Velniapilio uola laukia lankytojų
Velniapilio uola tai Mėmelės – Nemunėlio upės kairiajame krante įsitaisiusi dolomitinės kilmės atodanga, viena iš reikšmingiausių Europoje. Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje esanti Geologinė gamtos vertybė sudaryta iš devono periodo jūrinės ir lagūninės kilmės uolienų.
Apie 6 metrus nuo Nemunėlio upės nutolusi atodanga pakyla iki 5 metrų aukščio ir yra apie 8 metrų pločio. Išskirtinį vaidmenį čia atlieka atsiveriantis, aukštyn kylantis 0,5 m pločio plyšys, vedantis į 4,3 m gylio olą. Šioje vietoje puikiai matyti susipynę dolomito, gipso ir kitų geologinių darinių sluoksniai. Šlaito viršuje plyti 10 – 12 metrų skersmens sena karstinė įgriuva, nusileidžianti iki 2,5 metrų gylio.
Atodangos papėdėje nesunkiai pastebimi 6 gipso bei dolomito luitai, kurių matyti ir upės dugne.
Velniapilio uola gana atokioje vietoje ir todėl buvo sunkiai pasiekiama lankytojams. Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, įgyvendinus projektą „Velniapilio olos Biržų rajono savivaldybėje tvarkymas“ įrengtas pėsčiųjų takas su kieta danga, pastatytos informacinės rodyklės, atokvėpio aikštelė, įrengtas informacinis stendas, suoleliai. Taip pat sutvarkyti ir menkaverčiai želdiniai, bloginantys objekto būklę bei atveriantys atodangą.
Geologinė gamtos vertybės apipinta legendomis. Pasakojama, kad nuo seno tai buvusi velnio buveinė, kurioje prieglobstį rasdavo ir negandų užpulti kaimo vyrai.
Kita legenda byloja: Tamsiu mišku apaugusioje Nemunėlio pakrantėje, netoli Velykionių, kur skarotos eglės savo šakas mirkydavo sraunioje tėkmėje, kur ajerai ir meldynai niūniuodavo savo amžinai nesibaigiančią dainą, labai seniai ant aukšto kalno stovėjo baltais bokštais į debesis įsirėmusi bažnyčia ir vienuolynas. Netoliese, pačioje gūdžiausioje miško tankmėje, įsikūrė savo buveinę velnias. Dieną jis praleisdavo oloje, o naktimis išeidavo gundyti vienuolių. Ko tik neprasimanydavo nelabasis: tai per patį vidurnaktį įsiropštęs bažnyčios bokštan pradėdavo skambinti varpais, tai bažnyčioje imdavo uždeginėti žvakes, tai moteriškais rūbais persirengęs bandydavo sugundyti net patį vienuolyno vyriausiąjį. Visaip gynėsi vienuoliai nepageidaujamo kaimyno. Ištisas valandas gulėdavo parpuolę ant šalto grindinio bažnyčioje, per dienas melsdavo ir save visaip kankindavo, bet nelabasis pasirodė neįveikiamas.
Išseko vienuolių kantrybė ir jie nutarė sunaikinti velnią jo paties oloje. Apsirūpinę smilkalais, šventintu vandeniu, nešdami kryžius ir giedodami giesmes, vieną dieną vienuoliai patraukė velnio urvo link. Bet padaryk ką nelabajam, jei jis į pačią urvo gelmę įsispraudęs! Taip ir nepavyko vienuoliams iškrapštyti raguotojo. Tada pastarasis, baisiausiai įdūkęs ant savo kaimynų, nutarė jų atsikratyti. Ilgai rezgė planą, kaip sunaikinti vienuolyną. Pagaliau sumąstė ir ėmėsi veiksmų. Vidurnaktį sudundėjo Leitiškių ir aplinkinių kaimų žemė. Rytą netoli bažnyčios ir vienuolyno tyvuliavo vandens gelmės. Suprato vienuoliai ko siekia velnias. Nuo to karto bažnyčioje dieną ir naktį netilo giesmės ir maldos. O raguotasis vykdė savo planą. Sekmadienio naktį kilo baisi audra. Vėjas vartė pakrantės miško medžius, iš krantų liejosi Nemunėlis, be perstogės daužėsi perkūnija. Suprato tada žmonės, kad velnias mėgina paskutines jėgas su vienuoliais.
Rytą patekėjusi saulė toje vietoje, kur stūksojo bažnyčios ir vienuolyno rūmai, apšvietė lygų vandens paviršių. Nedrąsiai rinkosi žmonės pažiūrėti gelmėn nugrimzdusios šventovės. Ir dabar, kai visai ramu, pro skaidrią vandens gelmę kai kas mato nugrimzdusios bažnyčios bokštų viršūnes. Nuo to laiko ši vieta vadinama Velniapiliu. O Nemunėlio krante esanti ola – „Velnio uola“. Nuo kranto uolos nesimato – reikia eiti pakrante prieš srovę apie 200 metrų. Ant kalno, virš atodangos tyvuliuoja karstinis „ežerėlis“, kuris labai karštą vasarą išdžiūsta.
Keliaukime po Lietuvą ir atraskite Velniapilio uolą Biržų krašte.
