16 rugsėjo, 2020
Daiva Červokienė

Unikalių lazdų muziejus

Kelmėje, mediniame Kooperacijos gatvės namelyje, atvėrė duris Mečislovo Ežerskio lazdų muziejus, kuriame eksponuojama 1200 lazdų, patraukiančių dėmesį netikėtomis formomis. M. Ežerskis per trisdešimt metų turi pridrožęs jų daugiau kaip 3700, ilgiausia lazda yra 2,48 metrų aukščio, trumpiausia – vos penkiolikos centimetrų. Tautodailininko lazdos dar 2009 metais pripažintos tautinio paveldo produktu.

„Liaudies išmintis pataria: tarbos, lazdos ir tiurmos niekada neišsižadėk. Labiausiai – lazdos, amžius visko žmogui prikrečia“, – įsitikinęs kelmiškis M. Ežerskis. Nors lazdos pasiramsčiuoti tautodailininkui dar nereikia, tai – dažniausiai jo mintis ir rankas užėmęs daiktas.

Kambaryje – ekspozicija, dirba – virtuvėlėje

Dar tuomet, kai tautodailininkas su savo lazdomis gyveno vieno kambario bute penktajame aukšte, kartais atvažiuodavo pilnas autobusas turistų iš sostinės ar kitų miestų. Tai ir paskatino įkurti privatų muziejų. Pardavęs savo butuką ir paėmęs paskolą iš banko M. Ežerskis nupirko medinį namelį Kelmės centre. Už paskolą garbaus amžiaus tautodailininkui laidavo jo geras draugas. Paskui keletą metų namelį remontavo. Viską darė savomis rankomis. Neišgalėtų samdyti meistrų iš kuklios pensijos, kurios pusę atiduoda bankui. Džiaugiasi sukrapštantis lėšų medžiagoms ir tuo, kad padėjo rėmėjai.

Mečislovas jau daugiabutyje miegojo savo pasigamintoje lovoje, naudojosi paties pasidarytu stalu, spintelėmis. Sakė daug nenorįs, jam užtenka kukliai, paprastai, senoviškai. Kai įrengė pirmąjį namelio aukštą, didžiajame kambaryje parengė savo lazdų ekspoziciją. Ten iš visų kerčių žvelgia įvairiausi medžio sutvėrimai. Panašiai ir antrajame kambaryje. Tik čia dar tilpo spinta, lova ir stalelis su foteliais, kad namelio šeimininkas turėtų kur prisėsti atsigerti kavos. Tiek kukliam tautodailininkui ir užtenka. O jo gyvenimas verda virtuvėlėje. Čia jis vakarais kuria savo lazdas, šeimininkauja. Į kambarį, kaip pats sako, ateina tik miegoti ir išgerti kavos.

Savotiškos lazdų puokštės pasitinka jau namo „gonkelėse“. O prieangyje iš kiemo pusės išdėlioti kitokie sutvėrimai iš medžio, atlikusio nuo lazdų. Tik iš arti keturių tūkstančių M. Ežerskio išdrožtų lazdų ne visos dar ir išpakuotos, be to, Kelmės kultūros skyriaus parodoje jų 150, Kelmės krašto muziejuje – dar 100.

Drožinėja – nuo 40 metų

Iš 10 vaikų išauginusios šeimos kilęs medžio drožėjas sako, kad apie menus vaikystėje nesvajojo. Dirbo sprogdintoju, tekintoju, staliumi, brigadininku. Drožinėti pradėjo vėlai – jau būdamas 40 metų, po sunkios galvos traumos, kurią patyrė dirbdamas tekinimo staklėmis. Pradėjo ne nuo lazdų, pirmieji Mečislovo drožiniai buvo įvairūs gyvūnai ir paukščiai.

Pirmąsias lazdas padarė tėvams, kai šie pradėjo sunkiai vaikščioti. Padarė ne po vieną: tėvas sulaukė 90, mama 96 metų. O pamatę Mečislovo padirbdintas lazdas ir kiti žmonės pradėjo prašyti jiems padaryti, apie įdomias lazdas pradėjo rašyti žiniasklaida, jį pradėjo kviesti į muges, tad teko jų išdrožti daugiau ir pradėti kaupti.

Etnografai unikaliomis laiko tas lazdas, kuriose pavaizduotos mitinės būtybės: maumai, baubai, ežeriniai, šilinyčiai, atėję iš senojo drožybos amato puoselėtojo vaikystėje girdėtų pasakų, pasakojimų, o gal ir vaizduotės. Liaudies meno specialistai pastebi, jog Lietuvoje nėra antro tokio kūrėjo, lazdą paverčiančio meno kūriniu ir išsaugančio tikrąją paskirtį. Ir niekur pasaulyje antros tokios lazdos nerasi. Jau sovietiniais laikais buvo rengiamos ir jų parodos. Ir ne tik Lietuvoje. Kelmiškio lazdos keliavo į Maskvą, Rygą ir kitus miestus.

Ta M. Ežerskio bičiulystė su medžiu turbūt neatsitiktinė. Jo tėvas buvo stalius, vaikams išdroždavo ir medinių arkliukų ar kitų gyvūnėlių, meistrauti mėgo ir vyriausiasis brolis, nevengęs ir mažiesiems padaryti ką nors įdomaus. Tad nors augo labai sunkiais karo ir pokario metais, kai tėvai drebėdavo dėl visų gyvybės, nes į sodybą tarp miškų užeidavo ir stribai, ir partizanai, atsimena labai daug gero: ir šiltus santykius šeimoje, ir smagias valandas miške.

Miškais – dešimtimis kilometrų

Drožėjas sako be miško savęs nebeįsivaizduojąs, tai – jo gyvenimo džiaugsmas ir ramybė. Gimęs pamiškėje, netoli Kražių, nuo pat mažens vos atsikėlęs dažnai lėkdavo miškan: pavasarį – paukščiukų pasiklausyti, vasarą – uogauti, rudenį – grybauti… Miškai ir upeliai, ežerėliai jam gyvi, turintys savo dievų ir dvasių: Miškinį, Samaninį, Medeinę, undinių, laumių, ežerinių.

„Gamtoje visur pilna gyvybės, tik ne kiekvienas ją pastebi, ne kiekvienas tiki. Visa ta gamtos gyvybė ir į mano drožinius prašosi, lazdose atsispindi. Ten nieko išgalvoto nerasite, tik tai, kas miško duota“, – sakė M. Ežerskis.

Ir dabar vasarą jis būtinai išsiruošia į mišką. Tik paprastai ne šiaip sau pasivaikščioti, o žaliavos savo kūrybai – šakų lazdoms drožti – prisirinkti. Tai – vienas svarbiausių ir sunkiausių pasirengimo drožinėti darbų. Atsineša po keliolika ar porą dešimčių šakų. Žiūri, kad būtų tinkamo aukščio ir kuo įdomesnė, kuo labiau išraityta, sulankstyta, gumbuota.

Miškas ošia maždaug už 3 kilometrų, ten sukaria dar dvigubai daugiau, tad kol grįžta atgal, susidaro bent dešimt. Dažniausiai išsiruošia kone visai dienai.

Ir iš Tytuvėnų, Šiluvos, Šilo Pavėžupio, kur nuvažiuodavo tai seserų aplankyti, tai kitais reikalais, parsiveždavo. Tiesa, tautodailininką su lazdomis į autobusą ne visada priimdavo. Jeigu vairuotojas paragindavo išmesti pagalius, tik tada lipti, Mečislovas to nedarydavo, palaukdavo kito autobuso.

„Žiemą dabar  jau nebekeliauju, dar ilgam turiu, iš ko drožti lazdas. Ruošiausi senatvei“, – nusišypso apibūdindamas šiandieną.

Kūrybos proceso detalės

Tautodailininkas sako, jog lazdoms labiausiai tinka lazdyno mediena, nors yra padaręs ir iš skroblo, obels, drebulės, ievos, šermukšnio, net ir beržinių, ąžuolinių. Jam patinka gumbai, visokius gyvūnus primenantys medžiai, šakos. Pamatęs tokių iš karto sumoja, ką galės padaryti – medis, šaka patys tai pasako. Dauguma jo lazdų natūraliai užlinkusios, susiraizgiusios. Apdaila ir išmonė sukoncentruota rankenoje, kurioje meistras dažnai išdrožia arklio, šuns, katino, avino ar mitinės būtybės, žmogaus galvas, būtinai galvodamas, ar rankai bus patogu pasiremti.

Pirmiausia atrinktą šaką nužievina, tada palaiko padžiovinti, o vėliau galvoja, ką ištiesinti, kur nupjauti, o svarbiausia – sugalvoti, kaip apdailinti rankeną, kur akytes įdėti. Bene visos Mečislovo lazdos – su akimis, kartais – net ir su nosimis, tarsi gyvos būtybės. Anksčiau kiekvienai lazdai net vardą duodavo. Ir dabar, kai jų susikaupė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio, puikiai atsimena, kur kuri šaka buvo rasta, kiek ir kokių lazdų iškeliavo į Latviją, Vokietiją, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Švediją…

Kiek lazdų padaro per mėnesį, metus? Šis klausimas senojo drožybos amato puoselėtoją net nustebino – negali konkrečiai pasakyti. Tą skaičių kažkiek lemia metų laikai (daugiausia jų padaro žiemą), o labiausiai – nuotaika. Vieną šaką per pusdienį ar net porą valandų lazda paverčia, parsineša kone pilnai gamtos sukurtą, o kita ir metus gali stovėti – nesugalvoja, ką daryti, tad padėjęs laiko…

Geriau kartą pamatyti

M. Ežerskis sako, kad drožinėti jam yra išskirtinis malonumas. Prieš 30 metų pradėjo dalyvauti parodose, vien personalinių surengė 15, bendrų su kitais tautodailininkais nė neskaičiuoja. Minint M. Ežerskio 75 metų jubiliejų, jo lazdų paroda buvo surengta ne tik Kelmėje, bet ir Kėdainiuose. Ir Klaipėda, Mažeikiai siūlė parodas surengti, bet savo transporto neturint iškilo problemų.

Jau kalbinamas šiam rašiniui tautodailininkas labai kvietė atvažiuoti pasižiūrėti jo muziejėlio į Kelmę, pratardamas: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu 10 kartų išgirsti ar perskaityti“. O dėl tolimo atstumo pridūrė, kad, nors dabar visi išlaidas skaičiuoja, „prie gero noro, nėra blogo oro“.

Gal netrukus Kelmė garsės ir kitais lazdas drožinėjančiais meistrais – M. Ežerskis savo patirtimi kelias vasaras dalinosi Kelmės tradicinių amatų centro rengtuose seminaruose ir su 70-mečiais senukais ir su vaikais…


Augustės Labenskytės nuotr.
15 birželio, 2024

Į Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities muziejų (Radviliškio r.) 25-ą kartą sugrįžo teatras – prasidėjo jubiliejinis renginių ciklas […]

15 birželio, 2024

Birželio 14 dieną Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus iškilmingai įteikė tvirtas Žemaitiškas padėkas vaikų ir jaunimo meno kolektyvų atstovams, […]

14 birželio, 2024

Antikinės Graikijos meno ir mokslo pasiekimai savo kūrybiškumu ir sumanumu mus stebina iki šiol: pirmasis kompiuteris, garo mašinos prototipas, pirmasis […]

13 birželio, 2024

Kitąmet Kretinga taps Lietuvos jaunimo sostine – trečiadienį paskelbė konkursą „Lietuvos jaunimo sostinė 2025 m.“ organizavusi Jaunimo reikalų agentūra. Tai […]

12 birželio, 2024

Klaipėdos miesto savivaldybė paskirstė finansavimą kultūros ir meno sričių projektams – uostamiesčio menininkų idėjų įgyvendinimui skirta daugiau kaip 1,3 mln. […]

11 birželio, 2024

Panevėžys – galimybių miestas. Žmonės, kurių keliai driekėsi per įvairius pasaulio miestus, grįžta į Panevėžį kurti, atskleisti talentus ir dalintis […]

11 birželio, 2024

Antradienį Vilniaus Saulės kapinėse Antakalnyje sarkofago formos kenotafu įamžinta pirmosios Lietuvoje egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės palaidojimo vieta, pranešė Lietuvos nacionalinis muziejus. […]

11 birželio, 2024

Po vasariško sekmadienio lietaus Palūšėje pavakary nušvito saulutė, taip gražiai išryškinusi žalumą ir suteikusi jausmams gaivumo. Tai buvo tarsi puiki […]

Bibliotekos nuotr.
11 birželio, 2024

Birželio 6 d. Radviliškio viešosios bibliotekos Mažojoje galerijoje buvo atidaryta radviliškietės Violetos Jankienės parengta paroda „Mūsų dienos kaip šventė“, skirta […]

11 birželio, 2024

Virtuali paroda skirta Dainų šventės 100-mečiui paminėti. Parodoje eksponuojami dokumentai atskleidžia, kaip buvo ruošiamasi Šiaulių miesto ir rajono Dainų šventei […]

Fot. Edvardas Tamošiūnas, Fotografijos muziejaus archyvas
7 birželio, 2024

Su trenksmu prasidėjo ketvirtasis Jaunimo muzikos festivalis „Šiauliai gyvai 2024“, organizuojamas VšĮ „Sielai“, bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi. Šiaulių miesto panoramos […]

7 birželio, 2024

Birželio 4 dieną Lietuvos mokslų akademijos salėje vokalinis ansamblis „Inmezzo“ įspūdingu koncertu paminėjo savo 20 metų jubiliejų. Nuo pat įkūrimo […]

Prezidentūros nuotr.
7 birželio, 2024

Birželio 6 dieną Širvintose, Jaunimo sode vyko iškilmingas renginys – menininko Liutauro Griežės sukurtos skulptūros „Skaitanti mergaitė“, skirtos poetui Justinui […]

7 birželio, 2024

Tarptautinei bendruomenei siekiant atkreipti dėmesį į Rusijos agresiją patiriančios Ukrainos kultūros objektų atstatymo poreikį, Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo iš sostinės […]

4 birželio, 2024

Gegužės 31 dieną Telšių Žemaitės dramos teatro salėje iškilmingai apdovanoti Telšių kultūros centre jau penktą kartą eksponuotos parodos-konkurso „Iš Džiugo […]

4 birželio, 2024

Priešais Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią esančioje Jono Pauliaus II aikštėje numatoma atstatyti Viešpaties Jėzaus koplytstulpį, istoriškai vadinamą koplytėle. […]

Pasakų sekimo čempionatas / Radviliškio viešosios bibliotekos nuotr.
3 birželio, 2024

Radviliškis, nedidelis miestas Šiaurės Lietuvoje, kiekvienais metais tampa ypatinga vieta pasakų mėgėjams. Gegužės 31-ąją čia vyko jau septintasis Tarptautinis pasakų […]

2 birželio, 2024

2024 m. birželio 1 d. Šiaulių miesto centrinio parko širdyje – estradoje – nuvilnijo ilgai laukta regioninė dainų šventė „Teka […]

31 gegužės, 2024

Varniuose šiandien po keletą metų trukusių rekonstrukcijos darbų duris lankytojams atvėrė Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys – Žemaičių vyskupystės muziejus. Jis […]

31 gegužės, 2024

Uostamiesčio centrinio pašto pastate nuspręsta įkurti mokslininko Frydricho Vilhelmo Argelanderio mokslo ir meno centrą. Klaipėdos savivaldybė praneša dėl centro įveiklinimo […]