TAU knygų bičiulių grupė „Beržė“ į savo užsiėmimą pasikvietė rajono Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėją Vytautą Simelį, kuris pristatė projektą „Kultūros paveldas Radviliškio rajone“. Projekto iniciatoriai – jis ir žurnalistė A. Mikšienė. Šio darbo rezultatas – knyga „Iškalbingi praeities ženklai“, kurią išleido Radviliškio viešoji biblioteka. Ją parengiant naudotasi straipsnių ciklu spaudoje.
Vartant ir skaitant knygą, galima įsitikinti A. Maceinos minties teisingumu: „Tai, kas atrodė esą nuo mūsų nutolę, išnykę, mirę, prisikelia atmintyje ir gyvena toliau.“ Knygoje pateikiama išsami informacija ir nuotraukos apie vertingiausius krašto praeities objektus, iškilias asmenybes. Čia daug medžiagos apie archeologijos paveldo objektus (piliakalnius, pilkapynus, Šeduvos ir kitas žydų, senąsias rajono kapines). 2015 m. užregistruota 116 neveikiančių ir 8 riboto laidojimo kapinės, kurias prižiūri vietos seniūnijos. Didžioji šių kapinių dalis – katalikų, bet yra išlikusių ir saugomų žydų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, sentikių, musulmonų, totorių, karaimų kapinaičių. Tik 11 iš 124 senųjų kapinių įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Yra rajone mitologinių akmenų, dvarų, dvarų parkų. Knygoje pasakojama apie Baisogalos ir Radviliškio geležinkelio stočių statinius.
Monumentai, paminklai, urbanistikos paveldo objektai, įvykių vietos – tai skyriai, kuriuose rasime pačios įvairiausios informacijos. Visa tai „Beržės“ užsiėmime akcentavo, paaiškino, su Savivaldybės svetainėje esančia vaizdo ir garso medžiaga supažindino V. Simelis. Knygų bičiuliams padovanota šio naujo leidinio egzempliorių.
Senjorų renginio viešnios buvo ir Viešosios bibliotekos Informacijos-kraštotyros skyriaus vedėja D. Paulauskienė ir bibliotekininkė R. Giedrienė. Jos pristatė šiemet įgyvendinamą projektą „Nepareisim kaimų takeliu…“ ir Radviliškio viešosios bibliotekos išleistą knygą „Paslaptingi senovės bylojimai. Radviliškio krašto legendos ir padavimai“.
Skaitant šią knygą, darosi akivaizdu, kiek talentingų pasakotojų, išminčių, anekdotininkų gyveno ir gyvena mūsų kaimuose, miesteliuose. Senosios kartos žmonės, ko gero, gerai prisimena tuos paslaptingus vakarus, kai kaimynai susirinkdavo paklausyti įvairiausių istorijų, nutikimų. Lietuviai turi sukaupę daugybę tautosakos lobių. Naujoji knyga skatina tai kaupti ir saugoti. Tad nuoširdi padėka Viešajai bibliotekai ir jos darbuotojams, sumaniusiems tokį leidinį ir atlikusiems tikrai prasmingą darbą.
