Vaikščiodami po mišką dažnai galime pamatyti lenteles su užrašu „Kertinė miško buveinė“. Žengiant toliau už šiais ženklais pažymėtų medžių tarsi patenkame į žmogaus pamirštą miško vietą, kur klesti gamta. Dera šimtamečiai medžiai, apaugę samanomis. Savo gyvenimą baigę augalai čia pat virsta ir trūnija. Kai kuriems netgi gali pasirodyti, kad tai blogos miško priežiūros pavyzdys – juk džiūsta šimtamečiai ąžuolai ir niekas jų nenupjauna. Kodėl šios miško vietos paliktos likimo valiai? Taigi, ką reiškia užrašas „Kertinė miško buveinė“? Kas ji?
Kertinė miško buveinė (KMB) – žmonių veikla nepažeistas miško plotas, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių. Kitaip tariant, tai miško vieta, kurioje yra išlikę senųjų Lietuvos miškų pėdsakų ir galima rasti arba randama retų augalų ir (arba) gyvūnų rūšių. Raudonos linijos žymi buveinės kraštus, o mėlyni trikampiai – buveinės centrą. Gali būti išskiriamos ir Potencialios kertinės miško buveinės (PKMB). Tai teritorija, kuri palyginti greitai (per kelis dešimtmečius) taps kertine miško buveine, jeigu ji bus tvarkoma siekiant palaikyti biologines vertybes.
Seni šimtamečiai ąžuolai, senos pušys, gyvi medžiai senoliai ir negyvi stuobriai, bei didžiulė gausa virtuolių, taip pat įvairios puvimo stadijos mediena – tai pagrindiniai kertinių miško buveinių bruožai. KMB trumpiniu žymimą buveinę sudaro ne tik išvardinti biologiniai, bet ir kraštovaizdžio elementai, tai yra vandens tėkmės, šaltiniai, akmenys, griovos, šlaitai, smėlio kopos.
Nors kertinės miško buveinės idėja gimė Švedijoje, tačiau ilgainiui ji pritaikyta ir naudojama ir kitose šalyse. Tokių buveinių Lietuvos miškuose yra daug ir visos jos yra unikalios, bei savitos – su sava augmenija ir gyvūnėlių gausa. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kertinė miško buveinė yra apleistas, netvarkingas, pilnas yrančių, nukritusių medžių ir jų šakų miško plotas. Tačiau tai netiesa. Kertinė miško buveinė – natūralus miško plotas, kuriame dėl natūraliai susiklosčiusių gamtinių sąlygų bei nepalankių ūkinės veiklos sąlygų susidaro tinkamos buveinės retoms ir nykstančioms rūšims.
Kertinės miško buveinės išskiriamos iš kitų miško buveinių pagal jų biologiškai vertingas savybes, pavyzdžiui: labai senus medžius, gausias stambias medienos liekanas arba pagal tam tikrus miško raidos pobūdžio nulemiamus požymius. Kertinių miško buveinių plotas nėra ribojamas. Dažniausiai kertinės miško buveinės užima labai nedidelį plotą, kuris daugiau simboliškai saugo paskutinius senųjų miškų pėdsakus. Tačiau yra ir pakankamai stambių buveinių, sudarančių 10 ar 20 ha plotus. Kertinė miško buveinė gali būti tiek pavienis labai stambus ąžuolas, tiek miško sklypas, užimantis daugelį hektarų. Buveinių specializuotosios rūšys (kerpių, samanų, grybų, indučių augalų, moliuskų) dažniausiai įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšys dažniausiai negali ilgą laiką išlikti miškuose, kuriuose vykdoma intensyvi ūkinė veikla.
Daugeliui buveinių išlikti padėjo tai, kad jos buvo labai nepatogiose kirtimų darbams vietose – stačiuose šlaituose, pelkėse ir kitur, kur miško ruošimo technika negalėjo įvažiuoti. Tokias vertingas teritorijas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bendradarbiaudama su Švedijos Rytų Jotalando (Östra Götaland) regionine miškų valdyba, ėmė inventorizuoti 2001 m. Tuo metu jos pradėtos skelbti ne ūkinės veiklos objektais, jose uždrausta bet kokia žmogaus veikla.
Kertinė miško buveinė dažniausiai jautriai reaguoja į staigius aplinkos tvarkymo sąlygų pokyčius arba į nutrūkusią veiklą, lėmusią kertinės miško buveinės susiformavimą. Sunaikintai KMB atsistatyti dažniausiai reikia labai daug laiko. Dažniausiai buveinei išsaugoti yra tikslingiausia nevykdyti joje jokių ūkinių priemonių.
Kertinės miško buveinės svarbios ne tik kaip pirmykščių miškų liekanos, retų organizmų radavietės, bet ir kaip potencialios jiems gyventi tinkamos teritorijos. Jas būtina saugoti. Tikėkimės, kad ateityje tokių teritorijų tik daugės, o jų plotai plėsis.
