskas vadovavo Telšių apskričiai kaip jos viršininkas.

Jo aktyvi visuomeninė veikla neapsiribojo vien darbu. Būdamas Lietuvos šaulių sąjungos nariu, jis užėmė Telšių apskrities rinktinės valdybos pirmininko pareigas. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo V laipsnio ir Šaulių žvaigždės ordinais, Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir ugniagesių ,,Artimui pagalbon“ III laipsnio kryžiumi.

Kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, E. Šalkauskas dirbo Rokiškio gimnazijos direktoriumi. Jo nepriklausomybės siekiai, šviesus protas ir nepalaužiama dvasia netilpo okupacinės valdžios rėmuose. Šis šviesuolis, tiek daug davęs savo šaliai, buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešotų lagerį, kur 1942 m. tragiškai baigė savo gyvenimą.

Kultūros paveldo saugotojas

Iki 1929-ųjų metų Rokiškio gimnazijoje mokytojavęs Eugenijus Šalkauskas tais pačiais metais lapkričio 1-ąją paskiriamas Telšių apskrities viršininku. Vėliau, lapkričio 15-ąją, Telšiuose leistame laikraštyje „Žemaičių prietelius“ Nr. 46 pasirodė pranešimas: „Telšių apskrities viršininku paskirtas atsargos vyresnysis leitenantas Eugenijus Šalkauskas, kilęs iš Šiaulių miesto. Girdėt, p. Viršininkas būsiąs visiems lengvai prieinamas ir rūpestingas apskrities šeimininkas. Jis tarp kita ko ypatingai kreipsiąs dėmesį į tai, kad apskritis kiek galima kultūriškai susitvarkytų.“

Laikraštyje skelbta žinia netrukus pasitvirtino. Apskrities viršininkas aktyviai įsijungė į kultūrinį gyvenimą. Leidinyje „Žemaičių muziejus „Alka“. Vadovas po muziejų“ (E. Spudytė, 2012) rašoma, jog 1931 m. sausio 24 d. Telšiuose įvyko kraštotyros draugijos steigiamasis susirinkimas. Apskrities viršininkas E. Šalkauskas tapo poeto Prano Genio su bendraminčiais įkurtos Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka“ valdybos nariu, vienu iš muziejaus steigimo iniciatorių, besirūpinančiu pastato statyba ir lėšų muziejaus reikmėms rinkimu.

Nors Žemaičių muziejus „Alka“ oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 d., pradžią jam davė 1922-aisiais įsteigtos Telšių mokytojų seminarijos direktoriaus Juozo Gedmino iniciatyva, skatinusi domėtis kraštotyra. Visoje Žemaitijoje seminaristų renkamos senienos buvo kaupiamos Mokytojų seminarijos muziejuje. Deja, Seminariją perkėlus iš Telšių į Plungę, ten perkelti ir surinkti daiktai.

Kuriantis „Alkos“ muziejui, ieškota būdų Mokytojų seminarijoje saugomas senienas grąžinti į Telšius. Seminarijos direktorius Edvardas Staniulis buvo žadėjęs Telšių apskrities viršininkui E. Šalkauskui ir P. Geniui muziejėlį grąžinti, kai tik įsikurs „Alkos“ muziejus. Tad Draugijos posėdžio, įvykusio 1932 m. sausio 29 d., pirmą kartą – „Alkos“ muziejaus patalpose, protokole užfiksuotas Mokytojų seminarijos muziejaus perėmimo klausimas: „P. Šalkauskas kalbėjo telefonu su Plungės mokytojų seminarijos direktoriumi p. Stanuliu (Edvardas Staniulis,– red.). Rezultate atsirado reikalas Valdybos pirmininkui nuvykti į Plungę muziejėlio perimti“. P. Genys jau buvo lankęsis Plungėje, apžiūrėjęs daiktus, „surašęs atitinkamą aktą ir sukrovęs juos į dėžes“, vasario bei liepos mėnesiais atiduodami daiktai pargabenti į „Alką“. Be kitų aptariamų klausimų, nurodoma jog „Alkos“ reikalais „padaryta šiais metais per 1000 kilometrų po Žemaičių kraštą“. Atskiru punktu reiškiama padėka visiems, prisidėjusiems pinigais ar darbu. Ypač dėkojama E. Šalkauskui.

Telšių apskrities viršininkas asmeniškai prisidėjo turtinant „Alkos“ muziejinių vertybių kolekciją. Pirmojoje muziejaus eksponatų apskaitos knygoje įrašytos E. Šalkausko pas Palangoje gyvenusią savamokslę skulptorę Juliją Vilkaitę-Markienę užsakytos iš nedegto molio nulipdytos polichromuotos skulptūrėlės. Aštuonias skulptūrėles iš ciklo „Linų apdorojimas“ 1939-aisiais Apskrities viršininkas nupirko ir padovanojo muziejui. 

Menininko talentas

Telšių apskrities viršininkas Eugenijus Šalkauskas buvo ne tik išskirtinis valstybės tarnautojas ir visuomenės veikėjas, bet ir talentingas menininkas, kurio kūryba praturtino Žemaitijos kultūros paveldą. Jo meninė veikla įgavo ypatingą reikšmę tarpukario laikotarpiu, kai kultūra ir menas tapo viena svarbiausių tautinės tapatybės stiprinimo priemonių.

1938 m. rugsėjo 1–5 dienomis Telšiuose vyko pirmoji Žemaičių dailės paroda, kurią organizavo Žemaičių muziejus „Alka“. Ši paroda, surengta Miesto pradžios mokyklos (dabartinės „Atžalyno“ progimnazijos) patalpose, tapo reikšmingu kultūriniu įvykiu. Pasak K. Prušinsko („Žemaičių žemė“, 2024 m., Nr. 1), parodos tikslas buvo suburti su Žemaitija susijusius dailininkus ir supažindinti vietos bendruomenę su jų kūryba. Tarp dvidešimt dviejų žemaičių menininkų savo darbus pristatė ir E. Šalkauskas, kuris tuo metu jau beveik dešimtmetį gyveno Telšiuose.

E. Šalkauskas išsiskyrė savo kūrybiniu požiūriu ir talentu. Jo darbai apėmė tapybą, bet ir vitražų kūrimą. Planuodamas naujo Žemaičių muziejaus pastatą, jis numatė, kad langus puoš vitražai. Šalkauskas ne tik sukūrė šių vitražų eskizus, bet ir inicijavo jų gamybą. Keli vitražai buvo eksponuoti kartu su trimis jo akvarelėmis 1940 m. gegužės–birželio mėnesiais organizuotoje vietos menininkų parodoje „Alkos“ rūmuose.

E. Šalkausko kūryba neatsiejama nuo jo meilės Žemaitijai ir nuoširdaus rūpinimosi Telšių kultūros gerove. Jo darbai liudija ne tik menininko talentą, bet ir gebėjimą vizualiai įkūnyti tautinės kultūros dvasią. 

Eugenijus Šalkauskas – pavyzdys, kaip kūrybinė aistra ir tarnystė visuomenei gali susijungti į vieną visumą, paliekant gilų ir prasmingą pėdsaką mūsų kultūros istorijoje. Jo darbai ir toliau įkvepia, liudydami, kokia svarbi gali būti vieno žmogaus veikla krašto menui ir bendruomenei.

Šeimos gyvenimas

E. Šalkauskas buvo dukart vedęs. Su pirmąja žmona Scholastika Karžinauskaite jis susilaukė dukters Aldonos. Antrą kartą vedė Feliciją Sadauskaitę, su kuria susilaukė sūnaus Jurgio. Šalkauskų šeimą skaudžiai palietė sovietinė okupacija. 1941 m. jie buvo ištremti į Petrovką, Kalmankos rajoną, Altajaus krašte. Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų tremtyje, Eugenijaus šeima išliko svarbia jo gyvenimo dalimi. E. Šalkausko gyvenimas – tai tikėjimo Tėvyne, tarnystės savo tautai ir ištikimybės vertybėms pavyzdys. Jo atminimas gyvas kaip žmogaus, kuris gyvenimą pašventė laisvos Lietuvos idealui, ir kuris net sunkiausiomis aplinkybėmis liko ištikimas savo principams.

Žemaičių muziejus „Alka“ saugo unikalų E. Šalkausko šeimos albumą, kuriame užfiksuotos ne tik oficialios akimirkos, bet ir šiltos šeimos gyvenimo akimirkos. Pasak muziejaus rinkinio saugotojos-kuratorės Nijolės Laukytės, atsakingos už Fotografijos rinkinį, Asmenų archyve saugomame albume yra 117 fotografijų, 30 atvirukų, pašto ženklas ir net 3 E. Šalkausko projektuoti gyvenamojo namo planai. Šie asmeniniai dokumentai atskleidžia ne tik E. Šalkausko profesionalią veiklą, bet ir jo artimus santykius su šeima bei kūrybinį polėkį.