Vasara – tinkamiausias laikas rengtis Nacionaliniam diktantui
Praėjusiais metais Nacionalinio diktanto konkursas telšiškiams buvo itin sėkmingas: pernai į finalą pateko 2 dalyviai ir abu (Rūta Norkutė ir Povilas Meškys) tapo laureatais. Šiemet tikėjomės dar daugiau pergalių, nes I ture dalyvavo bene dvigubai daugiau rajono gyventojų, ypač aktyvios buvo mokyklos, pirmą kartą diktanto konkursas organizuotas Tryškių bibliotekoje, vienintelėje iš rajono bibliotekų. I turo diktanto teksto, matyt, būta klastingo: nė vienas mokinys į finalą nepateko. O štai suaugusiųjų net trys (pirmą kartą!) vyko bandyti jėgų į Vilnių: studentė Rūta Norkutė (praėjusiųjų metų nugalėtoja), Vilija Grigutienė, muzikos mokyklos mokytoja, ir Julija Virmauskienė, Kaunatavos pagrindinės mokyklos mokytoja. Nenuostabu, kad net dvi pedagogės pateko į finalą. Beveik visose mokyklose, kuriose organizuotas I Diktanto turas, mokinius aktyviai, patys palinkę prie diktanto teksto, palaikė ne tik mokytojai, bet ir mokyklų vadovai: Alma Mikienė, Rita Buivydienė, Petras Stulpinas, Kazimieras Vilimavičius, Robertas Ežerskis, Jonas Petrauskas.
Nors telšiškiai finale ir nelaimėjo, vis tiek ne tik finalininkai, bet ir visi dalyviai gali jaustis nugalėję: buvo vieni aktyviausių Lietuvoje. Kaip po konkurso, vaišindama savo suslėgtu žemaitišku sūriu, sakė aktyvi jo dalyvė Janina Jankauskienė, „Nacionalinis diktantas – ne tik gimtosios kalbos žinių patikrinimas, bet ir malonus susitikimas su tais, kuriems lygiai taip pat brangi ir svarbi gimtosios kalbos rašyba. Sūrį suslėgus, išbėga visa, kas nereikalinga, taip ir su gimtąja kalba – kad ir kaip svetimybės brautųsi, turim išsaugoti gražią gimtąją kalbą, taisyklingą jos rašybą“. Dėkojame Janinai už jos puikų sūrį, gražias mintis apie gimtąją kalbą ir sveikiname finalo dalyves. Juk patekti į tokio konkurso finalą – tai jau pergalė! Paskatinti kitais metais dar daugiau telšiškių rungtis dėl teisės dalyvauti finale turėtų šie finalininkės, 2014 metų Nacionalinio diktanto nugalėtojos Rūtos Norkutės įspūdžiai:
„Nacionalinis diktantas, kaip gražiai yra pasakiusi Vanda Juknaitė, – džiugus visų susitikimas su gimtąja kalba. Iš tiesų dalyviai į studiją rinkosi pakiliai nusiteikę, pasipuošę, lydimi palaikančių artimųjų. Jaudulio, žinoma, buvo, ypač pirmąkart dalyvaujantiems finale. Studijoje pasitikęs Marijus Žiedas juokavo lingvistinėmis temomis, kalbino tiek žiūrovus, tiek komisijos narius. Šalia manęs sėdėjusi moteris juokėsi iki ašarų, man sakė: „Kiek puikių emocijų! Tai reikėtų įrašyti, išsisaugoti.“
Laidos pradžioje Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė kalbėjo apie iššūkius, kuriuos šiais laikais tenka patirti mūsų kalbai. Daug kas sako, jog lietuvių kalba per sudėtinga, ją reikėtų supaprastinti. Bet kodėl taip niekas nesako apie užsienio kalbas, kurios taip pat sudėtingos? Ar neateis laikas, kai pernelyg suprimityvėsime? Vis dėlto kol yra tokių žmonių kaip Nacionalinio diktanto dalyviai, lietuvių kalba saugi!
Rašėme Sigito Parulskio tekstą „Diena ne veltui“. Tekstas tikrai išskirtinis, autorius prirankiojo „perliukų“, sunkesnės rašybos žodžių, finalo verta ir skyryba. Išėjome laimingos – kaip ir kasmet, sužinome vis ką nors naujo, praturtiname savo kalbos lobyną naujais žodžiais, o šiemet papildėme dar ir nuotraukų albumą – su mumis mielai nusifotografavo žavusis diktanto vedėjas Marijus Žiedas!“
