Vytautas Bruveris. ES derybos su Ukraina: jei neprisidės NATO, gali nebelikti su kuo derėtis
Europos sąjunga (ES) priima šalį, kuri nekontroliuoja dalies savo teritorijos ir kariauja pilno masto karą su kaimynine Rusija? Išties, sunkiai įsivaizduojama. Nebent ji kartu yra ir NATO narė, tad Rusija jos nebepuola pilna jėga ir karas yra „įšaldytas“. Tačiau ir šis modelis sunkiai įsivaizduojamas tikrovėje.
Tačiau didžiausia bėda ta, jog pats geriausias variantas – Rusijos režimas fiziškai nebeatlaiko karo naštos ir totalinio Vakarų spaudimo sankcijomis bei kitokia izoliacija ir pasitraukia iš bei nuo Ukrainos arba apskritai fiziškai subyra – yra dar mažiau tikėtinas bei realus.
Būtent šiuos dalykus galima konstatuoti po to, kai šiomis dienomis ES vadovybė oficialiai rekomendavo blokui pradėti derybas dėl narystės su Ukraina.
Šis sprendimas, kurio virtimui kūnu dar reikia viso bloko narių pritarimo gruodį, buvo pavadintas „istoriniu“, „simbolišku“ ir kitais didžiais pavadinimais.
Kiek jis išties istorinis, dar parodys laikas. Tačiau jis išties simbolinis. Simboliška yra būtent tai, kad šio sprendimo Ukraina sulaukė pačiose apvalaus jubiliejaus išvakarėse. Šio mėnesio pabaigoje ji minės dešimt metų nuo tos dienos, kai prasidėjo protestai Kyjivo Maidane.
Į Maidaną žmonės, daugiausiai jaunimas, pradėjo rinktis po to ir dėl to, kad tuometinė Kremliaus kontroliuota ir prispausta valdžia atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį su ES. Kremlius žūtbūt nenorėjo leisti net tokio Ukrainos žingsnio link ES – dėl to pradėjo žudynes Maidane, po to okupavo Krymą bei pradėjo karą Donbase.
Štai tada, pirmiausiais studentijos protestais Maidane ir prasidėjo globalines implikacijas ir padarinius turintis istorinis procesas. Jo kulminaciją regime nuo praėjusių metų vasario, Rusijai žengus va bank ir paskutinį, lemtingą žingsnį – pradėjus pilno masto invaziją.
Žinoma, įstabu ir džiugu tai, jog net ši invazija nesugebėjo sustabdyti Ukrainos judėjimo Europos link, nuo kurio pirmųjų žingsnių viskas ir prasidėjo.
Taip, tiesą sakant, visą laiką ir vyko šis procesas. Maidanas – ta Ukrainos visuomenės dalis, kuri visą laiką ir stūmė šalį į priekį – žengdavo žingsnį. Rusija atsakydavo nauja eskalacijos, smurto ir karo banga, tikėdamasi fiziškai jį nužudyti. Taip ta spiralė ir tebesisuka – vos tik pasiekiamas naujas kruvinas dugnas ir atrodo, kad žiauriau ir blogiau būti jau nebegali, už posūkio viskas krenta dar žemiau.
Neabejotina, kad Rusija pasistengs tuojau pat atsakyti į šį Ukrainos ir ES žingsnį, nors ir simbolinį. Teisingiau, tas atsakas jau yra. Tai – karas.
Taigi, diskusijos dėl to, kaip ir kiek vyks Ukrainos bei ES derybos, kiek ir kaip šalis sugebės atitikti visus europinius kriterijus, kada apskritai galima tikėtis paties įstojimo – didžiąja dalimi pakibusios beorėje erdvėje. Juk neaiškus yra pats svarbiausias dalykas – kiek ir kaip vyks pats karas ir, svarbiausia, kiek šalies jis dar sunaikins?
Žinoma, jei prasidės pačios derybos, tai kažkiek sustiprins ir pačios Ukrainos tarptautines pozicijas ir, svarbiausia, ES įsipareigojimus jai. Teisingiau, svarbiausiąjį įsipareigojimą – ginti.
Tačiau čia tiek visos ES, tiek svarbiausiųjų jos valstybių galimybės vis dar gerokai ribotos. Štai kone tuo pačiu metu, kai buvo pranešta apie galimą derybų su Ukraina pradžią, paaiškėjo, jog įstrigo ES iki kito kovo pažadėtas milijono artilerijos sviedinių Ukrainai tiekimas. Priežastis – objektyviai buksuojantys pramonės pajėgumai.
Gi, pavyzdžiui, Vokietija, viena vertus, lyg ir pagaliau imasi geopolitinės lyderystės ES, savo gynybos ministro lūpomis pranešusi, jog kitąmet dvigubins karinę paramą Ukrainai.
Kita vertus, be JAV karinės paramos Vakarų pagalba Ukrainai bus visiškai nepakankama. O JAV paramos galimybės ir pajėgumai „mažėja savaitėmis“ – taip dabartinę padėtį dėl politinių vidaus kovų JAV apibūdino JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėjas Jake‘as Sullivanas.
Tačiau svarbiausias dalykas – karas bet kokiu atveju jau atsidūrė toje fazėje, kurią neseniai viešai nusakė pats Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas – pozicinio, sekinimo karo būsenoje.
Kovos svarbiausiuose fronto ruožuose tokiu pačiu pragarišku intensyvumu greičiausiai virs ir žiemą. Taip pat, kaip ir praėjusią, kai jokios oro sąlygos, skirtingai nuo pranašysčių, nesumažino mūšių intensyvumo.
Tačiau esminių strateginių persilaužimų nei viena pusė greičiausiai nepasieks – bent jau artimiausioje apžvelgiamoje ateityje. Teisingiau, svarstyklės pastaruoju metu vėl kryptelėjo į Rusijos pusę – Ukrainos kontrpuolimas sustojo, o Rusijos pajėgos, vis dėlto, greičiausiai užims Donecko pašonėje esantį svarbų Avdijivkos miestą.
Ukrainos pajėgos ten, nors ir padaro priešams didžiulių nuostolių, pačios taip pat patiria didžiules netektis. Negana to, ten jos gali patekti ir į „katilą“.
Tad galėdama vis dar leisti sau nesiskaityti su savais nuostoliais, Rusija toliau vykdo strateginį planą – permalti fronte tą Ukrainos visuomenės dalį, kuri patenka į frontą. Būtent žmonių trūkumas – jau akivaizdžiai ne mažesnė, o gal net ir didesnė problema Ukrainos pajėgoms, nei ginkluotė bei amunicija.
Bet fone bei perspektyvoje – tolesnis Ukrainos kritinės infrastruktūros bei ekonomikos naikinimas, kurio naują bangą Rusija pradeda ateinant žiemai. Rusijos siekis – apskritai sukelti kuo platesnio masto humanitarinę krizę ir naują masinę pabėgėlių bangą.
Tam, žinoma, rengiasi ir Ukrainos valdžia, ir pagrindiniai jos sąjungininkai, su kuriais pirmoji šiuo metu intensyviai tariasi, kaip apsaugoti pagrindinius kritinės infrastruktūros objektus.
Iš Kyijivo viršūnių Kremliaus adresu pasigirdo grasinimų, kad atsakydama, Ukraina pati pradės pilnu mastu pulti Rusijos kritinę infrastruktūrą – teisingiau, jos ir visos Rusijos ekonomikos svarbiausią arteriją – naftos ir dujų eksporto tinklą.
Tai, be abejo, būtų teisingas ir itin efektyvus žingsnis. Į jį, Rusijos režimas, be abejo, turėtų atsakyti dar didesne agresijos banga. „Tradicinių“ pajėgumų ir priemonių čia jau gali nebepakakti – galbūt, kaip ne kartą jau grasino, Rusija tokiu atveju ryžtųsi panaudoti branduolinį ginklą?
Bet kokiu atveju, pilno masto puolimas prieš Rusijos ekonomiką, svarbiausius jos šaltinius ir struktūras turėtų būti esminis ne tiek Ukrainos, kiek Vakarų ir pagrindinių jų valstybių tikslas. Tačiau požymių, kad ten būtų pagaliau pasiryžta tokiai politikai, ir toliau nematyti.
Bet kokiu atveju, tikros ekonominės destrukcijos ir izoliacijos politika, net jei jos būtų griebtasi dabar – naujos ilgalaikės perspektyvos reikalas. O padėtis dabar tokia, kad niokojamą šalį – pirmiausią, tą jos dalį, kurią kontroliuoja valstybė – reikia gelbėti čia ir dabar.
O svarbiausia iš dviejų pagrindinių Vakarų organizacijų, kuri turėtų tai daryti, žinoma, yra NATO.
Pats NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kaip tik šiandien ir skambino pavojaus varpais dėl Ukrainos, ir žadėjo jai naują didelę paramą. Pasak jo, aljansas jau užsakė amunicijos Ukrainai gamybą už kone pustrečio milijardo eurų.
NATO galva taip pat atmetė pastaruoju metu vis garsėjančią Ukrainos ir Rusijos „derybų“ idėją, konstatavęs, jog Kremlius neturi jokio intereso dėl kažko iš tiesų derėtis, o tik išlaikyti užgrobtas teritorijas ir toliau naikinti Ukrainą.
Gi, pabrėždamas paramos pastarajai svarbą, J. Stoltenbergas pareiškė, jog padėtis pačiuose karo frontuose yra „sunki“ ir NATO negali leisti Rusijai „laimėti“.
Bet kur kas iškalbingiau, kad šiomis dienomis Ukrainos klausimu pasisakė ir buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas, kuris tiesiai pareiškė, jog be tiesioginio NATO įsikišimo į karą, Ukrainos padėties ilgalaikėje, strateginėje perspektyvoje nepavyks pagerinti.
Buvęs NATO vadovas pasiūlė jau kitąmet Vašingtone vyksiančiame NATO viršūnių susitikime pakviesti ir po to priimti Ukrainą į aljansą. Teisingiau, tą jos dalį, kurią kontroliuoja valstybė, už borto paliekant Rusijos okupuotas teritorijas.
A. F. Rasmusseno teigimu, 5-asis aljanso kolektyvinės gynybos straipsnis ir būtų tuo skydu, kuris sustabdytų Rusijos sausumos ir, svarbiausia, oro agresiją prieš visą Ukrainos teritoriją. Buvusio NATO vadovo teigimu, Kremlius nesiryžtų provokuoti aljanso ir stoti su juo į tiesioginį karą.
Tuomet, pasak buvusio NATO vadovo, Ukrainos pajėgos „atsilaisvintų“ pilna jėga eiti į rytinius frontus. Galima suprasti, kad A. F. Rasmussenas mano, jog Ukrainos kariuomenė tuomet galėtų laisvai pulti Rusijos pajėgas, kurios tik gintųsi. O likusi šalies dalies būtų saugi.
Taigi, lyg ir galima suprasti, kad 5-asis straipsnis aktyvuotųsi tik tuomet, jei Rusija imtų pulti NATO pajėgų „dengiamą“ teritoriją, o pačioje dabartinėje fronto linijoje, kur tik Ukrainos pajėgos kautųsi su priešu, negaliotų.
Šis žinomas Vakarų politikas nebe pirmą kartą išsako mintį, jog Vakarams – jei jie iš tiesų norės išsaugoti Ukrainą, kaip valstybę – anksčiau ar vėliau teks tiesiogiai, nebe tik ginklais ar kita pagalba, išsikišti į karą.
Pavyzdžiui, jis yra kėlęs ir tokią idėją – nebūtinai NATO, bet atskiros aljanso šalys gali pasiųsti savo pajėgas į Ukrainą, taip ją „uždengdamos“ nuo Rusijos.
Apie tai, kad vienintelis kelias sustabdyti Rusijos puolimą – kuo greičiau priimti laisvą Ukrainą į NATO ir taip parodyti Rusijai bendrą Vakarų pasiryžimą kariauti su ja – yra interviu Eltai kalbėjęs ir vienas autoritetingiausių Ukrainos ekspertų Vitalijus Portnikovas.
Jis taip pat yra sakęs, jog Rusija sustotų, jei NATO ar pagrindinės Vakarų valstybės pačios užstotų Ukrainą savo kūnu. Kitaip, pasak jo, Ukraina, net ir už nugaros turėdama Vakarus, neatlaikys naikinimo ir sekinimo karo su Rusija. Vien dėl to, kad pastarosios fizinis potencialas – žymiai didesnis.
Ką gi, iš pirmo žvilgsnio toks planas atrodo gana įtikinamai. Tik pradėjus svarstyti detales, kaip visada, tirštoje migloje pakimba daug klausimų.
Pirma, ar toks NATO žingsnis išties sulaikytų Rusiją nuo Ukrainos bombardavimų ar, juolab, hibridinių bei teroristinių atakų prieš visą jos teritoriją?
Šį klausimą ypatingai aštrina faktas, jog Rusija ir jos marionetė Baltarusija jau dabar plečia teroristinių išpuolių bei įvairių provokacijų frontą prieš dabartines NATO šalis. Pastaruoju metu, pavyzdžiui, prieš naująją narę Suomiją.
Antra, ar Rusijai, pavyzdžiui, toliau apšaudant Ukrainą iš savo teritorijos, pačios NATO pajėgos išties imtų apšaudyti Rusijos teritoriją?
Pagaliau, trečia, ar išties pavyktų efektyviai atriboti 5-ojo straipsnio veikimo mechanizmus ir pačią jo prasmę nuo to, kad toliau vyktų fronto linijoje, kur kautųsi NATO narės Ukrainos pajėgos?
Ar tai nereikštų, jog NATO priėmus laisvą Ukrainą, tai bet kokiu atveju reikštų, jog aljansas vis viena automatiškai priverstas įsitraukti į karo veiksmus?
Greičiausiai, taip.
O tai ir vėl grąžina mus prie to paties, ką matėme ir Vilniuje – vien galimybė, jog aljansas pademonstruos ne dabar, o net kada nors ateityje pasiryžimą stoti į karą su Rusija, sulaiko Vakarus net nuo teorinių svarstymų bei pareiškimų apie Ukrainos narystę NATO.
Ženklų ir galimybių, jog Vakarų politinė valia konsoliduotųsi ir pakryptų buvusio aljanso vadovo nurodyta linkme dar iki Vašingtono susitikimo – nematyti.
Na, nebent iki tol, per žiemą ir pavasarį Ukrainos padėtis pasidarys tokia, kad liks tik vienas labai aiškus klausimas – gelbėti ją visais įmanomais ir pačiais rizikingiausiais patiems Vakarams būdais, ar vis dėlto palikti žūti.
Žūti, vis dar derantis dėl narystės bent ES.
