Troškimas gyventi ir kurti
Apie rašytojo Donato Čepuko sunkią, nepagydomą ligą, mes, dusetiškiai išgirdome praėjusių metų rudenį. Todėl mus labai nustebino žinia, kad Donatas Čepukas parašė ir išleido dar vieną – jau 20 – tąją knygą. Ir dar labiau nustebome, kada jis sutiko atvykti į Dusetas ir savo mieliems kraštiečiams pristatyti naują savo novelę labai poetišku pavadinimu „Smilgų varpeliai“.
Susitikimas įvyko rugpjūčio 5 dieną Dusetų Kultūros centre. Į susitikimą kvietė Dusetose iškabinti skelbimai, maloniai nustebino ir pranešimas per Lietuvos radiją, rugpjūčio 5 – osios dienos ryte, kad į Dusetas atvyks rašytojas Donatas Čepukas.
Renginiui Dusetose sutiko vadovauti rašytojo bičiulė Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vanda Normantienė. Buvo paruošta multimedija su svarbiausiais rašytojo veiklos momentais, susitikimais, reikšmingomis datomis. Pasirūpinta ir nedidele menine programa, kuri jautriai atspindėtų mūsų svečio ir susirinkusiųjų nuotaikas.
Donato Čepuko laukė artimieji ir gausiai susirinkę dusetiškiai, svečiai. Atėjo rašytojas jau kitoks, negu buvome įpratę matyti – labai sumenkęs, bet tiesus, orus, sudvasintu veidu. Susitikimo dalyviai stovėdami ir gausiai plodami sutiko savo kraštietį, nuolatinį ir pagrindinį Dusetų krašto dvasingumo puoselėtoją, labai skaitomą ir mylimą rašytoją, publicistą, renginių rėmėją.
Šio susitikimo metu tyliai, tarsi smilgų varpeliai, skambėjo Rusnės Kaškauskaitės fortepijonu atliekama muzika, dainavo Eglės Kuzmienės ir Margaritos Simokaiytės duetas, ištraukas iš naujosios novelės skaitė gimnazistai Kornelija Pupeikytė ir Donatas Gimbickas, dainavo moterų ansamblis „Svaja“.
Mokytoja Vanda Normantienė priminė, kad praeitų metų rudenį ilgametis „Utenio“ laikraščio vyriausias redaktorius, „Dusetų“ laikraščio ir Dusetų gimnazijos laikraščio „45 minutės“ steigėjas, leidėjas ir rėmėjas Donatas Čepukas perdavė šiuos laikraščius į poeto, žurnalisto, publicisto Vytauto Kazielos rankas. Ji perskaitė ir „Utenyje“ išspausdinto jautraus straipsnio ištraukas apie naujausią rašytojo novelę „Smilgų varpeliai“, paskaitė ir keletą ištraukų, labiausiai jai suvirpinusių širdį.
Apie rašytojo gyvenimą šiandien, apie jo Golgotos kančių kelią ir jo žmoną Genovaitę, tapusią jo Angelu sargu, jo gyvasties saugotoju, kalbėjo šių eilučių autorė. Gražių žodžių surado Donatui ir poetė, mūsų kraštietė Meilė Kudarauskaitė. Labai prasmingus žodžius apie gyvenimą, kančią, tikėjimą ir viltį pasakė senas Donato Čepuko bičiulis ir Sąjūdžio laikų bendražygis Alantos klebonas Sigitas Sudentas. Su gėlių puokštėmis ir didžiausia pagarba mūsų rašytojui, gėrėdamiasi jo drąsa ir stiprybe, lenkėsi garbūs mūsų svečiai Seimo nariai Rokas Žilinskas, Algimantas Dumbrava, zarasiečiai Rimantas Jurevičius, Zarasų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Jolanta Lementauskienė, Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė, laikraščio „Zarasų kraštas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja Danutė Pulokaitė, Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, uteniškis Almantas Raščiauskas ir daug, daug rašytojo bičiulių ir jo kūrybos skaitytojų.
Kalbėjo ir mūsų mielas svečias Donatas Čepukas. Stebino jo kalbos nepaprastas nuoseklumas, minčių ir jausmų dermė, pasitikėjimas savimi ir mumis, prisipažįstant, kad šią novlę parašė savo laidotuvėms, parašė rengdamasis atsiaveikinimui su savo mylimaisiais žmonėmis, su savo prasmingu gyvenimu, apgailestaujant, kad dar daug nespėta, kad dar norėtų rašyti, būti, gyventi…
Šiam savo straipsneliui pasirinkau pavadinimą apie troškimą gyventi. Prisipažįstu, kad skaitant šią paskutinę jo novelę, kiekvienas sakinys, kiekviena pastraipa priverčia susimąstyti ir apie savo gyvenimą, apie artėjantį išėjimą į Amžinybę, apie šaltinį, kuriame galėtume ieškoti drąsos ir stprybės.
Rašytojas rašo, ką jaučia atsigaudamas po operacijos ir sužnojęs savo ligos diagnozę: „Prisimenu garsaus pamokslininko kunigo Zenono Degučio iš Žemaitijos vieno pamokslo filosofinę retoriką ir to pamokslo pabaigos žodžius: „Gyventi, gyventi, gyventi“, kurie skambėjo ne kaip šūkis ar raginimas neprarasti noro gyventi, bet kaip karšta malda, kaip kreipimąsis į Viešpatį. Noriu visa gerkle rėkti į palatos miglą: „Gyventi, gyventi, gyventi“, bet tiek jėgų neturiu – mano pastangos žodžiais nevirsta. Nejudindamas lūpų kartoju šiuos žodžius…“
Rašytojas suspėjo užbaigti svarbų, ir jo jėgoms labai sunkų darbą – parašyti novelę. Tačiau…: „Džiaugsmo nebuvo. Jo nei krislelio neatsirado ir šiandien. Tik žinau, kad pabaigiau darbą ir savęs kas minutę nebekankinsiu. Džiaugsmui kelią užtveria vėžys – atmta teisė gyventi. Tačiau dar tebesu toks naivuolis, kaip vaikystėje – vis tikiuosi ir laukiu, gal išsipildys šių dienų nors vienas troškimas. Šį kartą svarbiausias – troškimas gyventi. Man nieko daugiau nereikia. Taip pat, kaip ir anksčiau, kiek leidžia galimybės, noriu padėti kitiems“.
Ne vienam skruostais nuriedėjo ašaros, kada rašytojas Donatas Čepukas, atsisveikindamas kalbėjo: „Atvažiavau dar kartą įkvėpti gimtojo krašto oro, atvažiavau nusilenkti jums visiems ir dar kartą pajusi bendrystės didybę, sugerti į savo sielą jūsų žodžius, pajusti jūsų palaikymą mano skausmingame kelyje .“
Alantos klebonas Sigitas Sudentas pakvietė visus susiimti už rankų, apjuosi meilės ir gyvybės žiedu rašytoją Donatą Čepuką ir drauge pasimelsti. Tada didingai, iš visų lūpų nuskambėjo giesmė – „Lietuva brangi“ ir bendra malda „Tėve mūsų“.
Daug savo knygų rašytojas išdalino susirinkusiems, kartu atiduodamas ir dalelę savo fizinių jėgų. Rašė autografus, bendravo ir švietė palaiminga šviesa, būdamas vėl tarp jį mylinčių žmonių. Ši pabuvimo Dusetose popietė atpirko daugybę skausmingų valandų ir dienų būnant vienumoje su savo negailestinga liga., ir galbūt suteikė rašytojui viltį dar parašyti, dar susitikti, gyventi, būti.
Dėkojame rašytojui, Dusetų krašto Garbės piliečiui Donatui Čepukui už šį susitikimą, už jo drąsą, stiprybę, atvirumą, už didelį norą pabūti su mumis, padėti suprasti būties, vilties ir troškimų laiknumą ir Amžinųjų vertybių svarbą gyvenime.
Praėjus kelioms valandoma po susitikimo su rašytoju Donatu Čepuku, susitikime dalyvavęs Seimo narys Rokas Žilinskas pasidalino savo mintimis: „Tai – didžiųjų žmonių darbas:dalyti save be atvangos ir be gailesčio, iki paskutinio atodūsio, visiems ir kiekvienam. Mirtina liga sergantis Donatas Čepukas – rašytojas, žurnalistas, leidėjas – išspausdino paskutinę novelę ir atvyko atsisveikinti su numylėtomis Dusetomis. Ir į naivokus sveikatos, laimės bei kūrybinės sėkmės linkėjimus, mirties akivaizdoje – tiesus, kaip šūvis, atsakė drąsiai, trumpai ir drūtai: „Baikit. Ši knyga skirta mano laidotuvėms. Ji – apie išeiti besirengiantį žmogų. Aš atvykau pasakyti „sudie“. O man savo knygą užrašė: „Gyventi ir dar kartą gyventi.“ Aš sakau: šitaip išeina didieji “
