lapkričio 6, 2019
Regina Vaitkevičienė
Vladislovo Komaro priesakas mums – paversti žemę sodu…

Baisogalos priestočio bendruomenė „Imantai“ ypač skiria daug dėmesio tautos kultūrai, jos istorinei atminčiai išsaugoti. Siekdama šių tikslų, bendruomenės narė, šio teksto autorė Regina Vaitkevičienė šiemet inicijavo du paminėjimus: ilgamečio Baisogalos klebono, monsinjoro, politinio kalinio, 28 metus ištarnavusio Baisogalos apylinkės žmonėms Pranciškaus Ščepavičiaus 100-mečio sukaktį bei šių metų spalio 27 dieną – paskutiniojo Baisogalos dvaro savininko Vladislovo Komaro 140-ąsias gimimo metines.

Susibūrė grupė rengėjų

Pradžioje buvo numatytos dvi šio renginio dalys: šv. Mišios už Vladislovo Komaro vėlę bei trumpas pasakojimas apie jo asmenybę bei veiklą. Dėl šv. Mišių buvo kreiptasi į Baisogalos bažnyčios kleboną Arūną Urbelį. Klebonas pritarė sumanymui. Malonu, kad parapijoje ganytojo darbą antrus metus dirbantis žmogus linkęs gilintis į vietovės istorinę ir kultūrinę praeitį, siekia kuo geriau pažinti kraštą, į kurį paskirtas kunigauti. Klebonas parėmė renginį materialiai ir pažadėjo spalio 27 dieną paaukoti šv. Mišias už dvarininko Vladislovo Komaro vėlę.

Ruošiant medžiagą 140-ųjų gimimo metinių minėjimui, kilo naujų sumanymų, susibūrė visa grupė rengėjų. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė pažadėjo po renginio bažnyčioje pakviesti dalyvius į Institutą ir papasakoti apie mokslininkų veiklą bei dvaro ansamblio, kaip kultūros paveldo, išsaugojimą. Baisogalos seniūnė Renata Masiulienė teikė patarimus ir pagalbą. Į muzikinę renginio programą įsijungė Baisogalos moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Neringos Bernadickienės, Šeduvos vargonininkė Evelina Stalgienė ir operos solistas Mindaugas Diliautas. Dr.Ina Stuogė, šiuo metu gyvenanti užsienyje, renginio išvakarėse socialiniuose tinkluose paskelbė daug Komarų šeimos nuotraukų. Mokytoja Irena Žmoginienė atliko organizacinių darbų bei įsijungė į minėjimo programą. Malonu, kad renginio akimirkas fotografavo baisogališkiai Arvydas Žaromskis ir Kazys Strolys.

Šventę pagerbė svečiai

Baisogalos parapijos bažnyčioje, šv. Mišiose ir Komaro 140-ųjų metinių minėjime, dalyvavo būrelis svečių: Lietuvos Respublikos Seimo narys Aurimas Gaidžiūnas, Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus Paveldosaugos ir turizmo poskyrio vedėjas Vytautas Simelis, Baisogalos seniūnijos seniūnė Renata Masiulienė, Sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė.

Istorinė atmintis – tautos išlikimo sąlyga

Pradedant renginį, rūpėjo pabrėžti, kad, minint paskutiniojo dvaro savininko, pavyzdinio ūkio savininko Vladislovo Komaro 140-ąsias gimimo metines, svarbu prisiminti šimtą metų Baisogaloje gyvavusios garsios giminės paskutiniojo atstovo nuopelnus miesteliui ir Lietuvos valstybei, jo asmenybės bruožus, nes, kaip yra sakęs fillosofas Bronislovas Genzelis, žmogus negali būti vien pasaulio žmogumi. Jis mąsto, kalba, išpažįsta tam tikras vertybes. Tai reiškia tautos kultūrą. Būtina tautos išlikimo sąlyga – istorinė atmintis, savos kultūros saugojimas. Tai žmogaus vertybių orientacija, įsirėžusi žmonių ir tautos atmintyje. Blėstant atminčiai, nyksta prisirišimas prie savo tautos, savo valstybės. Todėl priesakas visiems – neužmiršti savo šaknų, savo istorijos, savo kultūros. Šimtą metų Baisogaloje gyvavusi Komarų dinastija vertino ir brangino svarbiausias vertybes – savo Tėvynę, šeimą, kultūrą, istorinę atmintį, tikėjimą. Vadinasi, baisogališkiai turi tęsti šią tradiciją.

Žvakės liepsna – prie Komarams skirto koplytstulpio

Gal ne visi žino, kad Komarų koplyčioje yra netiksliai užrašyti paskutiniojo Komaro gimimo metai. Siekiant nustatyti tikslią gimimo datą, prieš penkerius metus bažnyčios zakristijoje, XIX amžiaus krikšto knygose, buvo ieškoma jo gimimo ir krikšto datų. Paaiškėjo, kad Komaras gimė 1879 metų spalio 26 dieną, o lapkričio 11 d. Baisogalos bažnyčioje kunigas Adolfas Daugiala pakrikštijo kūdikį trimis vardais – Vladislovas, Juozapas, Marijonas -–pagal visas sakramentų suteikimo apeigas.

Deja, Vladislovui Juozapui Marijonui Komarui nebuvo lemta ilsėtis šeimos koplyčioje, todėl žvakę, skirtą jo atminimui, tautiniais drabužiais apsirengusios mergaitės nunešė į šventorių, prie koplytstulpio, kurį baisogališkis meistras Edvardas Bielokopytovas išdrožė iš dvaro parke augusio ąžuolo ir ant kurio yra žodžiai: „Komarams dėkingi baisogaliai“.

Žmogaus gyvenimo kelias – šeimoje įskiepytų tradicijų tąsa

Dar prieš renginį mus pasiekė Komaro vaikaičio Vladislav Sobanski laiškas, kuriame rašoma, kad jam įsimintinas kiekvienas apsilankymas Baisogaloje, kur visada jaučia čia gyvenančių žmonių, Instituto vadovų, rajono ir vietinės valdžios dėmesį ir palankumą. Reikšmingu savo gyvenimo įvykiu jis laiko tai, kad jam suteiktas Baisogalos Garbės piliečio vardas. V. Sobanski pabrėžia, kokia brangi visai Komarų giminei yra Baisogala, nes tai dalis šeimos gyvenimo istorijos. Jo prosenelis čia pastatė bažnyčią ir sinagogą, jis gyveno šalia įvairių tautybių žmonių: lietuvių, žydų, lenkų, rusėnų. Anot Vladislov Sobanski, ir jo „senelis buvo progresyvus žmogus ir atviras naujoms idėjoms. Jis siekė prasmingai gyventi, negaišo laiko, kurį jam skyrė Dievas. Jis tarnavo žmonėms ir, kantriai įveikdamas visus sunkumus, kas beatsitiktų, atkakliai kūrė savo vietą šioje žemėje. Savo tėvo pavyzdžiu jis rūpestingai tvarkė savo dvarus, ypač Baisogalą. Taip norėtume gyventi mes, ir taip norėtume išmokyti gyventi savo artimuosius.“

Komaras – pavyzdinio Lietuvos ūkio šeimininkas

Tęsdamas savo tėvo, pažangaus Lietuvos ūkininko, veiklą, Vladislovas Komaras studijavo Vokietijoje agronomijos ir ekonomikos mokslus. Studijų metais jis apkeliavo Europą, išmoko penkias kalbas ir iki gyvenimo pabaigos domėjosi naujovėmis.

Komaro valdymo laikais Baisogala buvo Lietuvos žemdirbystės mokslų Meka: kaip pavyzdingas ūkininkas ir gabus agronomas, naudodamas pažangius agronomijos mokslo metodus, Komaras savo dvarą pavertė pavyzdiniu reprezentaciniu ūkiu.

Kurį laiką V. Komaras vadovavo Kauno gubernijos žemės ūkio draugijai, įkurtai 1900 metais. Jos nariai buvo dvarininkai, Draugijos nuostatuose nariams buvo nurodyta šviesti valstiečius, didinti jų ūkio našumą.

Baisogaloje Komaro iniciatyva 1908 metais buvo įkurtas Kauno gubernijos Žemės ūkio tyrimų skyrius su tyrimų stotimi ir pavyzdiniu ūkiu (ūkis – paties Komaro). Iki Pirmojo pasaulinio karo Baisogalos bandymų stotis buvo pagrindinis Lietuvos žemės ūkio bandymų planavimo, kontrolės ir koordinavimo centras. Baisogalos bandymų stotyje 1911 metais buvo pradėtas augalų selekcinis darbas. Anot dr. Inos Stuogės, „Žinios apie Baisogalos bandymų stoties darbą buvo dažnai skelbiamos lietuviškoje spaudoje. Pavyzdžiui, buvo pranešta, kad Baisogalos bandymų stotis 1914 m. pradėjo dvieilių ir šešiaeilių miežių selekciją, kad bus išvestos mūsų klimatui tinkamos veislės. Taigi Lietuvoje augalų selekcija prasidėjo Baisogaloje. Ši iniciatyva priklauso ir V. Komarui“, kuris pats kurį laiką vadovavo bandymų stočiai.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, anot kai kurių šaltinių, Vladislovas Komaras pirmasis Lietuvoje numelioravo laukus. Pasakojama, kad melioracijos darbus dirbę vyrai girdavosi, jog pas Komarą alga kaip Amerikoje.

Vladislovo Komaro veikla Nepriklausomoje Lietuvoje

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, 1922 metais įvykdyta žemės reforma ir pagal įstatymą nusavinta Komaro žemė, palikta tik 81,65 ha. Tačiau netrukus Žemės ūkio ministerijos nurodymu Komaro ūkis buvo priskirtas prie pavyzdinių ir suformuotas 1010,39 ha žemės masyvas. Vyriausybė, įvertindama Komaro sugebėjimą ūkininkauti, tą žemę jam išnuomojo lengvatinėmis sąlygomis – po 1 litą už hektarą. Kaip teigia dr. Ina Stuogė, „V. Komaras įsipareigojo Lietuvos ūkininkams tiekti aukštos klasės augalų sėklų ir veislinių gyvulių“, be to, auginti bulves ir varyti spiritą valstybės monopoliui. Spirito gamybos atliekas naudodavo gyvulių pašarui. Komaras turėjo įsirengęs kaulų deginimo fabrikėlį, laukus tręšdavo kaulamilčiais ir mėšlu. Pavyzdinis ūkis klestėjo, pasižymėjo dideliais javų derliais ir gyvulių produktyvumu. Į pavyzdinį Komaro ūkį buvo vežamos ekskursijos.

Pagal sutartį su Lietuvos žemės ūkio akademija Komaras sudarė sąlygas studentams atlikti gamybinę praktiką jo valdomame ūkyje. Studentai čia mokydavosi trejus metus, gaudavo 30 litų mėnesiui, maistą ir gyvenamąsias patalpas. Sakoma, kad Komaro dvare atlikę praktiką studentai turėjo didelę paklausą Lietuvos dvarininkų ūkiuose.

Ir pagal savo privačių miškų tvarkymą (dabartinio Radviliškio rajono teritorijoje) bene ryškiausią pėdsaką, be baronų fon Ropų, yra palikę Komarai. Komaras savo miškus tvarkė pagal vokiškosios miškininkystės principus ir ne blogiau, o netgi geriau negu buvo tvarkomi valstybiniai miškai. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vladislovo Komaro miškai buvo padalinti kvartalais po 25 ha. Šešių metrų pločio kvartalinių linijų kraštuose buvo iškasti grioviai, taip sudarant sąlygas išvežti medienai, kitiems miškų ūkio darbams atlikti ir medžioklei. Kirtimus vykdė saikingai, bet gaudavo maksimalias pajamas, nes Baisogalos priestotyje, prie geležinkelio, buvo pasistatęs modernią lentpjūvę.

Komaro vaikaitis rašė: „Kalbėdamas apie žemės reformos Lietuvoje padarinius, senelis laikė, kad jos bendrosios prielaidos yra teisingos. Jo sėkmingo ūkininkavimo šaltinis buvo nuolatinė investicija į žemę ir modernią ekonomiką, o ne į prabangos prekes ir politiką. Jis įvedė visišką žemės ūkio darbų mechanizaciją, importavo naujas javų veisles bei gyvulių veisles, modernizavo spirito varyklą, pieninę, įkūrė eksperimentinę stotį, „Lietuvos olandų galvijų augintojų asociaciją“, o močiutė globojo „Kiaulių augintojų asociaciją“. Jie rėmė ir žemės ūkio draudimo judėjimą. Baisogaloje gyvenimas buvo klestintis, palyginus su kitais dvarais, bet kartu ir kuklus.“ Telieka pridurti, kad dėl Vladislovo Komaro ūkininkavimo įdirbio, dėl pavyzdinės bazės 1956 metais į Baisogalą neatsitiktinai buvo atkeltas Gyvulininkystės institutas.

Vladislovo Komaro asmenybė

Vladislovas Komaras buvo puikus psichologas, gerai įvaldęs bendravimo meną. Niekada neužmiršdavo savo darbininkų pagirti už gerai atliktą darbą, vertino darbščius, pareigingus, neturinčius blogų įpročių. Tačiau nemėgo tinginių ir girtuoklių. Pastebėjęs, kad kumetis girtauja, porą kartų jį įspėdavo. Trečią kartą pagautas girtas kumetis pasigailėjimo nesulaukdavo – į vežimą būdavo sukraunama jo manta ir žmogus visam laikui išvežamas iš ūkio.

Dvarininkas mėgo kumečius pamaloninti šventėmis. Kaip pasakojo baisogalietis Vaclovas Jurevičius, ypač įsimintinos buvo rudens darbų pabaigtuvių šventės, kurios vyko toje vietoje, kur dabar stovi apleisti instituto rūmai. Čia iš lentų sukaldavo stalus, ant jų pridėdavo troškintos mėsos, duonos, pyragų, truputį degtinės ir visi vaišindavosi. Dalyvaudavo ir ponas su dukterimis. Pavalgius vykdavo įvairūs atrakcionai. Vienas iš labiausiai laukiamų šventės momentų buvo loterija – dovanų traukimas iš „laimės šulinio“. Dovanas į „laimės šulinį“ sudėdavo Komaraitės. Kartą viena darbininkė išsitraukė apipuvusią bulvę ir nepatenkinta numetė ją šalin. Komaraitė patarė jai savo laimės nemėtyti ir bulvę pasiimti. Ši paklausė ir, apžiūrėjusi bulvę, jos viduje rado 50 litų. Tais laikais 50 litų buvo labai dideli pinigai. Kiti išsitraukdavo vištą, paršiuką ar kokių nors ūkyje išaugintų daržovių. Visi patenkinti su dovanomis grįždavo namo.

Komaras buvo jautrus žmogus, pasižymėjo dosnumu. Po Pirmojo pasaulinio karo apgriautai bažnyčiai ir trobesiams atstatyti padovanojo tūkstantį vienetų miško medžių, šelpė po karo špitolėje prie bažnyčios apgyvendintus vargstančiuosius. Jei kumečiui nudvėsdavo karvė, duodavo, anot liokajaus, biednam dykai, o turtingesniam už išsimokėjimą. Susirgus sąžiningam darbininkui, ponas nupirkdavo vaistų ir užmokėdavo už gydymą. Skolindavo pinigų dvaro tarnams, už gerą darbą nemažą dalį skolos nurašydavo. Pavyzdžiui, liokajui dovanojo 300 litų, o buvo paskolinęs 1000 litų išsimokėti už sklypą. Savo ūkvedžiui Vėdarui, kaip liudija jo sūnus, jubiliejaus proga padovanojo trakėnų veislės žirgą. Komaras netgi tapo ūkvedžio sūnaus krikštatėviu.

Vladislovas Komaras mokėjo būti dėkingas. Pirmojo pasaulinio karo metu jis su žmona buvo pasitraukęs į Kislovodską. Ten gimė ir trečioji dukrelė Jagulia. Su Komarais kartu į Rusiją pasitraukė jų tarnaitė Kazimiera Nekrašaitė, kuri ten, anot liokajaus, „gelbėjo jiems vargą vargti, duoną uždirbti“. Ji užsitarnavo ponų malonę ir, grįžus Komarams į dvarą, būdama jau sena, čia liko gyventi iki amžiaus pabaigos.

Didžiausia vertybė – šeima

Komarų šeimos narius siejo ypatingas ryšys. Vertindamas savo tėvo nuopelnus, jo tvirtą charakterį, pamaldumą, Vladislovas tėvo pastatytos bažnyčios presbiterijos dešinėje įrengė puošnią balto marmuro neorenesansinių neoklasicistinių formų paminklinę lentą, kurioje yra tėvui skirtas įrašas: „Tikėjo, mylėjo, darbavos/ Artimui maloningas/ Pasisekimuos kuklus/ Kentėjimuos Dievui atsidavęs/ Ilsėkis Viešpatyje/ O tavo padoraus gyvenimo pavyzdys/ Tešviečia Tavo ainijai.“

Lenkui pagal kilmę Lietuva buvo Tėvynė

Komaro vaikaitis Vladislov Sobanski rašė: „Mūsų senelis gimė šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdoma meilė Tėvynei… Lenkas pagal kilmę senelis visada laikė Lietuvą savo tėvyne. Viename iš atsiminimų radau informaciją, kad jau 1905 m. Vladislovas Komaras aktyviai dalyvavo Vilniaus Seime, kuris reikalavo iš caro valdžios suteikti Lietuvai autonomiją, įkurti sostinę Vilniuje ir įvesti ekonomines reformas.“

Ne tik Vladislovas ir Rožė Komarai, bet ir artimas jų draugų ratas visada traktavo Lietuvą kaip savo Tėvynę. Norėdami tai pareikšti viešai, 1920 metų sausio mėnesį jie paskelbė žurnale „Lietuva“ politinį manifestą: „Mes, gyvenantys lietuvių žemėje, išlaisvinti iš Rusijos nelaisvės ir vokiečių įsiveržimo, išreiškiame savo džiaugsmą dėl Nepriklausomos Tėvynės kūrimo. Mes tikime teisingu jos sienos reikalų išsprendimu, norime matyti Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi, saugią nuo išorinių priešų Rytuose ir Vakaruose bei stiprią visų tautybių ir visų klasių lygybe. Mes reikalaujame iš Europos šalių pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę, o Lietuvos Respublikos vyriausybę ir visus žmones raginame toliau kurti Nepriklausomą Tėvynę, kurios vaikais mes esame visa savo esme.“

Tokią Tėvynės viziją nuolat puoselėjo Vladislov Sobanski seneliai.

Jis norėjo tiek nedaug – tik dirbti savo Tėvynei

Artėjant Antrajam pasauliniam karui, daugelis dvarininkų skubėjo palikti Lietuvą. Tik ne Vladislovas Komaras. Jis artimiesiems sakė: „Gali valdyti lietuvis, gali rusas, gali vokietis… Galbūt… Bet žmonės turi valgyti. Žemė turi gimdyti. Kažkas turi ją dirbti.“ Ir jis liko tarnauti žmonėms ir vykdyti Biblijos įsakymą: „Paversk žemę savo sodu…“. Vaikaičio nuomone, „galbūt jis naiviai manė, kad sovietai gerbs jo žinias, patirtį, misiją? Sovietai negerbė.“

Vladislovas Komaras buvo suimtas 1940 metų liepos 19 dieną. Kalintas Kaune, sunkiųjų darbų kalėjime. Iš nuotraukos žvelgia suvargęs iškankintas žmogus, kurį čia kaltino šnipinėjimu ir savais metodais tardė. Byloje yra Kauno kalėjimo gydytojų raštelis, kad „turi silpną širdį ir tinka nesunkiems darbams.“ Iš Kauno Komaras buvo išgabentas į Maskvą. Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas 1941 metų kovo 19 dieną ir išgabentas į Karlagą, Karagandos sritį.

Prieš išvežant į Maskvą, Komarams Vladislovui ir Rožei pavyko gauti leidimą pusvalandžiui pasimatyti Kauno geležinkelio stotyje. Jie sutarė abu kasvakar, aštuntą valandą, kalbėti rožančių ir nors mintimis pabūti kartu.

Medžiagos apie kalinimą Kazachstane nėra išlikusios. Reikia manyti, kad Komaras, išsekęs ir suvargęs, neilgai išgyveno. Kai kurie šaltiniai teigia, kad mirė lageryje 1941 metų lapkričio 16 dieną. Kapas nežinomas. Bet pastaruoju metu vyksta ir ateinančią vasarą savanorių iniciatyva vyks Komaro kapo paieškos. Norisi tikėti, kad ateityje Komaro palaikai atguls jo numylėtoje Baisogaloje.

Šiandien trys Vladislovo ir Rožės Komarų anūkai gyvena Lenkijoje, Varšuvoje… Anūkas Vladislov Sobanski, Baisogalos Garbės pilietis, Baisogalos dvaro savininkų Vladislovo ir Rožės Komarų vaikaitis, kreipiasi į mus, sakydamas: „Su dideliu dėkingumu mes su seserimi ir visa gimine vertiname visą veiklą, skirtą įamžinti Komarų šeimos atminimą. Mes tikime, kad sulauksime momento, kai mūsų seneliui bus panaikinti visi kaltinimai, kai gausime raštišką patvirtinimą, jog jis reabilituotas. Siekiame atkurti Jo garbę – suprantame, kad tai simbolinis veiksmas, tačiau ir simboliai yra svarbūs. Esame labai seni, tačiau laukiame, ir tikiuosi, kad pamatysime.“

Mes irgi tikime. Ir liekame ištikimi Vladislovo Komaro priesakui: „Paverskime žemę sodu…“

 

Po šv. Mišių ir minėjimo bažnyčioje renginys persikėlė į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutą.

Dalyviams buvo surengta ekskursija po dvarą, apsilankyta Komarams skirtame muziejuje. Paskui visi susirinko kolonų salėje, kur instituto darbuotojai papasakojo apie šiandieninę veiklą, apie senųjų vietinių gyvūnų veislių išsaugojimą, apie didžiules pastangas išsaugoti kultūros paveldą. Paveldosaugos tarnybos vadovas Vytautas Simelis pristatė pakartotinai išleistą knygą „Iškalbingi praeities ženklai“, kurioje užfiksuoti ir nuotraukose įamžinti visi Radviliškio rajone esantys kultūros paveldo objektai.

Po renginio jo dalyviai susibūrė buvusiame Komaro kabinete ir prie kavos puodelio bendravo, šnekučiavosi, daljnosi įspūdžiais. Galbūt svarstė ir apie tai, jog 2020 metais sukanka 210 metų nuo bažnyčios statytojo, svarbiausio dvaro ansamblio ir parko kūrėjo, priešpaskutiniojo dvaro savininko Vladislovo Komaro (1810-1896) gimimo.

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


lapkričio 15, 2019

Trečiadienio vakarą aštuoniolikoje Lietuvos miestų ir rajonų purpurine spalva nusidažė net dvidešimt pastatų. Šiauliuose purpurine spalva aštuonias dienas švies Savivaldybės […]

lapkričio 15, 2019

„Kaip mes norėtume gyventi? Reikia apsispręsti, kas yra gerai ir ką norėtųsi pakeisti, o tuomet, pasitarus su bendruomene ir seniūnija, […]

lapkričio 15, 2019

Lapkričio 12 dieną Radviliškyje, Šeduvoje ir Baisogaloje pastatyta dvylika naujų tekstilės atliekų surinkimo konteinerių. Nauji aštuoni konteineriai stovi Radviliškio mieste, […]

lapkričio 15, 2019

Lapkričio 14 d. Viešosios bibliotekos Konferencijų salėje radviliškiečiams surengta atvira integruota istorijos, dailės, muzikos, lietuvių kalbos ir literatūros pamoka „Radviliškio […]

lapkričio 15, 2019

Prasidėjus šildymo sezonui, į Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą kreipėsi Kelmės rajone gyvenantis Vytautas. Jis klausia, kur dėti kūrenimo metu […]

lapkričio 14, 2019

Turizmo atstovai juokauja, kad turizmas – niekada nemiega. To puikiausias įrodymas – kuriamos vis naujo ekskursijos. Ne išimtis ir Šiaulių […]

lapkričio 14, 2019

Jau tradicija kiekvienais metais bibliotekose rengti ,,Šiaurės šalių literatūros savaitę“. Šiemet rajone ji kvietė lapkričio 11–15 d. Skandinavų literatūros skaitymams […]

lapkričio 14, 2019

Kol buvusiame Šiaulių „Žiburio“ knygyne vyksta remonto darbai, tuščiuose vitrininiuose languose galima pamatyti netikėtumų. Vienas tokių – unikali fotografijos paroda, […]

lapkričio 13, 2019

Geriausiai iš Radviliškio imtynininkų sekėsi Kornelijui Stulginskui, kuris svorio kategorijoje iki 79 kg nugalėjo visus savo varžovus ir iškovojo pirmąją […]

lapkričio 13, 2019

Svetimų kultūrų pažinimas dalyvaujant mainų programose yra viena iš sėkmingiausių mokymo(si) patirčių. Prieš metus užsimezgusi draugystė su Argentinos lietuvių bendruomene […]