Ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas: „Bėgimas – nėra vien rezultatų siekimas, tai savęs pažinimo kelias…“
Iš bėgimo Dakaras – Vilnius sugrįžęs ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas, atskubėjo į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, kur susitikti su juo susirinko gausus būrys žurnalistų. Departamento direktorius Kęstutis Lukošius pasveikino jį, sėkmingai sugrįžusį iš bėgimo, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Jis pasidžiaugė, kad 23-ejus metus ugniagesiu gelbėtoju dirbančiam A. Ardzijauskui pavyko įgyvendinti savo tikslą, pažymėdamas, kad tai puikus pavyzdys visiems ugniagesiams.
A. Ardzijauską lydėjęs Aidas Bubinas, kuriam kaip ir kitiems besirūpinusiems šio bėgimo organizavimu, bėgiko poilsiu ir maitinimu, teigė, kad veiklos jiems užtekdavo visai dienai. Didelių pastangų dėka A. Ardzijauskui pavyko įveikti du žemynus ir kelias klimato juostas. Aidas neslepia: lengva tikrai nebuvo. Afrikoje teko ištverti alinantį karštį ir smėlio audras. Lekiantys vilkikai pakeldavo smėlio tiek, kad bėgiko jo debesyje nebuvo galima net įžiūrėti.
Maršrutas vedė ir stačiais kalnų keliais, ir siaurais keliukais. Afrikoje netgi reikėjo bėgti neasfaltuotu keliu, per sausą molį, kuris palijus tuoj pat galėjo virsti klampia mase. „Klampoti teko ir per sniegą. Gerai, kad bėgau per Austriją, kur keliai ir net dviračių takai yra valomi, – pasakojo jis. – Esu dėkingas visiems, kurie rūpinosi ir padėjo. Teko sutikti daug smalsuolių ir gerbėjų. Štai jau Lietuvoje buvo atskubėjusių pažiūrėti, ar tikrai bėgu, ar sutemus nevažiuoju automobiliu. Vaikinas merginai sakė: „Juk sakau, kad jis bėga…” Taigi, kažkas vakar, matyt, net išlošė lažybas.“
Įveikęs sudėtingą 8 000 km maršrutą bėgikas kalbėjo be pompastikos ir pagražinimų. Buvo įvairių išbandymų ir kuriozinių situacijų. Beje, į šį bėgimą jis leidosi gerai pasiruošęs. Tas pasiruošimas tęsėsi ne kelis mėnesius, o kelis metus. Pasak Aido, kad per dieną nubėgtum po du maratonus, būtinas puikus ir fizinis, ir psichologinis pasirengimas: „Žinojau, kad jei šiandien sunku, rytoj bus lengviau. Aš ne šiaip sau bėgau per Lietuvą, aplink Baltijos jūrą ar per Ameriką, bėgau, kad galėčiau nubėgti nuo Dakaro iki Vilniaus. Kodėl Dakaras? Jis praplečia vaizduotę, nes Dakaras – tai iššūkiai. Juk daug kas yra matęs automobilius, ant kurių užrašyta „Dakaras – Londonas“, „Dakaras – Briuselis“. Bet tai važiavimas automobiliu, o ne bėgimas. Dabar visi pažįsta Benediktą Vanagą, bet nedaug kas žino, kad ugniagesys gelbėtojas Saulius Ališauskas yra įveikęs Dakarą dviračiu ir užėmęs 4-ąją vietą“.
Aidui yra labai svarbus ir šeimos palaikymas. Šmaikštaudamas pastebėjo, kad žmona, kai jie susipažino per Stipriausio ugniagesio varžybas, o jis tada pasidalijo apie pomėgį bėgti, veikiausiai nė nenumanė, kad jis į tai pasiners visa galva.
„Kai kas mano, kad alinu sveikatą, bet taip nėra. Neturiu net kompensuojamųjų vaistų knygelės. Gal jau dvidešimt metų neteko kreiptis ir į medikus,“ – priduria A. Ardzijauskas. Be to, jo teigimu, bėgti yra pigiau nei gerti. Ateities planuose A. Ardzijauskas turi dar vieną užmojį – bėgimą aplink pasaulį. Tiesa, į jį leistis ketina tada, kai užaugs sūnus Matas, kuriam dabar vienuolika metų.
Kai Aido klausia, nuo ko reikia pradėti, jei nori bėgioti, jis sako, kad viskas prasideda nuo noro, po to būtina stiprinti raumenis, tenka keisti mitybą, o keičiant ją, turi keistis ir šeimos įpročiai… Jo akimis, bėgimas nėra vien rezultatų siekimas, tai savęs pažinimo kelias.
Dabar po neilgo atokvėpio A. Ardzijauskas vėl grįš į Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-ąją komandą, kur toliau dirbs ugniagesiu gelbėtoju.
