rugsėjo 16, 2020
Daiva Červokienė
Unikalių lazdų muziejus

Kelmėje, mediniame Kooperacijos gatvės namelyje, atvėrė duris Mečislovo Ežerskio lazdų muziejus, kuriame eksponuojama 1200 lazdų, patraukiančių dėmesį netikėtomis formomis. M. Ežerskis per trisdešimt metų turi pridrožęs jų daugiau kaip 3700, ilgiausia lazda yra 2,48 metrų aukščio, trumpiausia – vos penkiolikos centimetrų. Tautodailininko lazdos dar 2009 metais pripažintos tautinio paveldo produktu.

„Liaudies išmintis pataria: tarbos, lazdos ir tiurmos niekada neišsižadėk. Labiausiai – lazdos, amžius visko žmogui prikrečia“, – įsitikinęs kelmiškis M. Ežerskis. Nors lazdos pasiramsčiuoti tautodailininkui dar nereikia, tai – dažniausiai jo mintis ir rankas užėmęs daiktas.

Kambaryje – ekspozicija, dirba – virtuvėlėje

Dar tuomet, kai tautodailininkas su savo lazdomis gyveno vieno kambario bute penktajame aukšte, kartais atvažiuodavo pilnas autobusas turistų iš sostinės ar kitų miestų. Tai ir paskatino įkurti privatų muziejų. Pardavęs savo butuką ir paėmęs paskolą iš banko M. Ežerskis nupirko medinį namelį Kelmės centre. Už paskolą garbaus amžiaus tautodailininkui laidavo jo geras draugas. Paskui keletą metų namelį remontavo. Viską darė savomis rankomis. Neišgalėtų samdyti meistrų iš kuklios pensijos, kurios pusę atiduoda bankui. Džiaugiasi sukrapštantis lėšų medžiagoms ir tuo, kad padėjo rėmėjai.

Mečislovas jau daugiabutyje miegojo savo pasigamintoje lovoje, naudojosi paties pasidarytu stalu, spintelėmis. Sakė daug nenorįs, jam užtenka kukliai, paprastai, senoviškai. Kai įrengė pirmąjį namelio aukštą, didžiajame kambaryje parengė savo lazdų ekspoziciją. Ten iš visų kerčių žvelgia įvairiausi medžio sutvėrimai. Panašiai ir antrajame kambaryje. Tik čia dar tilpo spinta, lova ir stalelis su foteliais, kad namelio šeimininkas turėtų kur prisėsti atsigerti kavos. Tiek kukliam tautodailininkui ir užtenka. O jo gyvenimas verda virtuvėlėje. Čia jis vakarais kuria savo lazdas, šeimininkauja. Į kambarį, kaip pats sako, ateina tik miegoti ir išgerti kavos.

Savotiškos lazdų puokštės pasitinka jau namo „gonkelėse“. O prieangyje iš kiemo pusės išdėlioti kitokie sutvėrimai iš medžio, atlikusio nuo lazdų. Tik iš arti keturių tūkstančių M. Ežerskio išdrožtų lazdų ne visos dar ir išpakuotos, be to, Kelmės kultūros skyriaus parodoje jų 150, Kelmės krašto muziejuje – dar 100.

Drožinėja – nuo 40 metų

Iš 10 vaikų išauginusios šeimos kilęs medžio drožėjas sako, kad apie menus vaikystėje nesvajojo. Dirbo sprogdintoju, tekintoju, staliumi, brigadininku. Drožinėti pradėjo vėlai – jau būdamas 40 metų, po sunkios galvos traumos, kurią patyrė dirbdamas tekinimo staklėmis. Pradėjo ne nuo lazdų, pirmieji Mečislovo drožiniai buvo įvairūs gyvūnai ir paukščiai.

Pirmąsias lazdas padarė tėvams, kai šie pradėjo sunkiai vaikščioti. Padarė ne po vieną: tėvas sulaukė 90, mama 96 metų. O pamatę Mečislovo padirbdintas lazdas ir kiti žmonės pradėjo prašyti jiems padaryti, apie įdomias lazdas pradėjo rašyti žiniasklaida, jį pradėjo kviesti į muges, tad teko jų išdrožti daugiau ir pradėti kaupti.

Etnografai unikaliomis laiko tas lazdas, kuriose pavaizduotos mitinės būtybės: maumai, baubai, ežeriniai, šilinyčiai, atėję iš senojo drožybos amato puoselėtojo vaikystėje girdėtų pasakų, pasakojimų, o gal ir vaizduotės. Liaudies meno specialistai pastebi, jog Lietuvoje nėra antro tokio kūrėjo, lazdą paverčiančio meno kūriniu ir išsaugančio tikrąją paskirtį. Ir niekur pasaulyje antros tokios lazdos nerasi. Jau sovietiniais laikais buvo rengiamos ir jų parodos. Ir ne tik Lietuvoje. Kelmiškio lazdos keliavo į Maskvą, Rygą ir kitus miestus.

Ta M. Ežerskio bičiulystė su medžiu turbūt neatsitiktinė. Jo tėvas buvo stalius, vaikams išdroždavo ir medinių arkliukų ar kitų gyvūnėlių, meistrauti mėgo ir vyriausiasis brolis, nevengęs ir mažiesiems padaryti ką nors įdomaus. Tad nors augo labai sunkiais karo ir pokario metais, kai tėvai drebėdavo dėl visų gyvybės, nes į sodybą tarp miškų užeidavo ir stribai, ir partizanai, atsimena labai daug gero: ir šiltus santykius šeimoje, ir smagias valandas miške.

Miškais – dešimtimis kilometrų

Drožėjas sako be miško savęs nebeįsivaizduojąs, tai – jo gyvenimo džiaugsmas ir ramybė. Gimęs pamiškėje, netoli Kražių, nuo pat mažens vos atsikėlęs dažnai lėkdavo miškan: pavasarį – paukščiukų pasiklausyti, vasarą – uogauti, rudenį – grybauti… Miškai ir upeliai, ežerėliai jam gyvi, turintys savo dievų ir dvasių: Miškinį, Samaninį, Medeinę, undinių, laumių, ežerinių.

„Gamtoje visur pilna gyvybės, tik ne kiekvienas ją pastebi, ne kiekvienas tiki. Visa ta gamtos gyvybė ir į mano drožinius prašosi, lazdose atsispindi. Ten nieko išgalvoto nerasite, tik tai, kas miško duota“, – sakė M. Ežerskis.

Ir dabar vasarą jis būtinai išsiruošia į mišką. Tik paprastai ne šiaip sau pasivaikščioti, o žaliavos savo kūrybai – šakų lazdoms drožti – prisirinkti. Tai – vienas svarbiausių ir sunkiausių pasirengimo drožinėti darbų. Atsineša po keliolika ar porą dešimčių šakų. Žiūri, kad būtų tinkamo aukščio ir kuo įdomesnė, kuo labiau išraityta, sulankstyta, gumbuota.

Miškas ošia maždaug už 3 kilometrų, ten sukaria dar dvigubai daugiau, tad kol grįžta atgal, susidaro bent dešimt. Dažniausiai išsiruošia kone visai dienai.

Ir iš Tytuvėnų, Šiluvos, Šilo Pavėžupio, kur nuvažiuodavo tai seserų aplankyti, tai kitais reikalais, parsiveždavo. Tiesa, tautodailininką su lazdomis į autobusą ne visada priimdavo. Jeigu vairuotojas paragindavo išmesti pagalius, tik tada lipti, Mečislovas to nedarydavo, palaukdavo kito autobuso.

„Žiemą dabar  jau nebekeliauju, dar ilgam turiu, iš ko drožti lazdas. Ruošiausi senatvei“, – nusišypso apibūdindamas šiandieną.

Kūrybos proceso detalės

Tautodailininkas sako, jog lazdoms labiausiai tinka lazdyno mediena, nors yra padaręs ir iš skroblo, obels, drebulės, ievos, šermukšnio, net ir beržinių, ąžuolinių. Jam patinka gumbai, visokius gyvūnus primenantys medžiai, šakos. Pamatęs tokių iš karto sumoja, ką galės padaryti – medis, šaka patys tai pasako. Dauguma jo lazdų natūraliai užlinkusios, susiraizgiusios. Apdaila ir išmonė sukoncentruota rankenoje, kurioje meistras dažnai išdrožia arklio, šuns, katino, avino ar mitinės būtybės, žmogaus galvas, būtinai galvodamas, ar rankai bus patogu pasiremti.

Pirmiausia atrinktą šaką nužievina, tada palaiko padžiovinti, o vėliau galvoja, ką ištiesinti, kur nupjauti, o svarbiausia – sugalvoti, kaip apdailinti rankeną, kur akytes įdėti. Bene visos Mečislovo lazdos – su akimis, kartais – net ir su nosimis, tarsi gyvos būtybės. Anksčiau kiekvienai lazdai net vardą duodavo. Ir dabar, kai jų susikaupė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio, puikiai atsimena, kur kuri šaka buvo rasta, kiek ir kokių lazdų iškeliavo į Latviją, Vokietiją, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Švediją…

Kiek lazdų padaro per mėnesį, metus? Šis klausimas senojo drožybos amato puoselėtoją net nustebino – negali konkrečiai pasakyti. Tą skaičių kažkiek lemia metų laikai (daugiausia jų padaro žiemą), o labiausiai – nuotaika. Vieną šaką per pusdienį ar net porą valandų lazda paverčia, parsineša kone pilnai gamtos sukurtą, o kita ir metus gali stovėti – nesugalvoja, ką daryti, tad padėjęs laiko…

Geriau kartą pamatyti

M. Ežerskis sako, kad drožinėti jam yra išskirtinis malonumas. Prieš 30 metų pradėjo dalyvauti parodose, vien personalinių surengė 15, bendrų su kitais tautodailininkais nė neskaičiuoja. Minint M. Ežerskio 75 metų jubiliejų, jo lazdų paroda buvo surengta ne tik Kelmėje, bet ir Kėdainiuose. Ir Klaipėda, Mažeikiai siūlė parodas surengti, bet savo transporto neturint iškilo problemų.

Jau kalbinamas šiam rašiniui tautodailininkas labai kvietė atvažiuoti pasižiūrėti jo muziejėlio į Kelmę, pratardamas: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu 10 kartų išgirsti ar perskaityti“. O dėl tolimo atstumo pridūrė, kad, nors dabar visi išlaidas skaičiuoja, „prie gero noro, nėra blogo oro“.

Gal netrukus Kelmė garsės ir kitais lazdas drožinėjančiais meistrais – M. Ežerskis savo patirtimi kelias vasaras dalinosi Kelmės tradicinių amatų centro rengtuose seminaruose ir su 70-mečiais senukais ir su vaikais…

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


spalio 19, 2020

Spalio 19 d. Kaune Žaliakalnyje Perkūno alėjoje  prie namo Nr. 11 įvairių visuomeninių organizacijų pilietiški atstovai ir miestiečiai  susirinko pasirašyti […]

spalio 15, 2020

Daug žmonių mėgsta keliauti. Šiemet dėl koronaviruso negalėdami išvykti į užsienį tautiečiai atrado ir nesenai Lietuvoje pažymėtą Camino Lituano, Šv. […]

spalio 15, 2020

„Oho!“ – ar dažnai taip pasakote pirmą kartą lankydamiesi nepažįstamame mieste? Šiauliuose tai ištarti galėsite bent 5 kartus. Štai kodėl: […]

spalio 14, 2020

Gera Vietos savivaldos dienos proga iš partnerių sulaukti įvertinimo už viešojo saugumo užtikrinimą. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Vietos savivaldos […]

spalio 13, 2020

Radviliškio viešosios bibliotekos Žaislotekoje veikia Rugilės Kleberytės keramikos darbelių paroda. Rugilė Kleberytė – 5-metė Radviliškio miesto lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ „Lapiukų“ grupės […]

spalio 13, 2020

Vilniuje, minint Vietos savivaldos dieną, jau penkioliktą kartą įteikti svarbiausi šalies savivaldos apdovanojimai – „Auksinės krivūlės“. Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) […]

spalio 13, 2020

Radviliškio rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje veikia nuotaikinga veido kaukių paroda. Jos autorė – kaunietė Erika Laurinavičiūtė-Šuklinskienė. „Esu aktorė-kūrėja. […]

spalio 12, 2020

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šią savaitę, nuo spalio 12 d. iki spalio 18 d. imtinai, Raseinių, Radviliškio, Kelmės, […]

spalio 11, 2020

Vietos savivaldos dienos išvakarėse Vilniuje Lietuvos savivaldybių asociacijos suorganizuotuose tradiciniuose savivaldos apdovanojimuose „Auksinės krivūlės“ Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis […]

spalio 9, 2020

Penktadienio vakarą Vilniuje jau penkioliktus metus įteikti svarbiausi šalies savivaldos apdovanojimai – „Auksinės Krivūlės“. Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) rengiamų apdovanojimų […]

spalio 8, 2020

Įprasta, kad vasarą Lietuvos vyskupai kunigus perkelia iš vienos vietos į kitą, kartais juos sukeičia arba išsiunčia studijuoti į užsienį. […]

spalio 8, 2020

Klovainiuose (Pakruojo r.) gyvenančiai pynėjai iš vytelių Ramutei PRIKOCKIENEI suteiktas meno kūrėjos statusas, savo kūriniais ji įgijo tautinio paveldo sertifikatą. […]

spalio 7, 2020

Umanės miestas Ukrainoje spalio 3 dieną šventė 404  gimtadienį. Šis miestas ir jo gyventojai –  puikūs Radviliškio draugai, su kuriais […]

spalio 7, 2020

Paaiškėjo, kad 12-oji šiauliečio filosofo Stasio Šalkauskio premija grįžo į Šiaulius. Šiemet ji skirta J. E. Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui. […]

spalio 7, 2020

Kūrėjai, siekdami meninės kalbos įtaigumo, dažnai meistriškai žaidžia ryškiomis priešybėmis ir subtiliais, vos pastebimais meninių ypatybių skirtumais. Šioje tapybos darbų […]

spalio 6, 2020

Siekiant, kad regionų savivaldybėse kurtųsi stabilus, pelningas, stambus verslas, kad plėstųsi jau čia įsikūręs verslas, kad būtų kuriamos naujos darbo […]

spalio 5, 2020

Šiandien, minint Tarptautinę mokytojų dieną, švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius Vilniuje, Valdovų rūmuose, apdovanojo Metų mokytojus. Nors, pasak […]

spalio 5, 2020

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) informuoja, kad per praėjusią parą Lietuvoje patvirtinta 100 koronavirusinės infekcijos (COVID-19) atvejų. 40 iš jų registruota […]

spalio 2, 2020

Šiaulių universiteto Botanikos sodas kasmet lankytojams pasiūlo įvairių naujovių. Pavasarį sumeistrauta karieta buvo apsodinta įvairiais moliūgais. O dabar, rudenį, užaugus […]

spalio 2, 2020

Vakar B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta filosofijos daktaro, žurnalisto, politiko, religijotyrininko Andriaus Navicko knyga „Babelis“. Tai pirmasis grožinis jo kūrinys, […]