Valdas Benkunskas. Energetikos reikšmė Ukrainos karo kontekste
Rusija, Baltarusija, Ukraina – iš pirmo žvilgsnio giminingos, panašių kultūrinių ir istorinių ištakų valstybės. Visos susikūrė po Sovietų sąjungos griūties, tačiau šiandien viena yra užsisėdusi anoms dviem ant pečių. Baltarusiją Putinas de facto valdo jau kurį laiką – sėkmingai naudojasi šalies resursais, teritorija, diktuoja įstatyminės bazės pertvarkas, nes Tėtušis nematė ir iki šiol nemato toliau savo nosies, o tautos balsas apskritai girdisi tik šaltose kalėjimų kamerose. Ukraina tokiu keliu eiti atsisakė, todėl šiandien Rusija vykdo operaciją „Okupacija“. Kaip ir kodėl Rusija išaugo į tokį monstrą, kuris leidžia sau karais grasinti ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui?
Atsakymas labai paprastas – Rusija gyvena iš energijos išteklių. Dujų ir naftos eksportas sudaro apie penktadalį Rusijos BVP. Pernai, šokus iškastinio kuro kainoms, vien iš gamtinių dujų eksporto Rusija užsidirbo 54,2 milijardus JAV dolerių, iš suskystintų dujų – dar 7,6 mlrd., iš naftos produktų – 68,7 mlrd., o iš žaliavinės naftos – 110,2 mlrd. Iš viso iš iškastinio kuro Putino režimas gavo 489,8 mlrd. dolerių pajamų. Ir šiol lėšos nukeliauja ne kur kitur kaip milžiniškai karo mašinai finansuoti.
Būtent dėl išbrangusių arba tiksliau – Putino išbrangintų dujų, Rusijos einamosios sąskaitos perteklius pasiekė 120,3 mlrd. dolerių – apie 7 procentus šalies BVP. Kitaip tariant, Putinas, šią žiemą sukiodamas dujotiekių kranus ir taip šantažuodamas Europą, užsitikrino sau finansinę pagalvę, kuri dabar jam leidžia šeimininkauti Ukrainoje. 40 proc. visų Europoje sunaudojamų dujų yra rusiškos, todėl tam tikra prasme, ir Europa, ir Lietuva, dėl didžiulės energetinės priklausomybės nuo Rusijos, finansavo Putino režimą.
Po karinės intervencijos į Ukrainą pradžios, dujų kainos vėl šoko į viršų. Nyderlandų TTF ateities sandorių kaina per parą pakilo 52 proc. – iki 134 eurų už MWh. Ir tai vėl leis Putinui uždirbti milijardus, kuriuos jis pirmiausia panaudos prieš mus.
Tai ką turime daryti? Vienaip ar kitaip, Putinas dujų tiekimu manipuliuos, todėl vienintelis logiškas žingsnis yra energetiką kaip ginklą pradėti naudoti mums. Kitaip tariant – būkime pirmi, atsisakykime didžiosios dalies rusiškų dujų ir taip sustabdykime finansinius srautus į Rusiją.
Kelno universiteto mokslininkai paskaičiavo, kad iki šiol sukauptų dujų rezervų Europai užtektų šešioms savaitėms – iki balandžio 10 d. Likusį poreikį iki šildymo sezono pabaigos Europa gali užsitikrinti per suskystintų dujų terminalus iš JAV, Kataro ir viso likusio pasaulio. Tą prieš kelias dienas sakė ir Ursula Von der Leyen.
Lietuvoje taip pat turime suskystintų dujų terminalą, o Vilnius, savo ruožtu, jau kurį laiką vertino geopolitinių neramumų galimybę. Suvokiant, kad energetikos resursai yra galingas ginklas, Vilniaus šilumos tinklai šiemet sudarė sandorį su „Ignitis“ ir įsigijo 335 000 MWh suskystintų dujų šilumos gamybai. Šiandien tai yra stabilumo garantas dujų tiekimo prasme mums ir blogos naujienos tiems, kas per dujas siurbia europiečių lėšas.
Taip pat turime ruoštis ir kitam sezonui – Europos valstybės turi užpildyti dujų saugyklas kitai žiemai bendradarbiaudamos su Norvegija, JAV, Artimųjų Rytų valstybėmis.
O ilguoju laikotarpiu apskritai turime mažinti priklausomybę nuo dujų. Faktas, kad svarbiausią rolę šioje konversijoje turi atsinaujinantys ištekliai – biokuras, žaliojo vandenilio technologija. Elektrai – saulės ir vėjo energija, biodujos. Taip, link to judėjome ir iki šiol, bet pripažinkime – darėme tai vangiai. Dabar į šių technologijų vystymą turi būti mesti visi įmanomi resursai.
