Žemdirbiai pradeda pilti šiemetinius aruodus: pirmiau atiduos skolas, o paskui skaičiuos pelną
Karštas rytas. Kelyje Šiauliai-Joniškis traktorių su didžiulėm priekabom daugiau nei lengvųjų automobilių. Su karštomis dienomis į laukus išriedėjo kombainai ir savo didžiulėmis žiaunomis ryja rapsus. Netrukus po jų prasidės ir kvietrugių ar kviečių kūlimas. Kol kas derlius byra neblogas, tačiau apie sėkmingus metus kalbėti anksti.
Prie pat įvažiavimo į Joniškį išsirikiavusi didžiulė traktorių eilė. Visi jie laukia, kad kelios kone greta įsikūrusios bendrovės priimtų derlių.
Tarp gausybės diktų traktoristų ir smagiai besišypsanti panelė. Tai Monika Košubaitė. Jai greit bus 19. Mergina yra kone vienintelė jos tėvo viltis.
Mergina šiandien čia atvažiavo jau trečią kartą. Kombainai kulia rapsą, o jį veža į Joniškį beveik nuo Meškuičių. Tai – apie 20 kilometrų.
„Stengiuosi laikytis kuo dešiniau, kad vairuotojams mažiau kliūčiau. Kai kurie aplenkę pristabdo ir šypsosi – ne kasdien pamatysi merginą prie traktoriaus vairo. Man taip pat nuo tokio dėmesio kyla šypsena“, – sako jauna ūkininkė.
Mergina planuoja studijuoti agronomiją. Norėtų gilinti ir buhalterines žinias: „Stosiu Kaune į agronomiją – nemanau, kad viską žinau apie tai. Buhalterę vis tiek teks samdyti.“
Dabar Košubų ūkį sudaro apie 500 hektarų. Monika planuoja kurti savo ūkį. Žinoma, tuo pačiu, laikui bėgant, perimti ir tėvo valdomą žemę.
Mergina turi du brolius. Abu mėgsta pasidarbuoti ūkyje, puikiai valdo žemės ūkio techniką.
„Vasarą, per patį darbymetį, broliai padeda nuimti derlių. Galima sakyti, kad man tenka juos samdyti“, – šypsodamasi pasakoja mergina.
Ar sunku vairuoti traktorių „Belarus“? „Nieko sudėtingo. Gal net lengviau už automobilį. Devyni bėgiai, dar tiek pat palėtintojų. Nuo šeštos klasės vairuoju traktorių. Iš pradžių leisdavo voluoti laukus. Dabar vežioju derlių“, – sako mergina.
Ar geras derlius? Monika sako, kad dauguma ūkininkų jau išmoko auginti rapsus. Anksčiau derlius būdavo gana menkas. Dabar jis siekia apie keturias tonas iš hektaro.
150 hektarų – ne ūkis, o hobis
Eilėje stovi ir daugiau traktorininkų. Trisdešimtmetis Edvinas pats ūkininkauja. Turi 150 hektarų. Dabar veža savo derlių, bet vėliau, kai pabaigs, padės kitiems stambesniems ūkininkams.
Vyras nesiskundžia gyvenimu. Net ir būdamas ne didžiuliu žemvaldžiu, jis sugeba suktis: „Man ūkininkauti patinka. Tai kaip hobis. Vakar grįžau namo trečią valandą nakties ir nesiskundžiu.“
Ūkininkai atskleidžia, kad dauguma darbar išsirikiavusių traktorių pirmąjį derlių atveža už skolą.
Grūdų supirkėjai pavasarį ir vasarą ūkininkams chemines medžiagas ir trąšas teikia skolon. Atiduoda derliumi. Kartais tenka ir pusę derliaus atiduoti.
Dažnai per patį darbymetį grūdus priimančiose bendrovėse nebebūna vietos. Pila derlių tiesiog kieme.
Kitas traktorininkas Zenonas dirba pas ūkininką. Dabar pluša nuo ryto iki vėlaus vakaro. O ką tenka veikti žiemą? Pasirodo, ūkininkai gerų mechanizatorių nepaleidžia – suranda jiems kitokio darbo.
„Darbo netrūksta. Remontuoju techniką. Rusiška genda dažniau. Štai ir priekabą savo rankomis pagaminome. Tris mėnesius keliese dirbome. Iš pradžių buvo tik ašys. Visą rėmą ir bortus patys padarėme. Priekabos nėra pigios“, – pasakoja Zenonas.
2000 eurų – kombainininko minimumas
Važiuojame toliau. Vienur javų laukai stovi lyg mūras. Kitur – viskas išguldyta. Nejau vėjas pasirinko kur stipriau pūsti? Viskas daug paprasčiau.
Vadybininkai kelis mėnesius bruka ūkininkams įvairias trąšas ir priedus. Suokia įvairias pasakas apie būsimus orus ir preparatų veiksmingumą.
Ūkininkai padaugina medžiagų, kurios neva didina derlių ir pagaili investuoti į stiebo tvirtumą. Stipresnis vėjas – ir javai sugula. Moralas – ūkininkams dera naudotis savo galva ir nepasiduoti vadybininkų saldiems pažadams.
Kiek uždirba mechanizatoriai? Nė vienas ūkininkas to neišduoda. Pavyksta išsiaiškinti tik tiek, kad 2000 eurų per kūlimo mėnesį – minimumas. Kiti sako pernai yra mokėję ir 3000 eurų.
Laukuose pasimato vienas paskui kitą lauku judantys kombainai „Klass“. Šalia gretinasi ir keturi traktoriai su nemažomis priekabomis. Kai kombaino bunkeryje būna apie penkias tonas rapso, jis sustoja ir įjungia švyturėlį. Prilekia traktorius – visas geras per kelias minutes atsiduria priekaboje.
Ūkininkas nežino, kas yra atostogos
Joniškio rajono Drąsutaičių kaimo ūkininkas Jonas Pitkovas valdo apie 1900 hektarų. Visus plotus užsėjo apgalvotai – kiekviena kultūra jam užderės viena po kitos.
Ūkininko traktoriai nelekia į Joniškį priduoti derliaus. Jis turi savo džiovyklas ir sandėlius. Veža ten. Ir darbas sparčiau eina. Derlių iškart atiduodantys spėja sulakstyti 3-4 reisus, o čia – galima ir dešimt.
„Atiduodame grūdus jau išdžiovintus ir išvalytus. Sandėlyje jie gali laisvai palaukti ir geresnių kainų. Tikslių kainų dabar ir nežinau. Kol kas tai nerūpi“, – sako J.Pitkovas.
Derliaus ūkininkas nekeikia: „Jis yra gana normalus mūsų kraštams. Daug kas svaigsta apie tai, kad šiemet kulsime dešimt tonų rapsų iš hektaro. Niekada to nebus – čia juk Lietuva. Pas mus normalu yra kulti apie keturias tonas.“
J.Pitkovas nesižavi derliaus kokybe. Jis labai stengėsi viską padaryti teisingai, tačiau nuo gegužės mėnesio buvusi sausra gerokai paveikė derlių: „Kaip tik tuo metu, kai mezgėsi grūdai. Dėl to jie menkesni. Tokių laukų juk nepalaistysi.“
Ūkininkauja J.Pitkovas jau daugiau kaip du dešimtmečius. Ilgiausios turėtos atostogos – savaitė. Kai baigiasi didieji darbai, išlekia į kokią tolimą šalį šiek tiek atsipūsti nuo rūpesčių.
