Vydo Kasperavičiaus pedagoginis ir meninis pasaulis
Ilgametis buvęs Onuškio pagrindinės mokyklos mokytojas Vydas Kasperavičius – gerai žinomas skulptorius ir tapytojas. Užsukusieji į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią negali neatkreipti dėmesio į jo darbą „Onuškio aikštė“, kuris su kitais tapybos darbų plenero „Mes esame čia – Onuškis 2024“ darbais eksponuojamas miestelio aikštėje. Dabar, atsisveikinęs su pedagogo darbo, Vydas daugiau laiko skiria kūrybai.
Vaikystės atsiminimai
Vydas gimė Čižiūnuose, kur gimė ir užaugo ir jo tėvas Jonas. Tačiau mokėsi Vladislavoje, kur tėvai mokytojavo 15 metų. Pasak Vydo, šiandienos jaunimui jo vaikystės mokykla sunkiai įsivaizduojama: viename apleisto dvaro gale veikė pradinė mokykla, kitame gyveno mokytojų šeima. Mokykloje – dvi klasės, viena – pirmokų ir trečiokų, kita – antrokų ir ketvirtokų. Kiekvienoje klasėje – po dvi eiles suolų: vienoje sėdi vienos, kitoje – kitos klasės mokiniai. Jonas Kasperavičius dirbo vienoje klasėje, Stanislava Kasperavičienė – kitoje. Taigi jį (ir brolius Ramūną, Kęstutį) vienais metais mokė mama, kitais – tėtis.
Tėvas Jonas Kasperavičius buvo baigęs Aukštadvario progimnaziją, Vilniuje – mokytojų kursus. Mama Stanislava, kaip vyriausia savanorio šeimos dukra, galėjo nemokamai mokytis, kuo labai džiaugėsi ir didžiavosi. Ji buvo baigusi Kaišiadorių gimnaziją ir mokytojų kursus.
Vydui Vladislava – labai reikšminga. Jis puikiai prisimena, kaip su broliais visai dienai išeidavo prie Sienio ežero, braidžiodavo po parką ar karstydavosi po medžius, klausydavosi paukščių čiulbėjimo, maudydavosi, irstydavosi. Tėvai anksti išmokė sūnus plaukti ir atsakingo požiūrio į vandenį. Šeima turėjo savo valtį: tėvai ją leisdavo imti bet kada, bet tik pasakius, prašė nesimaudyti nežinomoje vietoje, geriau ten, kur dugnas žinomas, į bet kokį luotą nesėsti.
Meniška aplinka
Vladislavoje pas tėvus lankydavosi nemažai žymių to metų žmonių. V. Kasperavičius prisimena, kaip tėvukas parodė J. Mikėnui savo paukščio skulptūrą, padarytą iš įdomių šakų. Skulptorius patarė ją dar padrožinėti. Vėliau parodė undinę, J. Mikėnas patarė dirbti kiek kitaip, arčiau liaudies meno.
Vyriausias brolis Ramūnas, anksti pradėjęs rašyti „Moksleivyje“, spausdinęsis „Nemune“ ir kituose leidiniuose, studijavo matematiką, tai lėmė Vladislavoje viešėjusio matematiko Mindaugo Stakvilevičius patarimai. Visiems broliams matematika sekėsi, vyriausiajam – itin gerai, tik meniškai sielai jos nepakako, Ramūnas pasirinko rašytojo kelią.
Mama labai svajojo, kad sūnūs būtų muzikantai. Vydas, baigęs keturias klases, stojo į Vilniaus vidurinės meno mokyklos-internato (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) muzikos skyrių, neįstojo, o kitais metais tapo šios mokyklos-internato dailės skyriaus mokiniu, vėliau studijavo Valstybiniame dailės institute. Studijų metais jį labiausiai domino batika, ketvirtame kurse surengė ir savo personalinę parodą.
Beje, kai jaunesnis brolis, dabar žymus grafikas, knygų iliustratorius ir rašytojas Kęstutis, baigdamas Vilniaus vidurinės meno mokyklos-internato muzikos skyriuje choro dirigavimą, sumanė toliau studijuoti Dailės institute, Vydas padėjo jam pasiruošti stojamiesiems egzaminams.
Vėl grįžo į gimtinę
Baigdamas studijas V. Kasperavičius neabejojo, kad nenori gyventi dideliuose miestuose. Gavęs paskyrimą į Panevėžio „Tulpės“ suvenyrų gamyklą, po trijų mėnesių buvo pakviestas į tarybinę armiją, o po tarnybos grįžo į gimtinę. Tapęs laisvu menininku V. Kasperavičius sukiojosi prie namų ir su tėvu, kuris, baigęs pedagogo karjerą, daugiau laiko skyrė drožybai, kūrė įvairius meno dirbinius. Netrukus nuo tekstilės pasuko prie medžio skulptūrų, pano.
„Tada buvo nesunku gauti medžio. Su miškininkais pašnekėjai, kolūkiui padarei stendų, ir gavai kokio nori medžio“, – prisiminė pašnekovas.
Jis sukūrė nemažai medžio pano: „Moteris ir paukštis“ – Vilniaus silikatinių plytų gamyklos kavinei, „Vytis gėlėse“ (1991 m.) – Lentvario savivaldybės aktų salei, „Riteris“ (1998 m.) – Respublikinės karo ligoninės aktų salei ir kt. Jo medžio pano ir skulptūroms būdingi augalijos ir gyvūnijos motyvai, gerai įsižiūrėję pamatytume ir vieną kitą nerealaus pasaulio detalę.
Talentingas menininkas ir pedagogas suskaičiavo, kad kartu su tėvu nukalė 25 medinius kryžius, kurie pasklido po įvairias Trakų rajono vietoves ir toliau. Vienas padarė 15 kryžių. Po širdies šuntavimo operacijos 2010 m. vasario mėnesį, pavasarį padarė sudedamą kryžių iš trijų dalių, kurį pastatė Kryžių kalne. Tai talentingo pedagogo padėka Dievui po patirtos sudėtingos operacijos.
Onuškio mokykloje
33 metus V. Kasperavičius dirbo Onuškio vidurinėje, vėliau pagrindinėje mokykloje. Dėstė dailę ir etiką. 2003 metais tapo dailės mokytojas metodininku, 2010 metais apdovanotas Trakų rajono Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija ir II laipsnio diplomu už švietimo naujovių diegimą ugdymo procese ir aktyvią, kūrybingą pedagoginę veiklą.
V. Kasperavičiaus mokiniai sėkmingai dalyvavo įvairiose tarptautinėse, respublikinėse ir rajoninėse moksleivių kūrybinių darbų parodose ir moksleivių dailės olimpiadose.
Tapęs pedagogu V. Kasperavičius tapė ir drožinėjo (dažniausiai spalvotus angelus) tik laisvalaikiu. Kūrybingiausiais jam metas buvo ruduo ir žiema, vasarą labiau traukė gamta.
Pedagoginio darbo niuansai
Kai 2010 metais Onuškyje susipažinau su V. Kasperavičiumi per „Versmės“ leidyklos organizuotą ekspediciją, talentingas pedagogas prisipažino jau laukiąs pensinio amžiaus, kad galėtų daugiau atsidėti kūrybai. Sakė mokykloje jau pavargstąs: daug stresinių situacijų, reikia daug kantrybės ir stiprių nervų. Geriausiai pailsintis teigė drožinėdamas: ramu, niekas kitas nerūpi, tik jo pokalbis su medžiu apie gyvenimo ir kasdienybės prasmę ir tikslus, likimo išbandymus.
„Sunkus pedagogo darbas. Dažnai ir nedėkingas, juk dirbi su visokiais vaikais, ne tik motyvuotais, kokie susirenka į meno mokyklas. Ir turi prisitaikyti prie jų, ne jie prie tavęs. Bet pedagogo darbas turi ir gerųjų pusių – visada būni tarp jaunų žmonių, o tai verčia stengtis nesenti, būti žingeidus, nesurambėti, kitaip prarasi ryšį su jaunąja karta. Mokymo procesas turi žavesio – mokai kitus ir mokaisi pats. Man labai svarbu, kad po manęs liktų žmonės, kurie myli savo kraštą, žino jo istoriją, gerai pažįsta liaudies meną, saugo ir puoselėja tautines tradicijas ir gyvena plačiai atmerktomis akimis viskam kas gražaus ir gero vyksta pasaulyje“, – apibūdino V. Kasperavičius.
Jaukinasi pensininko dienotvarkę
Kai šiemet susitikau su V. Kasperavičiumi, su pedagogo darbu jis jau buvo atsisveikinęs. Bet nesenai, tik 2023-aisiais, dar septynerius metus dirbo ir sulaukęs pensinio amžiaus.
„Pajutau, kad pavargau. Kažkada reikia leisti ir pagyventi tik sau, būti savimi, kūrėju. Iš šalies pasižiūrėti, ką darei, pagalvoti. Ir palengva daryti, ką dar gali. Tačiau prie užtarnauto poilsio dar neįpratau – lyg atostogos eina“, – sakė menininkas.
Ir pastebėjo po truputį vis dirbantis. Anksčiau daugiau dirbo su medžiu, dabar pasuko į tapybą. Tai paprasčiau – reikia mažiau fizinių jėgų, nei skulptūroms. Tapo akriliniais dažais – jokių kvapų, gali mažoje erdvėje dirbti, niekam aplinkui nuo dažų kvapo galvos neskaudės.
Nors sakė nelinkęs važinėti po renginius, dabar jo gyvenime vėl svarbesni tampa plenerai, parodos ir jų atidarymai. Šiemet dalyvavo tapybos darbų plenere „Mes esame čia – Onuškis 2024“, kurio darbai miestelio žmonėms pristatyti liepos 6 dieną, tradicinės krašto šventės „Dviejų gimtinių nebūna“ metu. Dabar jie įsikūrė Onuškio aikštėje prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, V. Kasperavičiaus „Onuškio aikštės“ neįmanoma nepastebėti.
„Norėtųsi, kad kiek gražus V. Kasperavičiaus „Onuškio aikštės“ paveikslas ir greta eksponuojami kitų plenero dailininkų darbai paskatintų apleistų privačių namų savininkus pasitempti“, – tarstelėjo Liuda Korsanovienė, Onuškio bendruomenės pirmininkė.
