16 rugsėjo, 2020
Daiva Červokienė

Unikalių lazdų muziejus

Kelmėje, mediniame Kooperacijos gatvės namelyje, atvėrė duris Mečislovo Ežerskio lazdų muziejus, kuriame eksponuojama 1200 lazdų, patraukiančių dėmesį netikėtomis formomis. M. Ežerskis per trisdešimt metų turi pridrožęs jų daugiau kaip 3700, ilgiausia lazda yra 2,48 metrų aukščio, trumpiausia – vos penkiolikos centimetrų. Tautodailininko lazdos dar 2009 metais pripažintos tautinio paveldo produktu.

„Liaudies išmintis pataria: tarbos, lazdos ir tiurmos niekada neišsižadėk. Labiausiai – lazdos, amžius visko žmogui prikrečia“, – įsitikinęs kelmiškis M. Ežerskis. Nors lazdos pasiramsčiuoti tautodailininkui dar nereikia, tai – dažniausiai jo mintis ir rankas užėmęs daiktas.

Kambaryje – ekspozicija, dirba – virtuvėlėje

Dar tuomet, kai tautodailininkas su savo lazdomis gyveno vieno kambario bute penktajame aukšte, kartais atvažiuodavo pilnas autobusas turistų iš sostinės ar kitų miestų. Tai ir paskatino įkurti privatų muziejų. Pardavęs savo butuką ir paėmęs paskolą iš banko M. Ežerskis nupirko medinį namelį Kelmės centre. Už paskolą garbaus amžiaus tautodailininkui laidavo jo geras draugas. Paskui keletą metų namelį remontavo. Viską darė savomis rankomis. Neišgalėtų samdyti meistrų iš kuklios pensijos, kurios pusę atiduoda bankui. Džiaugiasi sukrapštantis lėšų medžiagoms ir tuo, kad padėjo rėmėjai.

Mečislovas jau daugiabutyje miegojo savo pasigamintoje lovoje, naudojosi paties pasidarytu stalu, spintelėmis. Sakė daug nenorįs, jam užtenka kukliai, paprastai, senoviškai. Kai įrengė pirmąjį namelio aukštą, didžiajame kambaryje parengė savo lazdų ekspoziciją. Ten iš visų kerčių žvelgia įvairiausi medžio sutvėrimai. Panašiai ir antrajame kambaryje. Tik čia dar tilpo spinta, lova ir stalelis su foteliais, kad namelio šeimininkas turėtų kur prisėsti atsigerti kavos. Tiek kukliam tautodailininkui ir užtenka. O jo gyvenimas verda virtuvėlėje. Čia jis vakarais kuria savo lazdas, šeimininkauja. Į kambarį, kaip pats sako, ateina tik miegoti ir išgerti kavos.

Savotiškos lazdų puokštės pasitinka jau namo „gonkelėse“. O prieangyje iš kiemo pusės išdėlioti kitokie sutvėrimai iš medžio, atlikusio nuo lazdų. Tik iš arti keturių tūkstančių M. Ežerskio išdrožtų lazdų ne visos dar ir išpakuotos, be to, Kelmės kultūros skyriaus parodoje jų 150, Kelmės krašto muziejuje – dar 100.

Drožinėja – nuo 40 metų

Iš 10 vaikų išauginusios šeimos kilęs medžio drožėjas sako, kad apie menus vaikystėje nesvajojo. Dirbo sprogdintoju, tekintoju, staliumi, brigadininku. Drožinėti pradėjo vėlai – jau būdamas 40 metų, po sunkios galvos traumos, kurią patyrė dirbdamas tekinimo staklėmis. Pradėjo ne nuo lazdų, pirmieji Mečislovo drožiniai buvo įvairūs gyvūnai ir paukščiai.

Pirmąsias lazdas padarė tėvams, kai šie pradėjo sunkiai vaikščioti. Padarė ne po vieną: tėvas sulaukė 90, mama 96 metų. O pamatę Mečislovo padirbdintas lazdas ir kiti žmonės pradėjo prašyti jiems padaryti, apie įdomias lazdas pradėjo rašyti žiniasklaida, jį pradėjo kviesti į muges, tad teko jų išdrožti daugiau ir pradėti kaupti.

Etnografai unikaliomis laiko tas lazdas, kuriose pavaizduotos mitinės būtybės: maumai, baubai, ežeriniai, šilinyčiai, atėję iš senojo drožybos amato puoselėtojo vaikystėje girdėtų pasakų, pasakojimų, o gal ir vaizduotės. Liaudies meno specialistai pastebi, jog Lietuvoje nėra antro tokio kūrėjo, lazdą paverčiančio meno kūriniu ir išsaugančio tikrąją paskirtį. Ir niekur pasaulyje antros tokios lazdos nerasi. Jau sovietiniais laikais buvo rengiamos ir jų parodos. Ir ne tik Lietuvoje. Kelmiškio lazdos keliavo į Maskvą, Rygą ir kitus miestus.

Ta M. Ežerskio bičiulystė su medžiu turbūt neatsitiktinė. Jo tėvas buvo stalius, vaikams išdroždavo ir medinių arkliukų ar kitų gyvūnėlių, meistrauti mėgo ir vyriausiasis brolis, nevengęs ir mažiesiems padaryti ką nors įdomaus. Tad nors augo labai sunkiais karo ir pokario metais, kai tėvai drebėdavo dėl visų gyvybės, nes į sodybą tarp miškų užeidavo ir stribai, ir partizanai, atsimena labai daug gero: ir šiltus santykius šeimoje, ir smagias valandas miške.

Miškais – dešimtimis kilometrų

Drožėjas sako be miško savęs nebeįsivaizduojąs, tai – jo gyvenimo džiaugsmas ir ramybė. Gimęs pamiškėje, netoli Kražių, nuo pat mažens vos atsikėlęs dažnai lėkdavo miškan: pavasarį – paukščiukų pasiklausyti, vasarą – uogauti, rudenį – grybauti… Miškai ir upeliai, ežerėliai jam gyvi, turintys savo dievų ir dvasių: Miškinį, Samaninį, Medeinę, undinių, laumių, ežerinių.

„Gamtoje visur pilna gyvybės, tik ne kiekvienas ją pastebi, ne kiekvienas tiki. Visa ta gamtos gyvybė ir į mano drožinius prašosi, lazdose atsispindi. Ten nieko išgalvoto nerasite, tik tai, kas miško duota“, – sakė M. Ežerskis.

Ir dabar vasarą jis būtinai išsiruošia į mišką. Tik paprastai ne šiaip sau pasivaikščioti, o žaliavos savo kūrybai – šakų lazdoms drožti – prisirinkti. Tai – vienas svarbiausių ir sunkiausių pasirengimo drožinėti darbų. Atsineša po keliolika ar porą dešimčių šakų. Žiūri, kad būtų tinkamo aukščio ir kuo įdomesnė, kuo labiau išraityta, sulankstyta, gumbuota.

Miškas ošia maždaug už 3 kilometrų, ten sukaria dar dvigubai daugiau, tad kol grįžta atgal, susidaro bent dešimt. Dažniausiai išsiruošia kone visai dienai.

Ir iš Tytuvėnų, Šiluvos, Šilo Pavėžupio, kur nuvažiuodavo tai seserų aplankyti, tai kitais reikalais, parsiveždavo. Tiesa, tautodailininką su lazdomis į autobusą ne visada priimdavo. Jeigu vairuotojas paragindavo išmesti pagalius, tik tada lipti, Mečislovas to nedarydavo, palaukdavo kito autobuso.

„Žiemą dabar  jau nebekeliauju, dar ilgam turiu, iš ko drožti lazdas. Ruošiausi senatvei“, – nusišypso apibūdindamas šiandieną.

Kūrybos proceso detalės

Tautodailininkas sako, jog lazdoms labiausiai tinka lazdyno mediena, nors yra padaręs ir iš skroblo, obels, drebulės, ievos, šermukšnio, net ir beržinių, ąžuolinių. Jam patinka gumbai, visokius gyvūnus primenantys medžiai, šakos. Pamatęs tokių iš karto sumoja, ką galės padaryti – medis, šaka patys tai pasako. Dauguma jo lazdų natūraliai užlinkusios, susiraizgiusios. Apdaila ir išmonė sukoncentruota rankenoje, kurioje meistras dažnai išdrožia arklio, šuns, katino, avino ar mitinės būtybės, žmogaus galvas, būtinai galvodamas, ar rankai bus patogu pasiremti.

Pirmiausia atrinktą šaką nužievina, tada palaiko padžiovinti, o vėliau galvoja, ką ištiesinti, kur nupjauti, o svarbiausia – sugalvoti, kaip apdailinti rankeną, kur akytes įdėti. Bene visos Mečislovo lazdos – su akimis, kartais – net ir su nosimis, tarsi gyvos būtybės. Anksčiau kiekvienai lazdai net vardą duodavo. Ir dabar, kai jų susikaupė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio, puikiai atsimena, kur kuri šaka buvo rasta, kiek ir kokių lazdų iškeliavo į Latviją, Vokietiją, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Švediją…

Kiek lazdų padaro per mėnesį, metus? Šis klausimas senojo drožybos amato puoselėtoją net nustebino – negali konkrečiai pasakyti. Tą skaičių kažkiek lemia metų laikai (daugiausia jų padaro žiemą), o labiausiai – nuotaika. Vieną šaką per pusdienį ar net porą valandų lazda paverčia, parsineša kone pilnai gamtos sukurtą, o kita ir metus gali stovėti – nesugalvoja, ką daryti, tad padėjęs laiko…

Geriau kartą pamatyti

M. Ežerskis sako, kad drožinėti jam yra išskirtinis malonumas. Prieš 30 metų pradėjo dalyvauti parodose, vien personalinių surengė 15, bendrų su kitais tautodailininkais nė neskaičiuoja. Minint M. Ežerskio 75 metų jubiliejų, jo lazdų paroda buvo surengta ne tik Kelmėje, bet ir Kėdainiuose. Ir Klaipėda, Mažeikiai siūlė parodas surengti, bet savo transporto neturint iškilo problemų.

Jau kalbinamas šiam rašiniui tautodailininkas labai kvietė atvažiuoti pasižiūrėti jo muziejėlio į Kelmę, pratardamas: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu 10 kartų išgirsti ar perskaityti“. O dėl tolimo atstumo pridūrė, kad, nors dabar visi išlaidas skaičiuoja, „prie gero noro, nėra blogo oro“.

Gal netrukus Kelmė garsės ir kitais lazdas drožinėjančiais meistrais – M. Ežerskis savo patirtimi kelias vasaras dalinosi Kelmės tradicinių amatų centro rengtuose seminaruose ir su 70-mečiais senukais ir su vaikais…


Augustės Labenskytės nuotr.
10 rugpjūčio, 2022

Šeštadienį, rugpjūčio 6-ąją, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyrius (Radviliškio r.) vėl atgijo gausiomis veiklomis: gryčiose ir kiemuose […]

9 rugpjūčio, 2022

Sovietmečiu Šiluvos miestelis buvo paverstas į kolūkio gyvenvietę. Jame buvo draudžiami atlaidai ir kovojama su jų organizatoriais. Tačiau šiandien mažą, […]

8 rugpjūčio, 2022

Vydūno vardo bibliotekoje Pagėgiuose kasmet tradiciškai buriasi šio šviesuolio idėjas vertinantys ir /ar propaguojantys entuziastai ne tik iš Lietuvos, bet […]

8 rugpjūčio, 2022

Rugpjūčio 6 d. mobilioji biblioteka viešėjo Dubičių kaime, kur buvo pristatytas Varėnos viešosios bibliotekos vykdomas projektas „Mobilūs pašnekesiai“, o gausiai […]

8 rugpjūčio, 2022

Žurnalo STRUCTUM organizuojamo nacionalinio architektūros ir urbanistikos konkurso „Išmanusis miestas 8“ dalyviai pamatė galimybę atgaivinti Pakruojo upės tvenkinio pakrantę ir padaryti ją patrauklesne […]

8 rugpjūčio, 2022

Vilniaus dailės akademijos Telšių galerija atvėrė duris lankytojams. Startavus rugpjūčiui, skulptorius, VDA Telšių fakulteto dėstytojas, laikinai einantis galerijos vedėjo pareigas […]

5 rugpjūčio, 2022

Paskelbus apie kultūrine bomba vadinamus restauratorių atradimus šv. Juozapo Palūšės bažnytėlėje, susidomėjimas šia unikalia, Lietuvoje viena seniausių ir  vertingiausių medinės […]

4 rugpjūčio, 2022

Liepos 30 d. Sujetuose įvyko tradicinė kraštiečių šventė Oninės. Šią dieną nutiko daug tradicinių dalykų. Visų pirma oras. Tradiciškai šią […]

4 rugpjūčio, 2022

Visus besimėgaujančius lietuviška vasara Panevėžio muzikinis teatras kviečia vienam vakarui nusikelti į karščiu alsuojančią Afriką. Kamerinės muzikos programoje itin retai […]

4 rugpjūčio, 2022

Remdamasi bendro jungtinio bibliotekų katalogo duomenimis, kuriuos susistemina ir pateikia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, asociacija LATGA sudarė populiariausių bibliotekose […]

Parodoje „kovotoJOS“ eksponuojama gailestingosios sesers uniforma, R. Šeškaičio nuotr.
3 rugpjūčio, 2022

Šiemet Lietuvą nustebino ne tik matematikos egzamino rezultatai, bet ir istorijos egzamino turinys – kur nenagrinėta nė viena istorinė asmenybė […]

Augustės Labenskytės nuotr.
2 rugpjūčio, 2022

Liepos 31 dieną Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Burbiškio dvare (Radviliškio r.) Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės Jurga Kalvaitytė ir Neringa […]

Arūno Švelnos nuotr.
2 rugpjūčio, 2022

Įpusėjus vasarai Miežiškių kultūros centras bei ūkininkai Audronė ir Albinas Kisieliai ir vėl pakvietė į šventę „Visur duona su pluta“. […]

2 rugpjūčio, 2022

Rugpjūčio 2-ąją minima Romų genocido atminties diena. Šiai svarbiai datai paminėti jau šį trečiadienį, rugpjūčio 3 d., MO muziejuje Lietuvos […]

31 liepos, 2022

2022 m. liepos 27 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko knygos „Tautos kuriama Lietuva“ pristatymas. Neseniai  Lietuvai pagražinti draugija […]

Menininkė J. Vaitkutė Istorijų namuose pristato pistoletą iš plaukų. Silvestro Samsono nuotr.
29 liepos, 2022

Istorijų namų lankytojus nuo šiol pasitiks neįprastas vaizdas – instagramiškiausia muziejaus vieta tapę laiptai priglaus naujausią Jolitos Vaitkutės instaliaciją „Švelnus […]

Alfonso Mažūno ir Eduardo Bareikos nuotr.
28 liepos, 2022

Jau vienuolikti metai Jūros šventė prasideda įspūdingu tradicinių ir istorinių laivų paradu „Dangės flotilė“. Per tą laiką jis tapo neatsiejama […]

Nacionalinio šienpjovių čempionato rekordininkas Kozmas Auškalnis
27 liepos, 2022

Rugpjūčio 6 d. Rupkalvių kaime vyksiančiame Nacionaliniame šienpjovių čempionate bus siekiama dviejų Lietuvos rekordų – masiškiausios šienapjūtės ir greičiausiai šienpjovių […]

Rolando Parafinavičiaus nuotr.
27 liepos, 2022

2022 m. liepos 26 d. Šiaulių kultūros centras kartu su Šiaulių miesto gyventojais atšventė savo 76-ąjį gimtadienį. Vos prasidėjusi šventė savo […]

26 liepos, 2022

Liepos 22 d. vakarą net ir gamta leido Bernatoniams švęsti 20-ies metų gimtadienį. Panevėžio rajono Bernatonių bendruomenė šventė veiklos dvidešimtmetį. […]