Teismas: „Natura 2000“ teritorijoms turi būti įvertintas miškų kirtimo poveikis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pripažino, kad Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus įsakymas, kuriuo patvirtintas Ignalinos regiono valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektas, yra neteisėtas tiek, kiek buvo numatyti pagrindiniai miškų kirtimai potencialiose Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose bei šių saugomų teritorijų artimoje aplinkoje.
Šią nutartį LVAT paskelbė trečiadienį.
Kaip teigiama teismo pranešime spaudai, procesą dėl šio Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus įsakymo teisėtumo inicijavusi suinteresuota visuomenės grupė laikėsi pozicijos, kad buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, pagal kurias planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą (PAV) ar planų ir programų strateginį pasekmių aplinkai vertinimą (SPAV) privaloma atlikti, kai planuojamos ūkinės veiklos ar plano įgyvendinimas gali daryti poveikį „Natura 2000“ teritorijoms ir kai saugomų teritorijų institucija nustato, kad šis poveikis gali būti reikšmingas.
Valstybinių miškų urėdija nesikreipė į institucijas dėl tokio poveikio įvertinimo, nepaisant to, jog suinteresuota visuomenės grupė tokią būtinybę nurodė dar ginčo miškotvarkos projekto viešo svarstymo stadijoje.
Kaip pastebėjo LVAT, reikalavimas atlikti aptariamą poveikio įvertinimą yra numatytas Buveinių direktyvos nuostatose, o šį reikalavimą įstatymų leidėjas nusprendė integruoti į PAV ir SPAV procedūras.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija ginčytą vidinės miškotvarkos projektą pripažino planu, dėl kurio privalėjo būti atliktos atitinkamos SPAV procedūros, t. y. pirmiausia kreiptasi į kompetentingą saugomų teritorijų instituciją su prašymu nustatyti planuojamų miškų kirtimų poveikio aptariamoms teritorijoms reikšmingumą.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tikrintas miškotvarkos projektas apėmė „Natura 2000“ ir gretimas teritorijas, nusprendė, kad nagrinėtu atveju, nesant kompetentingos institucijos vertinimo dėl projekte numatomų miškų kirtimų poveikio teritorijoms, nebuvo galima vienareikšmiškai atmesti, kad toks poveikis egzistuoja. Taigi, ginčyta įsakymo dalis buvo pripažinta nepagrįsta.
