Kaimynų teatrų šventė Ignalinoje
Kiekvieną rudenį Ignalinoje džiaugiamasi teatro menu. Spalio mėnesį miestas šurmuliavo vaikų ir jaunimo teatrų festivalio „Bildučiai“ garsais, o lapkričio 25-ąją pasitikti ir svetingai priimti suaugusieji scenos mylėtojai. Jau aštuntus metus Ignalinos kultūros ir sporto centre surengta Kaimynų teatrų šventė, kurioje prisistatė Rokiškio, Varėnos, Pasvalio bei VšĮ „Kultūros inovacijos“ mėgėjų teatrai. Šventės atidarymą meniniu įvairių kūrinių personažų pasirodymu pradėjo Ignalinos teatrų „IKI“ ir „Salos“ aktoriai. Šiems teatrams vadovaujanti režisierė Jolanta Narbutaitienė tęsia prasmingą tradiciją ir kasmet ignaliniečiams dovanoja nepamirštamų akimirkų. Šventėn susirinkusius ir meno dovanas atvežusius svečius pasveikino savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis. Teatrų režisieriams jis įteikė savivaldybės dovanas, linkėjo puikių pasirodymų ir smagaus pabuvimo Ignalinoje.
Šventėje parodyti 4 spektakliai, taip pat surengtas aktoriaus Česlovo Stonio klausimų-atsakymų vakaras. Ignaliniečiai visada pasidžiaugia Rokiškio liaudies teatro kūryba. Praeitais metais rokiškėnai parodė jaudinančią Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Malyš“, na o šiemet žiūrovų širdis skaudžiai palietė pagal tikrus įvykius sukurta istorinė drama „Nutildytos mūzos“. Labai įtaigiai ir meniškai jausmingai papasakotas žydų gyvenimas Rokiškyje ir vienos šeimos tragiška lemtis. Spektaklio pradžioje – linksmas prieškario laikas. Žydai – gydytojai, vaistininkai, advokatai, verslininkai – puikiai sutarė su lietuviais, dalyvaudavo šventėse, susiėjimuose, buvo labai išsilavinę, mandagūs ir tolerantiški. Spektaklyje ryškiausiai parodoma lietuvių Neniškių ir žydų Olkinų šeimų draugystė: vakarojimai su muzika, šokiais, bendri vaikų žaidimai, imbierinių sausainių ir macų valgymas… Vyresnioji Olkinų dukra Matilda buvo tikra rimtuolė ir svajotoja. Ji kūrė eiles, tikėjo gražia ateitimi, turėjo tiek daug vilčių. Mergina labai džiaugėsi studijuodama Vilniaus universitete, čia išgyveno ir pirmąją meilę. Tačiau viskas nutrūko staiga, užslinkus juodam karo debesiui. Rokiškyje buvo sušaudyta 3 tūkstančiai žydų. Liko tik jaunos poetės dienoraštis ir eilės. Šviesios, tyros, lyg balti paukščiai, skrendantys į saulę. Po spektaklio keletas lapų su eilėmis buvo išdalinti žiūrovams, kurie vėliau galėjo į stiklinę dėžutę įmesti savo auką kilniam rokiškėnų tikslui – poetės eilių knygai išleisti. Tikrai ne viena ašara nukrito žiūrint šį puikų jaunos režisierės Neringos Danienės spektaklį.
Rokiškio aktoriai ir pradėjo, ir užbaigė šventę. Neringa Danienė kartu su Gruzijos kūrėju Turgajumi Velizade įgyvendino tarptautinį „Kultūros inovacijos“ teatro projektą ir režisavo dramą „Didro“. Spektaklis sukurtas pagal gruzinų literatūros klasiko Nodaro Dumbadzės apsakymą, kuriame atskleidžiamas „Didelio vaiko“ – nepaprastai fiziškai stipraus, atviros širdies, bet menko protelio –Didro liūdnas likimas. Čia „kitokio“ žmogaus mėginimas įrodyti „teisingai“ visuomenei savo vertę ir teisę į pagarbą baigiasi tragiškai. Režisieriai rašytojo pasakojimą dar paaštrino – pjesės veiksmą perkėlė į psichiatrijos ligoninę, kur galioja dar griežtesnės „teisiųjų“ taisyklės ir dar žiauresni prievartos metodai. Didro nuolat ilgisi laisvės ir vis šaukiasi mirusios motinos pagalbos, kuri vis pasirodo paguosti, o galų gale sūnų pasiima į geresnį pasaulį. Sudėtingas ir sunkiai pajaučiamas kūrinys atveria pačius giliausius žmogiškosios prigimties klodus su visomis tamsybėmis ir visu tikrumu, kurio aštrias briaunas, lyg motinos daina, vis sušildo gerumo spindulėlis.
Varėnos rajono Matuizų teatras „Giraitė“ ir režisierė Irena Čeplikienė ignaliniečius pradžiugino itin smagia komedija „Tuščia kertė širdyje“. Siužetas, kaip ir įprasta komedijoms, labai nesudėtingas: dvi kartu gyvenančios senmergės svajoja susirasti kad ir bet kokį vyrą, kad tik neliktų vienišauti. Jaunikių visgi atsiranda, o su jais – ir draugių barnių, piktumų bei visokių nesusipratimų. Žiūrint į jau pagyvenusių aktorių smagią vaidybą, pokštus ir klausantis dzūkiškos tarmės spektaklio laikas prabėgo tiesiog nepastebimai, o juokas salėje vis netilo. Plojimai pasigirsdavo ir vaidinimo metu, o jam pasibaigus pasipylė visu nuoširdumu.
Dar vieną komediją – nemirtingąjį Balio Sruogos „Dobilėlį penkialapį – šventėn atvežė Pasvalio kultūros centro Gintaro Kutkausko teatras. Režisierės Ramunės Uždavinienės kūrybinis polėkis ir puiki pasvaliečių vaidyba tiesiog nepaliko abejingų. Nesenstančių bernelių brolija, kurios nariai jau gerokai pabuvę penki vyrai, kad ir kaip spyriodamiesi ir dangstydamiesi pačių sugalvotomis taisyklėmis, visgi neatsilaiko prieš moterišką žavesį. Visi penki vyrukai nejučia pradeda konkuruoti dėl tos pačios nuotakos – Rožės Kumpytės. Siekdami vienas kitą pranokti, jie įsitraukia į negarbingą kovą – apgaudinėja, šmeižia ir bet kokiomis priemonėmis siekia pavergti moters širdį. Pamažu išsivysto komiškos, kupinos sarkazmo situacijos ir pagrindinė intriga. Tačiau viskas baigiasi gerai ir pralaimėjusių nelieka. Tiesa, lieka vienas – brolijos vadovas Marcelinas Šeškas, kuris spektaklio pabaigoje kviečia žiūrovus vyrus tapti brolijos nariais ir užimti likusias laisvas keturias vietos.
Tikrą atgaivą sielai surado atėjusieji į aktoriaus Česlovo Stonio literatūrinį klausimų-atsakymų vakarą. Aktorius kvietė atitrūkti nuo išvarginusios kasdienybės ir buities rūpesčių bei skirti laiko sau, priartėti prie amžinųjų vertybių. Meilė, mirtis, vienatvė, nerimas, baimė – jausmai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus. Tačiau galbūt ne kiekvienas juos apmąsto ir išjaučia taip giliai, kaip didieji pasaulio mąstytojai, filosofai, rašytojai. Markas Aurelijus, Liucijus Seneka, Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus, Gustavas Floberas, Erichas Fromas, Hermanas Hesė, Alberas Kamiu, Markas Tvenas, Siorenas Kjerkegoras, Bernardas Šo, Artūras Šopenhaueris ir kt. Tarp daugybės išmintingų minčių nuskambėjo ir nuostabūs tobuliausio žmogaus Jėzaus žodžiai iš Evangelijos Kalno pamokslo.
Tokia buvo šių metų Kaimynų teatrų šventė, pasibaigusi smagia vakarone ir draugišku įspūdžių aptarimu. Šventės uždaryme teatrams padėkas įteikė savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, dėkojęs už puikias menines dovanas. Ignaliniečiai turėjo tikrai gerą progą niūrų laiką paversti jaudinančiu, o savo mintis ir žvilgsnius bent trumpam nukreipti nuo kasdienybės. Deja, nedaugelis tuo pasinaudojo. Galbūt vis dar mokomės džiaugtis tuo, ką turime, įvertinti tai, kas gero ir gražaus vyksta mūsų mieste.
Lina Kovalevskienė, Ignalinos rajono savivaldybė
