16 rugsėjo, 2020
Daiva Červokienė

Unikalių lazdų muziejus

Kelmėje, mediniame Kooperacijos gatvės namelyje, atvėrė duris Mečislovo Ežerskio lazdų muziejus, kuriame eksponuojama 1200 lazdų, patraukiančių dėmesį netikėtomis formomis. M. Ežerskis per trisdešimt metų turi pridrožęs jų daugiau kaip 3700, ilgiausia lazda yra 2,48 metrų aukščio, trumpiausia – vos penkiolikos centimetrų. Tautodailininko lazdos dar 2009 metais pripažintos tautinio paveldo produktu.

„Liaudies išmintis pataria: tarbos, lazdos ir tiurmos niekada neišsižadėk. Labiausiai – lazdos, amžius visko žmogui prikrečia“, – įsitikinęs kelmiškis M. Ežerskis. Nors lazdos pasiramsčiuoti tautodailininkui dar nereikia, tai – dažniausiai jo mintis ir rankas užėmęs daiktas.

Kambaryje – ekspozicija, dirba – virtuvėlėje

Dar tuomet, kai tautodailininkas su savo lazdomis gyveno vieno kambario bute penktajame aukšte, kartais atvažiuodavo pilnas autobusas turistų iš sostinės ar kitų miestų. Tai ir paskatino įkurti privatų muziejų. Pardavęs savo butuką ir paėmęs paskolą iš banko M. Ežerskis nupirko medinį namelį Kelmės centre. Už paskolą garbaus amžiaus tautodailininkui laidavo jo geras draugas. Paskui keletą metų namelį remontavo. Viską darė savomis rankomis. Neišgalėtų samdyti meistrų iš kuklios pensijos, kurios pusę atiduoda bankui. Džiaugiasi sukrapštantis lėšų medžiagoms ir tuo, kad padėjo rėmėjai.

Mečislovas jau daugiabutyje miegojo savo pasigamintoje lovoje, naudojosi paties pasidarytu stalu, spintelėmis. Sakė daug nenorįs, jam užtenka kukliai, paprastai, senoviškai. Kai įrengė pirmąjį namelio aukštą, didžiajame kambaryje parengė savo lazdų ekspoziciją. Ten iš visų kerčių žvelgia įvairiausi medžio sutvėrimai. Panašiai ir antrajame kambaryje. Tik čia dar tilpo spinta, lova ir stalelis su foteliais, kad namelio šeimininkas turėtų kur prisėsti atsigerti kavos. Tiek kukliam tautodailininkui ir užtenka. O jo gyvenimas verda virtuvėlėje. Čia jis vakarais kuria savo lazdas, šeimininkauja. Į kambarį, kaip pats sako, ateina tik miegoti ir išgerti kavos.

Savotiškos lazdų puokštės pasitinka jau namo „gonkelėse“. O prieangyje iš kiemo pusės išdėlioti kitokie sutvėrimai iš medžio, atlikusio nuo lazdų. Tik iš arti keturių tūkstančių M. Ežerskio išdrožtų lazdų ne visos dar ir išpakuotos, be to, Kelmės kultūros skyriaus parodoje jų 150, Kelmės krašto muziejuje – dar 100.

Drožinėja – nuo 40 metų

Iš 10 vaikų išauginusios šeimos kilęs medžio drožėjas sako, kad apie menus vaikystėje nesvajojo. Dirbo sprogdintoju, tekintoju, staliumi, brigadininku. Drožinėti pradėjo vėlai – jau būdamas 40 metų, po sunkios galvos traumos, kurią patyrė dirbdamas tekinimo staklėmis. Pradėjo ne nuo lazdų, pirmieji Mečislovo drožiniai buvo įvairūs gyvūnai ir paukščiai.

Pirmąsias lazdas padarė tėvams, kai šie pradėjo sunkiai vaikščioti. Padarė ne po vieną: tėvas sulaukė 90, mama 96 metų. O pamatę Mečislovo padirbdintas lazdas ir kiti žmonės pradėjo prašyti jiems padaryti, apie įdomias lazdas pradėjo rašyti žiniasklaida, jį pradėjo kviesti į muges, tad teko jų išdrožti daugiau ir pradėti kaupti.

Etnografai unikaliomis laiko tas lazdas, kuriose pavaizduotos mitinės būtybės: maumai, baubai, ežeriniai, šilinyčiai, atėję iš senojo drožybos amato puoselėtojo vaikystėje girdėtų pasakų, pasakojimų, o gal ir vaizduotės. Liaudies meno specialistai pastebi, jog Lietuvoje nėra antro tokio kūrėjo, lazdą paverčiančio meno kūriniu ir išsaugančio tikrąją paskirtį. Ir niekur pasaulyje antros tokios lazdos nerasi. Jau sovietiniais laikais buvo rengiamos ir jų parodos. Ir ne tik Lietuvoje. Kelmiškio lazdos keliavo į Maskvą, Rygą ir kitus miestus.

Ta M. Ežerskio bičiulystė su medžiu turbūt neatsitiktinė. Jo tėvas buvo stalius, vaikams išdroždavo ir medinių arkliukų ar kitų gyvūnėlių, meistrauti mėgo ir vyriausiasis brolis, nevengęs ir mažiesiems padaryti ką nors įdomaus. Tad nors augo labai sunkiais karo ir pokario metais, kai tėvai drebėdavo dėl visų gyvybės, nes į sodybą tarp miškų užeidavo ir stribai, ir partizanai, atsimena labai daug gero: ir šiltus santykius šeimoje, ir smagias valandas miške.

Miškais – dešimtimis kilometrų

Drožėjas sako be miško savęs nebeįsivaizduojąs, tai – jo gyvenimo džiaugsmas ir ramybė. Gimęs pamiškėje, netoli Kražių, nuo pat mažens vos atsikėlęs dažnai lėkdavo miškan: pavasarį – paukščiukų pasiklausyti, vasarą – uogauti, rudenį – grybauti… Miškai ir upeliai, ežerėliai jam gyvi, turintys savo dievų ir dvasių: Miškinį, Samaninį, Medeinę, undinių, laumių, ežerinių.

„Gamtoje visur pilna gyvybės, tik ne kiekvienas ją pastebi, ne kiekvienas tiki. Visa ta gamtos gyvybė ir į mano drožinius prašosi, lazdose atsispindi. Ten nieko išgalvoto nerasite, tik tai, kas miško duota“, – sakė M. Ežerskis.

Ir dabar vasarą jis būtinai išsiruošia į mišką. Tik paprastai ne šiaip sau pasivaikščioti, o žaliavos savo kūrybai – šakų lazdoms drožti – prisirinkti. Tai – vienas svarbiausių ir sunkiausių pasirengimo drožinėti darbų. Atsineša po keliolika ar porą dešimčių šakų. Žiūri, kad būtų tinkamo aukščio ir kuo įdomesnė, kuo labiau išraityta, sulankstyta, gumbuota.

Miškas ošia maždaug už 3 kilometrų, ten sukaria dar dvigubai daugiau, tad kol grįžta atgal, susidaro bent dešimt. Dažniausiai išsiruošia kone visai dienai.

Ir iš Tytuvėnų, Šiluvos, Šilo Pavėžupio, kur nuvažiuodavo tai seserų aplankyti, tai kitais reikalais, parsiveždavo. Tiesa, tautodailininką su lazdomis į autobusą ne visada priimdavo. Jeigu vairuotojas paragindavo išmesti pagalius, tik tada lipti, Mečislovas to nedarydavo, palaukdavo kito autobuso.

„Žiemą dabar  jau nebekeliauju, dar ilgam turiu, iš ko drožti lazdas. Ruošiausi senatvei“, – nusišypso apibūdindamas šiandieną.

Kūrybos proceso detalės

Tautodailininkas sako, jog lazdoms labiausiai tinka lazdyno mediena, nors yra padaręs ir iš skroblo, obels, drebulės, ievos, šermukšnio, net ir beržinių, ąžuolinių. Jam patinka gumbai, visokius gyvūnus primenantys medžiai, šakos. Pamatęs tokių iš karto sumoja, ką galės padaryti – medis, šaka patys tai pasako. Dauguma jo lazdų natūraliai užlinkusios, susiraizgiusios. Apdaila ir išmonė sukoncentruota rankenoje, kurioje meistras dažnai išdrožia arklio, šuns, katino, avino ar mitinės būtybės, žmogaus galvas, būtinai galvodamas, ar rankai bus patogu pasiremti.

Pirmiausia atrinktą šaką nužievina, tada palaiko padžiovinti, o vėliau galvoja, ką ištiesinti, kur nupjauti, o svarbiausia – sugalvoti, kaip apdailinti rankeną, kur akytes įdėti. Bene visos Mečislovo lazdos – su akimis, kartais – net ir su nosimis, tarsi gyvos būtybės. Anksčiau kiekvienai lazdai net vardą duodavo. Ir dabar, kai jų susikaupė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio, puikiai atsimena, kur kuri šaka buvo rasta, kiek ir kokių lazdų iškeliavo į Latviją, Vokietiją, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Švediją…

Kiek lazdų padaro per mėnesį, metus? Šis klausimas senojo drožybos amato puoselėtoją net nustebino – negali konkrečiai pasakyti. Tą skaičių kažkiek lemia metų laikai (daugiausia jų padaro žiemą), o labiausiai – nuotaika. Vieną šaką per pusdienį ar net porą valandų lazda paverčia, parsineša kone pilnai gamtos sukurtą, o kita ir metus gali stovėti – nesugalvoja, ką daryti, tad padėjęs laiko…

Geriau kartą pamatyti

M. Ežerskis sako, kad drožinėti jam yra išskirtinis malonumas. Prieš 30 metų pradėjo dalyvauti parodose, vien personalinių surengė 15, bendrų su kitais tautodailininkais nė neskaičiuoja. Minint M. Ežerskio 75 metų jubiliejų, jo lazdų paroda buvo surengta ne tik Kelmėje, bet ir Kėdainiuose. Ir Klaipėda, Mažeikiai siūlė parodas surengti, bet savo transporto neturint iškilo problemų.

Jau kalbinamas šiam rašiniui tautodailininkas labai kvietė atvažiuoti pasižiūrėti jo muziejėlio į Kelmę, pratardamas: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu 10 kartų išgirsti ar perskaityti“. O dėl tolimo atstumo pridūrė, kad, nors dabar visi išlaidas skaičiuoja, „prie gero noro, nėra blogo oro“.

Gal netrukus Kelmė garsės ir kitais lazdas drožinėjančiais meistrais – M. Ežerskis savo patirtimi kelias vasaras dalinosi Kelmės tradicinių amatų centro rengtuose seminaruose ir su 70-mečiais senukais ir su vaikais…

 


2 gruodžio, 2020

Spalio mėnesį Rokiškio krašto muziejuje vykusio plenero metu iš ąžuolo skulptūras kūrė Lietuvoje gerai žinomi drožėjai, pelnę įvairius tautodailės apdovanojimus, […]

Rolando Parafinavičiaus nuotr.
2 gruodžio, 2020

Atnaujintame Šiaulių kultūros centre pradėjo veikti naujai įrengta ir moderni garso įrašymo studija, kurioje teikiamos garso įrašymo, redagavimo ir suvedimo […]

Nuotolinės konferencijos apie kryždirbystę vaizdai
2 gruodžio, 2020

Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Šaukoto, Šiaulėnų ir Žeimių filialai šiemet parengė projektą „Mažoji architektūra Šiaulėnų ir Šaukoto parapijose“ ir […]

2 gruodžio, 2020

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2020 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą. […]

2 gruodžio, 2020

Laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas trims Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos skiriamus apdovanojimus […]

R. Rastauskas
1 gruodžio, 2020

Lapkričio pabaiga jau devintąjį kartą Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pakvipo ypatingu prieskoniu. Čia kiekvienais poriniais metais organizuojami „imbierinės“ prozos […]

1 gruodžio, 2020

Siekdama sumažinti rizikos grupės asmenų, sergančių koronavirusu (COVID-19) srautus į šalies gydymo įstaigų priėmimo skyrius ir Greitosios medicinos pagalbos stotis […]

1 gruodžio, 2020

Ypatingus susitikimus su žymiais Lietuvos kultūros veikėjais Kultūriniam gyvenimui persikėlus į virtualią erdvę prie LNDM misijos pristatyti muziejų į žiūrovų […]

1 gruodžio, 2020

Yra daug aiškinimų, kaip atsirado advento vainiko tradicija ir kodėl ji per pusantro šimto metų išplito po visą pasaulį. Kai […]

30 lapkričio, 2020

Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus – šiuolaikinės fotografijos fondus 2020 m. papildė fotomenininko Arūno Kulikausko 175 fotografijų kolekcija. […]

30 lapkričio, 2020

Šiandien vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė apdovanojo keturiolika Lietuvos savivaldybių Europos Tarybos ženklu už nepriekaištingą valdymą. „Šiemet su jumis bendravome […]

30 lapkričio, 2020

Visi suprantame, kad knygos padeda lavinti kalbą ir žodyną. Jos moko išreikšti mintis, save, suvokti kitus ir pasaulį. Jos suteikia […]

30 lapkričio, 2020

Paskutinįjį spalio penktadienį prie Viešosios bibliotekas atidengtas pirmasis mūsų krašte taktilinis žemėlapis.  LKT išleistoje knygoje „Inovatyvių leidybinių produktų <…> taikomasis […]

30 lapkričio, 2020

Pastaruosius penkerius metus Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia vis sulaukia restauratorių dėmesio. Prieš kelerius metus sutvarkytas pagrindinis fasadas ir bokštai, […]

27 lapkričio, 2020

Šiaulių universiteto Botanikos sodas nesiruošia pasinerti į žiemos miegą – visą gruodį (iki švenčių) jie dirbs ir savaitgaliais. Jei kyla […]

27 lapkričio, 2020

Kasmet Šiaulių UNESCO klubas perspektyviems ir talentingiems jauniems šiauliečiams, pasižymėjusiems kultūros, mokslo, meno, švietimo ir kt. srityse UNESCO kuruojamose srityse […]

27 lapkričio, 2020

Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT), palaikydamas demokratinį judėjimą Baltarusijoje, pradėjo dokumentinės dramos „Kvėpuojame drauge” („Дыхаем разам/Дышем вместе“) kūrybinį procesą. Unikaliame […]

26 lapkričio, 2020

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos vardu Izraelio vadovui Reuvenui Rivlinui įteikta proginė moneta, nukalta Vilniaus Gaono Elijo ben Solomono Zalmano […]

26 lapkričio, 2020

Kiek Lietuvoje yra dizainerių ir kiek to lietuviško dizaino turime? Ar jis yra matomas tik mūsuose ar ir užsienyje? Vienas […]

26 lapkričio, 2020

Kiek kiekvienam iš mūsų yra svarbu turėti tikslą? UAB „Busturas“ tikslų turi daug ir visi jie susiję su viešojo transporto […]