Vilniaus gatvių pavadinimas asmenvardžiais: vieniems – tautinės tapatybės išraiška, kitiems – dešiniųjų varžytuvės

Noras kai kurias Vilniaus miesto gatves pervadinti žinomų žmonių vardais sulaukė kai kurių sostinės politikų kritikos – esą tai perteklinė ir miestui žalinga praktika. Istorikas Alvydas Nikžentaitis aiškina, kad valstybei nusipelniusių žmonių įamžinimas miesto gatvių pavadinimuose yra prasminga, tautinę tapatybę formuojanti tradicija.

Pastarajame Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos posėdyje vyko svarstymai dėl architektų Edmundo Čechanausko, Vytauto Brėdikio asmenvardžių įamžinimo sostinės Lazdynų mikrorajone. Taip pat diskutuota dėl galimybės Justiniškių mikrorajone esančią Šypsenų alėją pervadinti gamtininko Ričardo Kazlausko vardu.  

Pernai Lygių galimybių plėtros centras kartu su daugiau nei 200 kultūros ir mokslo bendruomenių narių kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, ragindami naująjį pėsčiųjų ir dviratininkų tiltą per Nerį, jungsiantį Alberto Goštauto ir Upės gatves, pavadinti pasaulyje žinomos archeologės Marijos Gimbutienės vardu. 

Mano, kad erdvės tampa savotiška masine „antkapių“ vieta

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariui, atstovaujančiam opozicinei Socialdemokratų partijos frakcijai, Povilui Pineliui susidaro įspūdis, kad pastaraisiais metais sostinės viešosios erdvės tampa savotiška masine „antkapių“ vieta – jas vis intensyviau bandoma vadinti asmenvardžiais.

Jo teigimu, pastaruoju metu sostinės gatvėms per dažnai ir esą be aiškios sistemos suteikiami asmenvardžių pavadinimai.

„Kiekviename (savivaldybės – ELTA) Istorinės komisijos posėdyje – krūva siūlymų ir praktiškai dauguma jų yra pritarinėjama – nuo tokių visiems žinomų vardų iki tokių visai nišinių (…).Tai ir yra didžiausia problema – kad nėra sistemos, nėra aišku. Kažkas patenka ant komisijos stalo, o kažkas – ne“, – Eltai sakė Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos narys.

„Kaip, kas, kodėl priima, kodėl vieni svarstomi, kiti – atmetami – visiškai nėra aišku“, – tikino politikas.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovai pažymi, kad tvarka tokia, kad asmenvardžiai gatvėms suteikiami atsižvelgiant į konkrečių kvartalų gatvių tematiką, gyventojų lūkesčius bei nagrinėjant Istorinės atminties komisijos teikiamus siūlymus. 

„Gatvėms pavadinimai suteikiami, visų pirma, atsižvelgiant į konkretaus miesto kvartalo gatvių pavadinimų tematiką, jeigu tokia yra (…). Siūlymus Istorinės atminties komisijai gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys, bendruomenės, draugijos ir t.t., dažnai siūlymus dėl tam tikrų asmenų įamžinimo teikia ir pati Istorinės atminties komisija. Esamų gatvių pavadinimai pervadinami labai retai, nebent tai susiję su dabartine politine situacija ar yra būtinybė įamžinti tam tikrą asmenį konkrečioje vietovėje, pavyzdžiui, keičiant Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių pavadinimus, buvo vykdoma sostinės gyventojų apklausa, po kurios minėti gatvių pavadinimai buvo pakeisti“, – atsakyme Eltai rašo Vilniaus savivaldybės atstovai. 

Vis dėlto P. Pineliui sako, kad dėl gyventojų ar kitų suinteresuotųjų kreipimųsi irgi esama neaiškumų.

„Man tada ir kyla klausimas – kiek, kokių parašų turi būti. Mes turėjome daug tokių keistų sprendimų, kada vos ne parašo kažkokio universiteto atstovas, sako „pervadinkite stotelę“. Ir priimama, pervadinama ta stotelė“, – kalbėjo jis.  

Asmenvardžių suteikimą gatvėms vadina dešiniųjų varžytuvėmis

Kovo pabaigoje P. Pinelis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo įrašu, kuriame be kita ko sako, kad asmenvardžių suteikimas Vilniaus gatvėms jam primena „savotiškas varžytuves“.

„Dešinieji, rodos, net įsisukę į savotiškas varžytuves – kas gi atras daugiau dar neįamžintų lietuvių dar vienos gatvės pavadinimui“, – rašė jis. 

Tiesa, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas neigia, kad iniciatyvos dėl gatvių pervadinimo galėtų būti siejamos su politine ideologija. Atvirkščiai – jis pabrėžia, kad miestui nusipelniusių asmenvardžių suteikimas gatvėms yra natūralus reiškinys daugelyje Europos ir pasaulio šalių.

„Man atrodo, natūrali praktika tiek pasaulio, tiek Europos demokratinių valstybių kontekste yra vadinti gatves, viešąsias erdves nusipelniusių žmonių vardais ir pavardėmis. Čia nėra jokios propagandos žiūrint į politinę ideologiją“, – Eltai akcentavo jis. 

„Mano asmeniniu požiūriu, čia nėra jokios problemos, priešpriešos. Kaip tik, man atrodo, mes turime labai gražias tradicijas įsivedę“, – pridūrė V. Benkunskas.

Viešo duomenų registro nėra

Savivaldybės atstovai teigia, kad nėra registro su duomenimis apie asmenvardžių suteikimą sostinės gatvėms.  

„Gatvių registras priklauso VĮ Registrų centro Adresų registrui, savivaldybių taryboms suteikus gatvėms pavadinimus, tačiau kol kas nėra duomenų (toks registras nepildomas) pagal gatvių pavadinimų tematiką, t. y. asmenvardžiai, vietovardžiai ir kita. Kaip jau minėta, neplanuojama iš anksto keisti gatvių pavadinimų kol tam nėra pagrįsto/motyvuoto poreikio ar nėra siūlymų“, – pabrėžiama savivaldybės atsakyme. 

Po asmens mirties – ne mažiau kaip dešimtmetis

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovų teigimu, gatvė pavadinima asmenvardžiu tik tuo atveju, jeigu nuo asmens, kurio vardą planuojama suteikti, mirties yra praėję ne mažiau kaip 10 metų. Dėl to sprendžia savivaldybės Istorinės atminties komisija. 

Tačiau, P. Pinelio teigimu, šis reikalavimas taikomas ne visada. 

„Būdavo 10 metų. Šitoje kadencijoje, bent jau keletas yra pažeidimų, kada yra įamžinami lentelėse ar gatvėse žmonės, kurie mirė anksčiau nei prieš 10 metų. Pradedant tuo pačiu Virgilijumi Noreika, baigiant kitais dalykais (…). Jeigu jau dabartinė Vilniaus valdžia nusprendė iš miesto gatvių daryti muziejų, istorijos enciklopediją, tai viskas tvarkoje, bet tokiu atveju – susitarkime, kiek metų turi praeiti“, – svarstė savivaldybės opozicijos narys.  

Asmenvardžių teikimas miestų gatvėms – tautinės tapatybės išraiška

Istoriko A. Nikžentaičio požiūriu, šaliai nusipelniusių žmonių įamžinimas miesto gatvių pavadinimuose yra prasminga, tautinę tapatybę formuojanti tradicija, Lietuvoje prasidėjusi dar XIX a. pabaigoje. 

„Čia yra siejama su modernių tautų atsiradimu iš esmės – XIX a. pab. – XX a. pr. Ir tai yra susiję su tam tikra visuomenės sekuliarizacija – kai formuojant tautinę tapatybę religiją pakeičia istorija. Šiuo atveju gatvių pavadinimai yra viena iš formų, kurių pagalba visuomenė siekia stiprinti savo tautinę tapatybę. Ir Lietuva čia neišsiskiria nei gerąja, nei blogąja prasme“, – Eltai pasakojo A. Nikžentaitis 

Istorikas sako, kad praeityje gatvėms suteikiami asmenvardžiai būdavo labiau politizuoti. Šiandien, pasak jo, tai virsta tam tikru visuomenės kultūros projektu. 

„Vienas dalykas – ankstesniu laikotarpiu Lietuvoje tie vardai, kurie atsidurdavo gatvių pavadinimuose, būdavo labai politizuoti. Jeigu imsime Vilniaus pavyzdį, visiškai naujas reiškinys yra tų pačių (Česlovo – ELTA) Milošo laiptų atsiradimas senamiestyje. Taip ir norime parodyti, kad Vilnius yra ir Nobelio premijos laureatų miestas.  Iš tokio politinio projekto tai tampa tokiu kultūriniu projektu“, – teigė istorikas pabrėždamas, kad tarp tradicijų ir pavadinimų keitimo būtina išlaikyti balansą.

„Taip, reikia išlaikyti tam tikrą balansą tarp keitimų ir, sakykim, tam tikros tradicijos išlaikymo. Asmenvardžiai yra pakankamai konservatyvus mūsų atminties elementas, todėl su juo reikia elgtis ypač atsargiai“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.