Teatrui „Šiupinys“ – 50-imt: humoras ir aktualijos Ezopo kalba pelnė tarptautinį pripažinimą
Nors kritiką sovietmečio santvarkai slėpusi Ezopo kalba dabar – nebeaktuali, ko gero, daugybė žmonių vis dar prisimena jos virtuozą – estradinių miniatiūrų teatrą „Šiupinys”. 1975 m. dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) įsikūręs teatras savo kūryba, improvizacijomis ir subtiliu pasipriešinimu sovietinei cenzūrai stebino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovus. Šiemet 50-ąjį jubiliejų mininčio teatro lyderiai – Vaclovas Kontrauskas ir Vytautas Kupliauskas – tikina: nors dabar tai – tik gražus jaunystės prisiminimas, „Šiupinys” daug prisidėjo tiek prie asmeninio, tiek prie profesinio augimo.
„Šiupinio” istorija prasidėjo 1975-ųjų m. spalį, kai Vilniaus Gedimino technikos universiteto (tuo metu – Vilniaus inžinerinis statybos institutas, VISI) Statybos fakulteto (SF) dekano Viktoro Vytauto Krušinsko ir prodekanės Vidos Montvilienės iniciatyva buvo surengta atranka į naujai kuriamą studentų estradinių miniatiūrų teatrą.
Iš dainuojančių, šokančių bei skaitančių studentų žinomi artistai Ferdinandas Jakšys ir Rimgaudas Karvelis subūrė gausią trupę: Vaclovas Kontrauskas, Vytautas Kupliauskas, Nerijus Žukas, Nijolė Černiauskaitė, Romas Savickas, Pranutė Andrėkutė, Loreta Baštirenkova, Mindaugas Mikaila, Albinas Arkauskas, Leta Melamedaitė, Gediminas Simniškis, Vidmantas Striaukas, Vida Putnaitė, Antanas Ruginis, muzikantai Algis Bajoras, Igoris Berinas (vėliau prisijungęs prie grupės „Hiperbolė”), Vladas Jarmalavičius, Vladimiras Petruninas, Robertas Griškevičius ir Sikstas Bitaris. Taip ir gimė SF teatras „Šiupinys”, kurio režisieriumi paskirtas R. Karvelis.
„Šiupinio” siela tapęs Vaclovas Kontrauskas tikina – į teatrą jį atvedė visiškas atsitiktinumas. 1975 m. į VISI įstojęs artistiškas vaikinas apie atrankas sužinojo iš bendrakursės, kuri ir paragino jį sudalyvauti.
„Kadangi gyvenau ne bendrabutyje, o pas tetą, nežinojau tikslaus atrankų laiko, tad atėjau gerokai pavėlavęs. Salė pilna žmonių, žiūriu, kad nėra net kur atsisėsti. Kažkam parodžius vienintelę kėdę, bandžiau sėstis ir taip trenkiausi ant grindų, metaliniu rėmu prispausdamas pirštus, kad net tamsu akyse pasidarė. Visi prapliupo kvatoti – pasirodo, nepastebėjau, kad kėdė buvo sulūžusi.
Pagalvojau: „Kokio velnio čia atėjau, jie dar tyčiojasi iš manęs”, o maestro R. Karvelis iš karto paklausė, ką dar galėčiau jiems parodyti. Dar neįpusėjau teksto, o maestro R. Karvelis su F. Jakšiu suplojo rankomis: „Užteks, tu jau priimtas”, – prisiminimais dalijasi V. Kontrauskas.
Prisijungti prie trupės jis pakvietė kitą bendrakursį Vytautą Kupliauską, su kuriuo ne tik kartu mokėsi ir gavo inžinierių statybininkų diplomus, bet ir tapo gerais draugais bei pagrindiniais scenos partneriais.
„Pamenu, pirmo kurso pabaigoje Vaciukas priėjo ir pasakė: „Matau, kad mėgsti pavaizduoti, tai ateik į „Šiupinio” repeticiją. Ten linksma, gal turėsi galimybę pasireikšti.” Atėjau, o maestro R. Karvelis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Gerai, esi aukštas, laibas – vaidinsi teigiamą herojų”, – sako V. Kupliauskas.
Populiarumą pelnė ir už Lietuvos ribų
Nors „Šiupinys” buvo studentų teatras, VISI ir Vilniumi trupė tikrai neapsiribojo ir daug koncertuodavo įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose: Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Kelmėje, Tauragėje, Anykščiuose, Jurbarke, Palangoje, Mažeikiuose, Molėtuose, Lazdijuose, Visagine ir kt. Kadangi teatro kolektyvas dažnai tapdavo melagių dienos konkursų nugalėtoju ir laureatu, buvo gerai žinomas ir populiarus, jį nuolat kviesdavo pasirodyti regionuose tiek su trumpąja, tiek su ilgąja programomis.
Be to, apie „Šiupinį” rašė įvairūs šalies laikraščiai ir žurnalai, o kiekvienų metų balandžio 1 d. Lietuvos televizija transliuodavo anuomet labai populiarius estradinių miniatiūrų pasirodymus, kuriuose, pasitelkus humorą ir groteską, buvo šaipomasi iš tuometinio gyvenimo realijų, kurių atvira kritika buvo tabu.
Tekstus spektakliams kūrė Juozas Montvila, Vida Montvilienė, Kazys Bagdonavičius, Alma Karosaitė, Dalia Teišerskytė, Leticija Rakauskienė, Gediminas Astrauskas, Petras ir Apolonija Steponavičiai. Visų spektaklių vertimus atlikdavo Vida Montvilienė.
„Maestro R. Karvelis ir V. Montvilienė laikėsi strategijos kalbėti ne tik apie studentiškus dalykus, bet ir perteikti temas, kurios jaudino visuomenę. Kitaip tariant, apie daug ką pasakyti, bet pasakyti taip, kad žmonės suprastų paslėptą mintį, o tuometinė valdžia neturėtų galimybės prikibti. Personažo lūpomis Ezopo kalba galėjome pasakyti daug daugiau, nei buvo galima”, – sako trupės lyderis V. Kontrauskas.
„Šiupinys” pasirodymus rengė ir už Lietuvos ribų – Kyjive, Donecke, Odesoje, Tartu, Rygoje, Tbilisyje, Jerevane, Taškente ir kt.
„Pamenu linksmą situaciją, kai koncertavome Jerevane. Vienoje miniatiūroje Pranutė, apkūnių formų mergina, po savo dainos nusimesdavo drabužius ir likdavo su maudymosi kostiumėliu. Mums, vyrams, reikėdavo saugoti sceną nuo susižavėjusių žiūrovų. Pasibaigus koncertui, prie pastato išsirikiuodavo automobilių karavanas ir kviesdavo mūsų merginas vakarieniauti. Mes, vaikinai, tapdavome jų broliais, pusbroliais bei kitais giminaičiais ir, saugodami jų dorovę, važiuodavome kartu”, – nutikimą prisimena V. Kupliauskas.
Vis tik, ilgainiui „Šiupinio” kolektyvas ėmė skirstytis – jame nuo pirmųjų kursų vaidinę studentai baigė studijas, ėmė kurti šeimas ir karjeras. Anot V. Kontrausko, svarbų vaidmenį čia atliko ir pasikeitusios aplinkybės bei Atgimimo dvasia: žmonės drąsiau pradėjo reikšti mintis viešumoje, vadinti daiktus tikraisiais vardais ir Ezopo kalba ėmė trauktis į šalį. Nepaisant to, aktoriams metai, praleisti su „Šiupiniu” – be galo brangūs ir svarbūs.
„Tuo metu, kai prisijungiau prie „Šiupinio”, man tai buvo saviraiškos forma, kūryba, juokas, šėlsmas, gražiosios kordebaleto šokėjos, bendrystė, artistų bendruomenė, pasididžiavimas, turiningas laisvalaikis, populiarumas. Dabar tai – smagios, nerūpestingos jaunystės prisiminimas. Vis dėlto, teatras man suteikė didesnį pasitikėjimą savimi, atsikračiau baimės kalbėti prieš didelę auditoriją bei išugdė norą būti svarbesniam, pirmaujančiam ir sėkmingam”, – šypsosi vienas pagrindinių teatro aktorių V. Kupliauskas.
Spalio 18-ąją – 50-asis „Šiupinio” jubiliejus
Nors 1995 m. kolektyvas išsiskirstė, jis buvo dar ne kartą susibūręs ir vaidinęs: 2005 m. – LRT laidoje „Vakaro autografas”, 2006 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto 50-mečio renginyje, 2010 m. – universiteto absolventų kongrese.
2015 m. universitete atsirado nauja erdvė – atidarytas „Tete-a-tete” skveras su „Šiupiniui” skirta atminimo lenta. Skvere – buvusių šiupiniečių rankomis pasodintas šermukšnis ir kalnapušės. Tokiu būdu paminėtas tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentų estradinių miniatiūrų teatro „Šiupinys” 40-ies metų jubiliejus.
2025 m. spalio 18-ąją bus minimas jau 50-asis teatro „Šiupinys” jubiliejus. Šia proga leidžiama istorinė knyga apie VISI studentų estradinį miniatiūrų teatrą, o aktyviausi kolektyvo nariai ir svečiai apdovanojami „Šiupinio” ordinu.
Kolektyvas visus, kurie domėjosi ar vis dar domisi jų kūryba, spalio 18 d., šeštadienį, kviečia į Šv. Mišias už gyvuosius ir mirusiuosius teatro vadovus, narius, instituto (universiteto) rektorius bei kitus artimus „Šiupinio” kolektyvui asmenis. Mišios vyks 10 val., Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
