Vaiguvos lauko galerijoje Plokščiuose – pasigrožėjimai be laiko ribojimų ir be bilietų

Naujos ekspozicijos

Bevaikščiojant po Plokščių miestelį ir besigrožint nuostabia Panemunių regioninio parko gamta, keliai atveda prie vienintelės Lietuvoje upės-gatvės, kurios pakrantės takas nuo 2019 metų vasaromis tampa menininkų (tapytojų, fotografų…) kūrybos darbų lauko galerija. Pirmąją parodą savo vyro menininko Vytauto Tamoliūno mirties metinėms atminti surengė menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė. Natūrali gamta su čiurlenančiu upeliu ir paukščių čiulbesiu, sodrios žalumos apsuptis tarsi susilieja su žmogaus vaizduotės pasauliu. Čia viskas dera ir apima kiekvieną asmeniškai patiriama ramybė. Čia viskas atvira užsukančiam žmogui – tereikia stabtelėti, įsiklausyti, jausti ir pajausti…

Pastaraisiais metais Plokščiuose gyvenantis mokytojas Vitas Daniliauskas su pasitelktais talkininkais į šią erdvę sukviečia kūrėjus, iš anksto apmąsto kaip patraukliau pateikti jų darbus. Šiemet Vaiguvos tako pradžioje atsiradęs ženklas liudija, jog visuomenininkų iniciatorių pastangas pastebėjo ir valdžia. Šakių rajono savivaldybė vieną iš 2025 metų „Aitvaro“ apdovanojimų, kasmet skiriamų krašto kultūros šviesuoliams, įteikė Vaiguvos lauko galerijos puoselėtojams – už unikalios gamtinės erdvės, kultūros, meno ir bendruomeniškumo jungtį.

Vieną gegužės penktadienį surengtas Vaiguvos lauko galerijos naujų ekspozicijų atidarymas, susitikimas su menininkais. Visą vasarą bus galima grožėtis penkių autorių tapyba, fotografijomis ir medžio drožybos darbų reprodukcijomis.

Parodų atidarymo vietoje Plokščių seniūnas Danas Bendoraitis pasidžiaugė parodas organizuojančiais, aplinką tvarkančiais žmonėmis ir kūrėjais, kurie nesibaimina išnešti savo kūrinius į atviras erdves leisdami kitiems pasidžiaugti. Mokytoja istorikė Gražina Kazarian keliais vaizdžiais štrichais pristatė Plokščių vietovės istoriją, priminė, kad Vaiguva buvo patraukli vieta visais laikais, pakrante svečius iš užsienio vedžiojo  Plokščiuose vasarodavęs Vincas Kudirka. Mokytoja kvietė pasukti dešiniau nuo lauko galerijos tako ir informaciniuose stenduose susipažinti su Plokščiais.

Menotyrininkės įžvalgos

Parodų prie Vaiguvos krikštamote įvardinta menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė pasidalijo įžvalgomis apie naujų parodų autorius ir jų darbus. Pastebėjo, kad aukšto meistriškumo profesionalo kraštiečio Jono Daniliausko kūryba atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. „Jono Daniliausko paveikslų ašis yra senasis Lietuvos kaimas. Menininkas netapo realistinių kaimo vaizdų, tai labiau vaikystės prisiminimų, vizijų erdvė, kurioje kasdieniniai darbai – vandens nešimas, gyvulių ganymas, namo dažymas – jo drobėse tampa sakraliniais ritualais. Jo paveiksluose gyvuliai vaizduojami taip tarsi turėtų charakterį ir sielą. Žaismingas, tyras, kartais vaikiškas žvilgsnis į pasaulį leidžia išvengti akademinio sausumo ir darbams suteikia nepaprasto nuoširdumo. Atrodo, kad jo paveikslai švyti iš vidaus, skleidžia ramią, kiek melancholišką nuotaiką… Jono Daniliausko kūryba – tai poetinis paminklas lietuviškai kaimo dvasiai. Kaimo  vaizdiniai nuglostyti žvilgsniu, o tikroji jų prasmė pagaunama jau už paveikslo ribų. Tai tokia nueinančios Lietuvos vizija… Žvelgiant į tapytojo darbus galima pajusti liūdesį dėl šio nykstančio pasaulio, bet ši melancholija nėra slegianti, ji sklidina meilės ir nostalgijos gimtinei“, – menotyrininkė kalbėjo apie dailininko gebėjimą meistriškai perteikti lietuviškos buities gelmę kaip Amžinybės simbolį. 

Šakietį Algimantą Vorevičių menotyrininkė pristatė kaip kūrėją, meistriškai valdantį abstrakčią formą. Jo kūryba veikiau vidinių būsenų, peizažo, nuotaikų ir filosofinių įžvalgų vertimas į spalvų bei linijų kalbą. Atrodo, kad jo darbai skambėte skamba, pulsuoja užuominos į gamtos stichijas, – žemę, vandenį, ugnį, dangų. Tai nėra tiesiogine prasme peizažai, o veikiau jų archetipai, jais dailininkas perteikia gilią pagarbą gamtos archaikai, nenutrūkstamai laiko tėkmei ir tam, kas išlieka nepavaldus žmogaus valiai. 

Audriaus Starkausko asmenyje, anot menotyrininkės, susitinka dvi priešingos sritys: racionali, gili žmogaus psichikos analizė – psichiatrija ir intuityvus estetinis pasaulio fiksavimas – fotografija. Gydytojo  psichiatro  patirtis suteikia autoriui neeilinį gebėjimą matyti tai, kas nematoma plika akimi: vidines žmogaus būsenas, nerimą, ramybę ar kruopščiai slepiamas emocijas. Jo fotografija – savotiškas psichologiškas tyrimas, stengiantis pagauti akimirką, kurioje žmogus emociškai apsinuogina. Jo parodos „Iš už kampo“ svarbiausias objektas yra žmogus, jo buitis, kasdienybė, akimirkos užfiksuotos tarsi netyčia, lyg žvelgiant iš šalies, arba, kaip sako autorius, su kvailo turisto išraiška. Šis pasirinktas rakursas liudija apie ypatingą kūrėjo etiką, didelę pagarbą žmogaus individualumui. Nors objektai užfiksuoti svečiose šalyse, bet jie rodo pasaulio įvairovę, bendražmogišką patirtį, autorius leidžia tekėti natūraliam gyvenimui. Į jo darbus būtina įsižiūrėti, pajusti atmosferą ir įžvelgti potekstę…

Kita Audriaus Starkausko fotografijų paroda „Dingusieji“ – senosios išnykusios sodybos – eksponuojama taip pat Plokščiuose, pakely Šventaduobės link. 

Gidai po savo parodas

Autoriai, paprašyti pabūti gidais po savo parodas, pasidalijo keletu minčių. Jonas Daniliauskas sakė, kad brolis Vitas paprašė parinkti darbų viena tema – „Kaime“. Kadangi augęs kaime ir tie motyvai įstrigę pasąmonėje nuo pat vaikystės, tai parodai parinko įvairiu laiku Dzūkijoje, Zanavykijoje ir kituose regionuose, dažniausiai plenerų metu užfiksuotus širdžiai mielus ir artimus vaizdus.

Algimantas Vorevičius išaiškino, kodėl savo parodai pasirinko pavadinimą „Tarp dangaus ir žemės“. Mat, įstrigo kažkada išgirstas karinių oro pajėgų kapeliono, irgi skraidančio lėktuvu, pasakymas, kad dangus yra būsena. Dabar kreipėsi į žiūrovus: „Tikiu, kad ne vienas pasakysit – ir aš taip galiu nupiešti. Ir mokiniai man taip sako. Prašom, pieškite“. 

Audrius Starkauskas prie savo fotografijų ekspozicijos prisipažino, kad keliaudamas po svetimą šalį, kai nemoka kalbos, ima fotoaparatą ir pradeda… žmonėms lįsti į akis, į jų erdvę, bet ne visada lieka suprastas…

Nedrąsus debiutas

Vaiguvos lauko galerija turi ypatingo žavesio dėl to, kad čia atsiveria dar ir prie viešumo nepripratę kūrėjai. Taip nutiko su pilviškiečiu menininku Antanu Mykolaičiu. Jautrios sielos žmogus pirmąją savo medžio drožinių parodą buvo surengęs Vilkaviškio krašto muziejuje prieš 20 metų. Artėjant 85-erių metų sukakčiai vidinis balsas pakuždėjo, jog reikia kažką palikti atminčiai. Taip vėlgi su Vilkaviškio krašto muziejaus darbuotojų pagalba buvo surengta antroji A. Mykolaičio darbų paroda. Savo lėšomis išleido drožinių fotografijų albumą „Sužeistas paukštis“ su prie kiekvieno darbo išspausdintu jo paties sukurtu ketureiliu. Knygą dovanų gavęs Vitas Daniliauskas susižavėjo kūrėjo savitumu ir gilia mintimi, tad vienu šūviu šovė du zuikius: rezidencijoje „Grįžulo ratai“ (Sasnavos seniūnija, Marijampolės sav.) surengė A. Mykolaičio meninių drožinių parodą ir jautriu renginiu pagerbė garbingo amžiaus sukakties proga. O knygoje spausdintas nuotraukas (jų autorė muziejaus fotografė Milda Dubauskienė) parengė lauko ekspozicijai „Sužeistas paukštis“. A. Mykolaitis pastebėjo, jog šie dabar viešai rodomi darbai ilgą laiką gyveno jo namuose. Jo darbų varomoji jėga, kūrybinis impulsas, konceptualios mintys apie gyvenimą. Žmogaus gyvenimo trapumą ir įvairias temas vaizduoja savo susikurtu stiliumi.

Pagarba jubiliatui 

Plokštietis Zigmas Sederevičius meniniais drožiniais yra išpuošęs visą miestelį. O ir Vaiguvos tako gale upę tarsi saugo jo skulptūra „Bangpūtys“, galima prisėsti ant suolelio – laivo, prieš dvejus metus skirto muzikologei Zitai Kelmickaitei atminti. Dabar fotografijose eksponuojama nemažai per gyvenimą sukurtų kūrinių, kuriuos meistras pristatė su humoru, žaismingai.  Nuo 1983 metų įvaldęs ir ištobulinęs iš tėvelio bei senelių paveldėtą menininko gyslelę sukūrė gal apie 300 didelių medžio skulptūrų.

Atskira valandėlė šiam kūrėjui pagerbti tą pačią dieną buvo surengta Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Plokščių skyriaus salėje.

Jau prieš dešimtmetį Zigmas Sederevičius svajojo apie knygą su visais savo darbais, iškeliavusiais po žmones, po įvairius kraštus. Pas V. Daniliauską pamatęs pilviškiečio A. Mykolaičio išsileistą albumą prisipažino ir pats taip norėtų savo 65 metų sukakčiai.  V. Daniliauskas tai išgirdo širdimi ir ėmėsi veikti. Pasišnekino fotografą Vidą Venslovaitį – pas jį buvo sukaupta Zigmo darbų nuotraukų. Sunkiausia buvę atgaminti darbų pavadinimus ir datas, bet, anot V. Daniliausko, vienas kitas vakaras ir darbas buvo padarytas. Kai ką reikėjo ir naujai nufotografuoti. Vidas Venslovaitis sakė, kad darbus per fotoaparato objektyvą stengėsi užfiksuoti nesugadindamas jų savitumo. Visa tai sugulė į knygą  pavadinimu „Mintys medyje“. V. Daniliausko rūpesčiu kartu su knyga išleistas atvirukas „Velnias ir ragana“ – skulptūros sukurtos 1983 metais ,stovi Vilniuje.

Jubiliatą pasveikinti atvyko Šakių rajono savivaldybės atstovai, kūrėjai, bendraminčiai menininkai, draugai, giminės. Dėkojo Zigmui už dalijimąsi gėriu ir grožiu, linkėjo neblėstančio kūrybingumo.