Vaikas, šeima, valstybė. (I) Vaiko teisių apsaugos reformos spindesys ir skurdas

Vienas iš sudėtingų, bet labai svarbių darbų šiemet – sutarti dėl pamatinių šeimos politikos principų Lietuvoje. Kaip parodė vaiko teisių sistemos reforma, kai  vadovaujamasi ne sveiku protu, realistine situacijos ir valstybės finansinių galimybių analize, net ir visai gražiai „ant popieriaus“ atrodanti sistema praktikoje gali būti neveiksni ir supriešinti valstybės institucijas ir šeimas.

Žmogaus teisių komitetas Seime, kuriam priklausau, aktyviai įsitraukė į vaiko teisių sistemos parlamentinę kontrolę. Daug kartų buvo susitikę su aukščiausiais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnai, su Vaiko teisių tarnybos specialistais. Deja, tenka kalbėti apie tai, kad tiek aš, tiek mano kolegos komitete, jaučiamės apgauti. Apmaudu ir tai, kad ministerijos pareigūnai iki šiol neturi drąsos bent jau pripažinti, kad, tikiu, nesąmoningai, mus klaidino, kad padaryta rimtų klaidų.

Viena iš priežasčių pertvarkyti vaiko teisių sistemą buvo tai, kad įvairiose savivaldybėse galiojo skirtingi standartai, trūko aiškaus sutarimo, kaip, gindamos vaiko teises, turi bendradarbiauti policija, Savivaldybė, Vaiko teisių apsaugos tarnyba.  Centralizuota sistema turėjo tapti veiksmingesnė ir operatyviau galinti padėti šeimoms ir vaikams.

Deja, tikrovėje skambios deklaracijos apie pagalbą šeimoms daugeliu atveju taip ir liko deklaracijomis ir prasidėjo šeimų inspektavimas, gavus net menkiausią signalą apie tikrus ar menamus vaiko teisių pažeidimus. Daugybė tėvų buvo priversti įrodinėti, kad sugeba pasirūpinti savo vaikais.

Per važiavau daug Lietu vos vietų, kalbėjausi su vaikus auginančiomis šeimomis ir mačiau, kad plinta baimės virusas. Jei vaikas, žaisdamas futbolą, įsistato mėlynę, tėvai bijo jį leisti į mokyklą, nes gali tekti įrodinėti, kad jie nesmurtauja. Plačiai pagarsėjo atvejis, kai autistas berniukas, turintis polinkį save žaloti, buvo atskirtas nuo šeimos, kol bus atlikta speciali psichiatro ekspertizė, ar jo poreikiais tėvai deramai rūpinasi. Sunku net įsivaizduoti, kokia tai buvo didžiulė trauma tiek pačiam vaikui, tiek jo tėvams. Tuo labiau, kad ekspertizės teko laukti daugiau nei pusmetį, nes tragiškai trūksta ją kvalifikuotai galinčių atlikti ekspertų. Galiausiai vaikas buvo gražintas į šeimą ir pripažinta, kad tėvai sugeba juo pasirūpinti. Tačiau jau vieno tokio „nesusipratimo“ pakanka ir prasideda tikra moralinė panika, pakertamas pasitikėjimas sistema.

Rezonansą sukėlė Kauno atvejis, kai vaikai kuriam laikui buvo atimti, gavus skundą, kad mama netinkamai drausmina savo atžalą parke. Ar tikrai šiuo atveju  teisingai vadovautasi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostata, kad vaiko paėmimas yra išskirtinis veiksmas, kai nėra galimybių kitaip apsaugoti vaiką? Ar tikrai Vaiko teisių apsaugos tarnyboje dirba vien kompetetingi profesionalai? Ar tikrai „dėdės“ ir „tetos“ iš valstybinių institucijų šiandien geriau išmano, kaip dera auklėti vaikus nei šių vaikų tėvai?

„Ant popieriaus“ dabartinėje Vaiko teisių apsaugos sistemoje turėjo dirbti šimtai psichologų, konsultuojančių šeimas ir vaikus, materialiai stokojančios šeimos turėjo gauti kompleksinę pagalbą, o sistemą akylai turėjo prižiūrėti Vaiko teisių kontrolierių tarnybos specialistai.

Tačiau realiai reikiamo skaičiaus psichologų pritraukti į sistemą nepavyksta, nes jiems siūlomi apverktinai menki atlyginimai. Vyriausybė taip pat nerado ir visų lėšų, kurios būtinos, jei norime teikti kompleksinę pagalbą šeimoms, jei norime, kad sistema vadovautųsi meduolio, o ne lazdos principu. Pagaliau, net gi liko neišgirstas Vaiko teisių kontrolierių tarnybos prašymas skirti lėšų visaverčiai jos veiklai, nes dabar nėra galimybės įdarbinti reikiamą skaičių specialistų.

Natūralu, kad tokioje situacijoje vis garsiau reiškiamas nepasitenkinimas tuo, kad tikrai daug lėšų numatyta ir skiriama laikinųjų globėjų institucijai. Kas galėtų paneigti, jei šios lėšos būtų skirtos pagalbai šeimoms, tikėtina, laikinųjų globėjų reikėtų tik išskirtiniais atvejais.

Gali kilti natūralus klausimas – jei naujoji Vaiko teisių apsaugos sistema turi kur kas didesnį biudžetą nei ta, kuri turėjo senoji, kodėl šiandien taip tragiškai jai trūksta lėšų. Paaiškinimas pakankamai paprastas. Iki reformos Vaiko teisių tarnybos darbavosi pirmiausia su socialinės rizikos šeimomis. Būtent tos šeimos, kuriose tėvai yra linkę elgtis asocialiai, kurios jau padarė nusižengimų ir panašiai, buvo intensyviau prižiūrimos, o šeimos, kurios nepateko į socialinės rizikos šeimų sąrašą, į specialistų akiratį patekdavo išskirtiniais atvejais.

Buvusios sistemos kritikai tvirtina, kad tokis sistema buvo diskriminacinė. Tačiau pažvelkime ir į kitą medalio pusę: kai nėra pakankamai lėšų, jog galima būtų padėti visoms šeimoms, tai visai normalu sutelkti dėmesį į tas šeimas, kuriose labiau tikėtina grėsmė vaikui. Aišku, reikia keisti visų tėvų požiūrį į fizines bausmes, tačiau mes patys įklimpstame į pelkę, kai valstybės institucijos pradeda auklėti vaikus už kiekvieną  pykčio proveržį (dėl kurio paprastai tėvai gailisi, kuris nėra sisteminis), o ne sutelkia dėmesio ten, kur vaikui realiai gali kilti grėsmė gyvybei dėl girtų ar linkusių smurtauti tėvų elgesio.

Puikiai suprantu, kad valstybės institucijų santykiai su šeimomis nėra labai paprasti ir todėl, kad šiandien visi tėvai gauna vaiko pinigus, nepriklausomai nuo to, kaip su jais elgiasi ir kam juos skiria. Kyla labai svarbus klausimas – kaip užtikrinti, kad vaiko pinigai būtų skirti būtent vaiko gerovei? Ką daryti, jog vaikų gimdymas iš pašalpų norinčioms gyventi šeimoms netaptų „verslu“?

Pradėjau nagrinėti labai sudėtingą temą. Kitame tekste siūlysiu permąstyti, kokius valstybės lūkesčius šeimų atžvilgiu galime vadinti teisėtais, o kokius – pertekliniais? Taip pat kelsiu klausimą ir apie tai, kokios paramos šeimoms reikia iš valstybės?

Tekstas skelbiamas, kaip politiko veiklos viešinimas.

Už. Nr. AN-004