Valstybinė kultūros paveldo komisija. Vilniaus apskrities kultūros paveldas per 5P pjūvį
Glitiškių dvare, Vilniaus rajone, gruodžio 10 d. pristatytas Valstybinės kultūros paveldo komisijos tyrimas atskleidė daugiasluoksnį ir kontrastingą Vilniaus apskrities paveldo vaizdą. Paveldo komisijos vyriausiasis specialistas Artūras Stepanovič regiono situaciją įvardijo per penkis pjūvius – 5P: požiūrį, pinigus, problemas, pilnatvę ir perspektyvas. Ši metodika padeda ne tik įvertinti paveldo procesus, bet ir suprasti, kodėl vieni paveldo objektai tampa bendruomenės pasididžiavimu, o kiti lieka nykti tyliai, nors juos skiria vos kelios dešimtys kilometrų.
1P – POŽIŪRIS: ar paveldas vis dar atrodo kaip bausmė?
Vis dar gajus įsitikinimas, kad paveldas yra sudėtingas, brangus ir varginantis įsipareigojimas. Žodžiai „apribojimai“, „brangūs tvarkybos darbai“ ar „išlaidos“ dažnai girdimi tiek savininkų, tiek bendruomenių lūpose. Tačiau vis daugiau žmonių ir savivaldybių pradeda jį matyti ne kaip kliūtį, o kaip galimybę – vietos tapatybės, kūrybinio resurso ir socialinio veiksnio šaltinį.
Privačios iniciatyvos regione tampa svarbia jėga: Širvintų rajono dvarai ir Abromiškių dvaras Elektrėnų savivaldybėje yra aktyviai tvarkomi, Vilniaus miesto paveldinio Šnipiškių rajono gyventojai rūpinasi autentiškomis pastatų detalėmis ir didžiuojasi gyvenimu tokioje vietoje. Strateginės savivaldybių iniciatyvos taip pat stiprina paveldo išsaugojimą – tai Vilniaus ir Šalčininkų rajonų dvarų tvarkyba, įvairios Vilniaus miesto veiklos, Ukmergės paveldotvarkos programa ir Siesikų pilies tvarkyba.
Bendruomenės tampa svarbiais kultūros paveldo dalyviais, palaikančiais gyvą ryšį su istorine atmintimi ir tradicijomis. Įsitraukdamos į paveldosaugos veiklas, jos ne tik stiprina savo tapatybę, bet ir kuria tvirtesnius socialinius ryšius. Regiono kaimai ir miesteliai – Keturiasdešimt Totorių, Buivydžiai, Maišiagala, Adutiškis, Švenčionėliai, Rūdiškės, Musninkai – išsiskiria aktyviomis bendruomenėmis, taip pat paminėtinos ir stiprios religinės bendruomenės Vilniaus apskrityje: sentikiai, karaimai, musulmonai.
„Bendrame Lietuvos kontekste Vilniaus regionas išsiskiria dideliu socialiniu įsitraukimu, įvairių kultūrinių ir religinių bendruomenių aktyvumu bei bendruomeninių iniciatyvų gausa. Požiūris lemia viską. Objektas pradeda gyventi tada, kai žiūrime į jį ne kaip į draudimų rinkinį, o kaip į partnerį,“ – sakė A. Stepanovič.
2P – PINIGAI: Per mažas finansavimas ar per daug objektų?
Vilniaus apskrityje yra kone ketvirtadalis viso Lietuvos kultūros paveldo, todėl finansinė našta čia didžiausia. Valstybinės lėšos padengia tik nedidelę realaus poreikio dalį, o didžiausią atsakomybės krūvį perima savivaldybės. Tai kelia klausimą, kurį, pasak Paveldo komisijos, Lietuva neišvengiamai turi apsvarstyti: ar įmanoma išsaugoti viską, ar vis dėlto būtina pasirinkti tuos objektus, kurie turi aiškią ateitį ir gyvą santykį su žmonėmis?
„Daiktai žmonėms yra svarbūs, bet dar svarbesnės yra prasmės, kurias žmonės juose randa. Pavyzdžiui, etnografinis Grabijolų kaimas (Elektrėnų sav.) nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą – prieš kelis metus DELFI.LT rinkimuose išrinktas gražiausiu Lietuvos kaimu. Tuo tarpu griūvantys valstybės saugomo Gornostajiškių dvaro ūkiniai pastatai negali pasigirti atrodantys kaip saugotini.
„Kultūros vertybių registre yra virš 26 tūkst. unikalių kodų, o kasmet iš valstybės biudžeto skiriama maždaug apie 6 mln. eurų. Tuo tarpu 2024 m. savivaldybės paveldui skyrė apie 28 mln. eurų iš savo biudžetų ir dar 10 mln. eurų pritraukė iš papildomų šaltinių. Tai rodo, kad savivalda išlieka svarbiausiu paveldo investuotoju“, – sakė jis.
Anot Paveldo komisijos, Vilniaus apskrities savivaldybių finansinis indėlis į paveldo apsaugą yra reikšmingas, tačiau vis dar neužtikrina pakankamo ir tolygaus paveldo išsaugojimo visame regione. Būtina kalbėti apie finansavimo didinimą, efektyvesnį lėšų kooperavimą, ilgalaikį finansavimo planavimą ir aiškesnius prioritetus, kurie užtikrintų ne tik atskirų objektų restauravimą, bet ir sisteminį, viso regiono paveldo išsaugojimą. Tai yra bendras valstybės, savivaldybių ir privačių valdytojų reikalas – bendrakūra.
3P – PROBLEMOS ir PYKČIAI: Ar kultūros paveldas dažnai virsta ginčų arena?
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos paveldosauga patyrė pokyčius, tačiau finansavimas išlieka nepakankamas, o daugelis savininkų nesugeba atlikti būtinos priežiūros. Biurokratija dažnai atbaido iniciatyvas – sudėtingos procedūros ir ilgai trunkantys derinimai verčia savininkus atidėlioti ar atsisakyti tvarkyti paveldą.
Pavyzdžiui, Sudervės bažnyčios vargonų restauracija stringa: parapijiečiai nelinkę aukoti, kai groti sintezatoriumi „Yamaha“ sekasi ne prasčiau, o Casparini vargonų tvarkybos Vilniuje patirtis mažina pasitikėjimą sistema.
Net įveikus finansavimo ir biurokratijos kliūtis, kartais susiduriama su nekokybiškais tvarkybos darbais, kaip nutiko Čiobiškio dvaro oficinoje. To pasekmė yra iššvaistytas laikas ir finansavimas, buvo patirta emocinė įtampa . Dėl viso to pasikeitė objekto įveiklinimo planai ir laiko terminai.
Urbanistinėse vietovėse paveldas gali tapti konfliktų objektu. Pavyzdžiui, Šnipiškėse Vilniuje ir Trakuose kyla ginčai dėl teritorijos ribų keitimo ir senamiesčių humanizavimo projektų, nes skirtingi interesai – savininkų, investuotojų, paveldosaugos specialistų ir bendruomenių – retai sutampa.
Šie atvejai parodo, kad būtina derinti autentiškumo išsaugojimą su tvaria plėtra, įtraukti bendruomenes ir užtikrinti skaidrumą planavimo procesuose.
4P – PILNATVĖ: kur paveldas atgyja
Kultūros paveldo apsauga dažnai susiduria su plėtros interesais, ypač urbanistinėse teritorijose, kur paveldas suvokiamas kaip finansinė našta ir plėtros ribojimas. Konfliktai kyla tarp paveldosaugos institucijų, savininkų, verslo ir bendruomenių.
Verslo siekis maksimalizuoti užstatymo instensyvumą neretai prieštarauja autentiškos aplinkos išsaugojimui, nors tokie pavyzdžiai kaip Užupis parodo, kad kokybė ir išskirtinumas gali kurti ilgalaikę ekonominę vertę. Kažkada taip pat buvo apleistas, lūšnomis apstatytas, gana pavojingas gyvenamasis rajonas. Tačiau išlaikęs savitumą jis tapo itin patraukliu ir net prestižiniu. Šiuo metu nekilnojamojo turto kainos čia ne ką mažesnės nei Vilniaus senamiestyje.
5P – PERSPEKTYVOS: nuo tvirtų strategijų iki tapatybės paieškų
Dalis Vilniaus regiono savivaldybių turi aiškią strateginę ilgalaikę kryptį kultūros paveldo apsaugos srityje, yra susidėlioję orientyrus ir veikia proaktyviai. Verbų muziejaus kūrimas Vilniaus rajone, Siesikų pilies tvarkyba Ukmergės rajone, Vilniaus miesto paveldotvarkos programos plėtra, „auksinio trikampio“ Šalčininkų savivaldybėje plėtojimas – Jašiūnų dvaras, Vilkiškių dvaras, Paulavo (Pavlovo) respublika – atgaivinę kultūrinį gyvenimą ir turizmą rajone.
Kitos gi dar ieško savo kelio – pvz., jauną Elektrėnų savivaldybę galima palyginti su paaugliu, ieškančiu identiteto – ir to puikus sprendinys galėtų tapti naujausiųjų laikų – XX a. pabaigos palikimo ir sportinio naratyvo – „Elektrėnai kaip ledo ritulio sostinė“ – plėtojimas, kuriant savitą ir atpažįstamą Elektrėnų savivaldybės tapatybę.
Svarbiausia, kad šiame savivaldybių kelyje jos sulauktų tinkamos paramos ir pačios taptų ramsčiu – taip ir vyksta bendrakūra.
„Tad tegul ta lietuviška frazė – „kad tavo namą į kultūros paveldą įrašytų“ – nustoja būti prakeiksmu. Tegul ji tampa komplimentu ir reiškia ne naštą, o pripažinimą. Ne problemą, o galimybę. Svarbiausia, kad paveldas gyventų kartu su bendruomene, įkvėptų iniciatyvas, skatintų investicijas ir kurtų istorijas, kurios atgaivina objektus“ – akcentavo A. Stepanovič.
Bendrakūra: kaip paveldą iš paraščių perkelti į žmonių kasdienybę?
Diskusijoje „Kultūros paveldo puoselėjimas ir bendraveika: Vilniaus regiono savivaldybių patirtys“ nuskambėjo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktoriaus Dariaus Kvedaravičiaus mintys. Jo teigimu, paveldo ateitis priklauso ne nuo vieno sektoriaus pastangų, o nuo gebėjimo veikti kartu: valstybės, savivaldybių, savininkų ir bendruomenių.
Jis pabrėžė, kad paveldui šiandien labiausiai trūksta mažųjų finansavimo mechanizmų, kurie leistų greitai ir paprastai spręsti kasdienes problemas. Viena iš tokių galimų priemonių – simbolinis „bilietas paveldui“, leidžiantis žmonėms prisidėti nedidelėmis sumomis, bet kuriantis bendrą atsakomybę.
D. Kvedaravičius priminė, kad paveldo išsaugojimas neatsiejamas nuo įveiklinimo: „Objektas, kuris neturi funkcijos, nyksta, o tas, kuris tampa bendruomenės dalimi, gyvena“. Jis taip pat pažymėjo, kad paveldo išsaugojimui labai svarbu yra bendruomenių įtrauktis – Trakuose inicijuojamos konsultacijos su istorinių medinių namų savininkais.
Diskusijoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Ramunė Valančiūtė, Šalčininkų rajono vicemeras Josif Rybak, Ukmergės rajono savivaldybės Administracijos direktorė Inga Pračkailė, Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėja Donata Kabelkė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktorius Darius Kvedaravičius ir bendruomenės „Miško uostas“ iš Švenčionių rajono atstovė Marija Savickienė.
Paveldas tarp lūkesčių ir galimybių: Vilniaus apskrities patirtys
Pirmojoje renginio dalyje pranešėjai apžvelgė Vilniaus regiono paveldosaugos situaciją iš skirtingų perspektyvų. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja Gerda Mockevičė aptarė pagrindines Vilniaus apskrities kultūros paveldo apsaugos problemas, lūkesčius ir pasiektus rezultatus, atkreipdama dėmesį į įtampą tarp paveldo apsaugos ir šiuolaikinės plėtros, naujų statybų bei rekonstravimo dilemas, etnografinių kaimų nykimo procesus ir mitus, vis dar lydinčius paveldo objektų tvarkymą.
Vilniaus rajono savivaldybės vicemerė Edita Tamošiūnaitė pristatė savivaldybės patirtis ir konkrečius projektus – nuo Vladislavo Sirokomlės muziejaus ir Maišiagalos dvaro iki Glitiškių ir Mozūriškių dvarų, pabrėždama ilgalaikio įveiklinimo, bendradarbiavimo su privačiais savininkais ir bendruomenėmis svarbą.
Lietuvos kultūros tarybos vyresnysis analitikas Martynas Tininis kalbėjo apie kultūros paveldo finansavimą, LKT priemonių poveikį ir „minkštąsias“ veiklas, kurios padeda didinti visuomenės supratimą apie paveldą, kartu atkreipdamas dėmesį į augantį objektų skaičių ir poreikį nuolat peržiūrėti finansavimo modelius bei regioninį lėšų pasiskirstymą.
Įteiktos padėkos
Renginį atidarė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė. Sveikinimo žodžius tarė Vilniaus rajono savivaldybės vicemerė Edita Tamošiūnaitė ir Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas, Kultūros ministrės patarėja Lina Baublienė.
Renginio pabaigoje Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė įteikė padėkas už reikšmingą indėlį saugant ir puoselėjant Vilniaus regiono kultūros paveldą. Padėkos skirtos Donatai Kabelkei, Valdemarui Višnevski, Sonatai Gasparovičienei, Deimantei Oršauskaitei, Giedrei Viščionytei, Eglei Skuodytei, Vaidui Andriejauskui, Pavelui Savel ir Gerdai Mockevičei bei Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio skyriaus komandai.
