Vytautas Bruveris. Lietuvos rytinė siena ar civilizacijų karo Rytų frontas?
Mūsų rytinė siena – toji siena, kuri eis per visą pasaulį. Teisingiau, jau eina. Tad mūsų tikslas bei gyvybinis interesas, kad ji būtų kiek įmanoma aukštesnė ir tvirtesnė, o toji pusė, kurioje mes esame, kuo greičiau ir aiškiau įsisąmonintų istorinio proceso, kurį tai ženklina, lemtingumą.
Simboliška, kad, suėjus jau trečiosioms metinėms po brutaliai užgniaužtos Baltarusijos revoliucijos, Lietuvoje prasidėjo diskusijos dėl sienos su kaimynine diktatūra uždarymo.
Žinoma, tas diskusijas paskatino ne pati sukaktis, o Rusijos teroristų „Wagner“ manevrai ir akivaizdi Kremliaus bei Minsko teroristinių provokacijų prieš Lietuvą bei Lenkiją grėsmė.
Tačiau toji kelerių metų retrospektyva padeda paryškinti bendrą istorinį ir geopolitinį procesą visame mūsų regione ir netgi Senajame žemyne. Pats Ukrainos karas yra „tik“ to proceso gairė ir simptomas.
Proceso esmė – abi diktatūros įžengė į paskutiniąją savo degradacijos fazę, pasireiškiančia totalitarine konsolidacija viduje ir nuolatine karine agresija išorėje.
Karui Ukrainoje įžengiant į užsitęsiančio „sekinimo“ karo fazę, vis auga ir tikimybė , kad Kremlius mėgins bent šiek tiek to karo šliūkštelti per kraštus ne tik, pavyzdžiui, Moldovos ar kitų buvusių savo kolonijų, likusių už Vakarų borto, bet ir NATO kaimynių kryptimi.
Bet svarbiausia, kad bendra saugumo padėtis regione tik blogės bet kokiu atveju. Ji blogės, net jei ir abu diktatūros nesigriebs sąmoningų teroristinių išpuolių ar atviros agresijos prieš Baltijos šalis ar Lenkiją.
Juk abejose šalys ekonominė, socialinė ir, be abejo, kriminogeninė situacija taip pat tik prastės, o tai, savo ruožtu, kels vis didėjančią grėsmę ir spaudimą mums bei kitoms kaimynėms.
Sunku ir įsivaizduoti, kokį mastą ir katastrofišką dinamiką šie procesai įgaus abiejų režimų kolapso ar erozijos atveju. Ir sunku pasakyti, kuri kaimynė – Rusija ar Baltarusija – kels mums didesnį pavojų šiame kontekste.
Šios šalies režimas žlugs tik Rusijos režimo žlugimo atveju, tačiau tas žlugimas gali įgauti kruvinas vidaus konfliktų ar net pilietinio karo formas. O tai vyks iš esmės ant mūsų slenksčio.
Taigi, šiame kontekste pačios diskusijos net ne dėl visos sienos su Baltarusija, o poros pasienio punktų uždarymo skamba tragikomiškai. O ir tie politikai bei pareigūnai, kurie kalba, jog sieną gali tekti užverti visiškai, tarsi nori pasakyti, kad tai gali būti tik neilgalaikis sprendimas, dėl staiga kilusios ir lygiai taip pat staigiai galinčios sumažėti „Wagner“ grėsmės.
O sieną su Baltarusija visiškai uždaryti vis viena reikės – ar patiems dėl prevencijos, ar jau priverstiems iš anos pusės.
Lygiai tą patį, be abejo, reikės padaryti ir su siena su Rusija.
Lengva suprasti, kodėl politikai to jau šiandien nesako viešai ir atvirai, išvedžiodami apie kažkokius dalinius sprendimus, kurie nieko baisaus, esą, nereiškia ir nieko ypatingai „nepaveiks“.
Viena vertus, daugelis iš jų išties nesupranta, kur link juda procesai, kurių traukinys – nebeapgręžiamas.
Jie vis dar galvoja, kad rytų kryptimi vis dėlto pavyks išlaikyti bent dalį „tarsi nieko nevyktų“ gyvenimo režimo.
Kita vertus, jie nenori pernelyg gąsdinti ir prieš save nuteikti tos didžiulės visuomenės dalies, kuri įsitikinusi, jog „paprastiems žmonėms“ į kaimynines diktatūras keliauti įvairiais tikslais ne tik galima, bet ir būtina, o ir ekonominiai santykiai su jomis – normalus dalykas.
Bijomasi konflikto ir su verslu, kuris toliau kabinasi į diktatūrų rinkas.
Tie žmonės, lygiai kaip ir didelė dalis rusų bei baltarusių mojantys ranka į „visą tą politiką“, taip pat nesuvokia padėties bei jos raidos krypties, o politikai – ar bent žymi dalis jų – nedrįsta jiems to pasakyti.
Taigi, dauguma mūsų – tiek politikų, tiek paprastų mirtingųjų – apie tai, kad mūsų rytinė siena yra „civilizacijų siena“, kalba tik perkeltine prasme, vartoja šią sąvoką tik kaip metaforą.
O ji metafora nebėra jau senokai. Juolab, kad ji – tik dalis globalinio proceso. Tas procesas — pasaulio dalijimasis į iš esmės dvi stovyklas – visų rūšių ir atspalvių autoritarinių režimų bei diktatūrų „internacionalą“ ir demokratijų sąjungą, peržengiančią Europos sąjungos ir NATO bei tradiciškai suvokiamų Vakarų sienas.
Šio proceso nesuvokia ar, veikiau, psichologiškai nėra pasirengusios pripažinti ir daugelis didžiųjų Vakarų šalių visuomenių bei politikų.
Tačiau pačios pagrindinės veikėjos priešingoje sienos pusėje tai suvokia labai aiškiai ir siekia šį procesą spartinti.
Pavyzdžiui, Rusijos diktatūra ne tik sąmoningai ir kryptingai aštrina bei gilina savo egzistencinę konfrontaciją su Vakarais, degindama visus tiltus, bet ir stengiasi kartu su Kinija suformuoti pagrindinę „alternatyvaus pasaulio“ ašį.
Akivaizdu, kad lygiai tokia pati ir Kinijos komunistinės diktatūros vizija. Tik skirtumas nuo Rusijos galbūt yra tas, kad Vakarų įveikimą Pekinas supranta ir kaip ekonominį, finansinį bei skaitmeninį jų užvaldymą, tad tokia konfrontacija, į kurią stumia Rusija, Kinijai galbūt yra per greita ir nenaudinga.
Tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad Pekinas rengiasi ir atviram bei pačiam tikriausiam karui, lemiamam susidūrimui su pagrindine Vakarų galybe – JAV – dėl Taivano.
Taigi, esminis Kinijos tikslas yra tas pats – maksimali Vakarų bei pačios demokratijos idėjos erozija ir, galbūt, net žlugimas.
Siekdamas šio tikslo, komunistinis Azijos režimas taip pat gali „neracionaliai“ paaukoti daugelį savo pragmatinių interesų, kaip padarė Kremlius, atvirai ir pilna jėga užpuolęs Ukrainą.
Taigi, kalbos, kad Kinija gali būti kažkokia „trečiąja jėga“ ar tarpininke egzistencinėje Vakarų bei Ukrainos ir Rusijos kovoje – tuščios ir naivios.
Lygiai taip pat reikėtų vertinti ir idėją, jog tokiomis tarpininkėmis gali būti tokios feodalinės vadinamųjų „Globaliųjų Pietų“ valstybės, kaip Saudo Arabija, neseniai surengusi aukščiausio lygio susitikimą, skirtą „taikos paieškoms“ Ukrainoje.
Tai, kad tokio Kinijos ar Saudo Arabijos vaidmens šaukiasi ir tuo vaidmeniu tarsi tiki pati Ukraina, esmės nekeičia.
Kiekviena valstybė, atsidūrusi ant žūties slenksčio, elgtųsi taip pat – stengtųsi apsaugai nuo ją užpuolusių žmogėdrų pasitelkti kitus žmogėdras. Ypač, jei yra pagrindo manyti, kad pastariesiems šis antpuolis nepatinka, mes kelia rūpesčių ir pažeidžia kokius nors jų interesus.
Vis dėlto, jeigu taip ir yra, tie skirtumai – tik taktinio pobūdžio.
Toji pati Saudo Arabija, kaip ir Kinija, labiausiai suinteresuotos tik dvejais dalykais – savo tarptautinio svorio ir galios augimu bei Vakarų, kaip geopolitinio, ekonominio ir, žinoma, idėjinio bei vertybinio galios centro silpnėjimu bei žlugimu.
Taigi, tuo pačiu, kaip ir Rusija. Tad jos iš esmės yra toje pačioje pusėje, kaip ir Iranas, masiškai teikiantis Rusijai dronus Ukrainai naikinti, ar Kuba, siunčianti į Ukrainą savo gyvąją jėgą – specialiųjų pajėgų smogikus ar kitokius „savanorius“.
Taigi, ir visi diplomatiniai bei politiniai procesai su Kinija, Saudo Arabija ar jų giminaitėmis kituose pasaulio kraštuose baigsis geriausiu atveju niekuo. Tiesiog todėl, kad jokie „kompromisai“ čia negali būti pasiekti iš principo, be to, patys jų neva ieškantys „tarpininkai“ iš tiesų tik klaidina.
Reikia tikėtis, kad Ukrainos diplomatija ir jos vadovai aiškiai mato riziką, kad pernelyg pasitikėjus tokiais „taikdariais“, galima tik dar skaudžiau nukentėti, o vieninteliai tikrieji jos sąjungininkai tebėra ten pat, kur ir buvo visada – Vakaruose.
Ką gi, brėžiant istorines analogijas, galima pasakyti, kad pasaulis ir vėl grįžta prie dviejų didžiųjų stovyklų konfrontacijos, kaip ir „šaltojo karo“ laikais.
Tik dabar autoritarinėje pusėje – daugiau galios centrų, taip pat ir naujų. Jie visi kartu – ir stipresni, ir plėšresni, nei tuomet.
Į jų gretas dar galima įrašyti tarptautinį islamiškąjį fundamentalizmą ir terorizmą, kuris, kaip organizuota globalinės jėga vėl turėtų netrukus įgauti naują jėgą.
Savaime aišku, kad už jo ir vėl stovės ir juo naudosis ir pagrindiniai antidemokratiniai režimai.
O Vakaruose ir jų sąjunginėse demokratijose – per mažai susitelkimo ir mobilizacijos prasidėjusiai kaktomušai. Dar svarbiau – per mažai supratimo, kad ta kaktomuša jau prasidėjo ir per daug naivaus tikėjimosi, kad vis dėlto gyvenimas liks toks, kaip anksčiau.
Kokias formas ir globalines apimtis ta kaktomuša įgaus ir, svarbiausia, kuo ji baigsis?
Bet kokiu atveju, karas Ukrainoje – tik vienas iš jos frontų, kurių jau netolimoje ateityje atsivers ir įsiliepsnos dar ne vienas.
O viena iš tų frontų linijų ir bus mūsų rytinė siena. Teisingiau, jau yra. Būtų gerai, kad tai kuo greičiau suprastume bent mes patys.
