Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija pritartų J. Marcinkevičiaus paminklui: mūsų balsas – patariamasis
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė sako, kad komisija pritartų paminklo Justinui Marcinkevičiui statymui Vilniuje, rašytojų sąjungos skvere. Visgi, pažymi ji, komisija yra tik patariamasis balsas ir galutinį sprendimą dėl paminklo priims miesto taryba.
„Be abejo, mes, kaip istorinės atminties komisija pritariame (paminklo statymui – ELTA), mūsų balsas yra patariamasis, mes tarybos darbotvarkės neplanuojame. Tikėtina, kad artimiausiame tarybos posėdyje šio klausimo dar nebus ir jo nebus tol, kol nebus kažkokio aiškaus sutarimo, kas turi atsirasti šiame skvere“, – antradienį diskusijoje dėl J. Marcinkevičiaus skvero teigė K. Šeraitė-Gogelienė.
Pasak jos, dabar dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir paminklo diskutuojama todėl, kad paminklo statymo klausimas iškilo į viešumą.
„Kai buvo idėja pavadinti rašytojų sąjungos skverą Justino Marcinkevičiaus vardu, žinia buvo priimta su džiaugsmu ir tuomet apie Justino Marcinkevičiaus asmenybę, šiuo metu nevienareikšmiškai vertinamą, nebuvo nė kalbos. Taip ir buvo, iki kol nepriėjome prie klausimo apie paminklą“, – sakė K. Šeraitė-Gogelienė.
„(…) Bet kai viskas išėjo į viešumą, viskas pradėjo neveikti – ir sprendimas, ir poeto asmenybė, ir procesas sustojo“, – pažymėjo savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė.
„Tol, kol vyksta diskusijos, tęskime jas“, – akcentavo K. Šeraitė-Gogelienė.
Lietuvos rašytojų sąjunga antradienį surengė atvirą diskusiją, kaip pažymima, siekiant suprasti, kokį norima matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 m. suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Augustinienė sako, kad vieša diskusija dėl skvero ir atminimo ženklo Justinui Marcinkevičiui pastatymo išties tėra pretekstas visuomenėje pradėti kalbėti apie sovietmetį ir lietuvių tautos santykį su šiuo laikotarpiu.
„Reikia pripažinti, kad esame traumą patyrusi visuomenė. Ir pats laikas kalbėti ne tik apie poetus ir poeziją to laikmečio, tų 50 metų, tarybinius poetus, kaip buvo pasakyta, kalbant apie Marcinkevičių. Bet pats laikas gyti ir atrasti santykį su tuo laikotarpiu“, – antradienį, diskusijoje dėl J. Marcinkevičiaus skvero teigė susitikimo organizatorė B. Augustinienė.
„Nes gręžiotis, kaltinti vieniems kitus, apmėtyti epitetais, matuotis, kas geresnis, kas blogesnis – gebame kiekvienas. Bet surasti protingą išeitį, kaip gyvensime ir kursime šiandien, ko pasimokysime iš to laikotarpio, deja, ne kiekvienas sugeba“, – sakė rašytoja.
Todėl, pasak jos, šios diskusijos lūkesčiai ir būtų – surasti geriausią, mažiausiai visuomenę priešinančią išeitį.
„Išeitį, kuri nepriešintų stovyklų, negilintų prarajos, o gebėtų atrasti, kalbant apie Marcinkevičiaus kūrybą, jo gyvenimą, tą sprendimą“, – teigė rašytojų sąjungos pirmininkė.
„Taip pat norėčiau, kad diskusija padėtų išsigryninti, dėl ko mes ginčijamės – dabar viskas sumesta į vieną katilą – ar Marcinkevičiui verta statyti paminklą, ar verta statyti paminklus poetams, ar verta statyti paminklą šiame, jo vardo, skvere, (…) ar verta statyti jo trilogijai, o jei ne, gal galėtų būti kitoks meninis sprendimas?
(…) Daug klausimų, o esminių dalykų – neužčiuopiame. Todėl tikiuosi, kad šiandien, kviesdami (…) kultūros lauko žmones pamėginsime išgryninti ir atsakyti sau, ar jau gebame ramiai reaguoti į tą laikotarpį, ar žaizdos vis dar atviros“, – lūkesčius viešai diskusijai išsakė B. Augustinienė.
Ji akcentavo, kad rašytojų sąjunga apie idėją statyti paminklą J. Marcinkevičiui pradėjo kalbėti dar prieš keletą metų. Vis dėlto, dvejų metų įdirbis šioje srityje, pripažįsta B. Augustinienė, gali nueiti veltui, nes sprendimą dėl paminklo vis vien priims ne visuomenė, o Vilniaus miesto savivaldybė.
„Tiesą sakant, visos mūsų diskusijos – kalbu apie diskutavimą apie patirtas traumas ir apie mūsų santykį su 50 metų okupacija, bet, imant siauriau, apie Justiną Marcinkevičių – visa tai yra veltui, nes kaip Vilniaus taryba nuspręs, taip ir bus.
Jei jie nuspręs, (…) kad ne, paminklas čia nestovės, tai taip ir bus. Tai mes atlikome milžinišką dvejų metų darbą, bet nežinome, ar tas rezultatas išvys dienos šviesą, bet viena – kad tai buvo pretekstas mums pradėti apie tai kalbėti“, – pažymėjo rašytoja.
„Gal ši diskusija nedaug ką išspręs, bet gal tai bus akstinas surengti konferenciją Seime, gal net tarptautinę, kviečiant specialistus iš užsienio, patyrusių panašias traumas – kaip jie su tuo susitvarkė. (…) Tebūnie tai įžanga mums visiems gyti“, – teigė B. Augustinienė.
Lietuvos rašytojų sąjunga antradienį surengė atvirą diskusiją, kaip pažymima, siekiant suprasti, kokį norima matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 m. suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
Liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat kritiškai vertino diskusijas dėl paminklo poetui. Pasak šalies vadovo, debatų epicentre atsidūręs rašytojas yra vienas iškiliausių Lietuvos kūrėjų, todėl jo atžvilgiu skriejanti kritika tik skaudina poeto artimuosius.
