Poezija Vilniaus švieslentėse – ne pokštas
Žygimantas Kudirka trečiadienį pristatė haiku vairuotojams, kurie visas Vilniaus eismo švieslentes okupuoja nuo 23 iki 1 valandos, o vėliau leidosi į naktinę jų paiešką, kuri nepraėjo be siurprizų.
„Eismo švieslentės yra dviejų pavidalų – trijų arba keturių eilučių. Tai labai primena haiku, taigi jos pačios man pasakė, ką su jomis reikia daryti. Be abejo, tai nėra tikras haiku, bet laisva interpretacija“, – apie festivalio „Vilnius Street Art“ projektą pasakojo Ž. Kudirka.
Anot jo, vienintelis vairuotojų skaitomas turinys yra labai nykus – reklamos arba pranešimai apie kamšius ir sąlygas kelyje. „Kelias yra išsausėjusi turinio dykuma, kurioje kažką užželdinome“, – sakė jis, sėdėdamas modifikuoto automobilio bagažinėje priešais griauti planuojamą „Lietuvos“ kino teatrą.
Jį kalbinusi festivalio „Vilnius Street Art“ kuratorė Gabija Grušaitė teigė, kad švieslentes festivalis pasirinko, kadangi jos yra labai gerai matomos, bet jų potencialas Vilniuje neišnaudojamas.
Vėliau Ž. Kudirka persikūnijo į Mesijų ir kartu su Munpauzn surengė nedidelį koncertą per automobilio garso sistemą, o sutemus leidosi į švieslenčių haiku paieškas.
Haiku safaris – su siurprizais
Naktinę kelionę po Vilnių jis pradėjo nuo Spaudos rūmų, šalia kurių įrengta viena iš trylikos Vilniaus eismo švieslenčių. Čia jį maloniai nustebino naktinį poezijos skaitymą surengusios trys merginos. Atėjusios dar prieš 23 val. ir susėdusios ant pievelės šalia kelio jos laukė švieslentės virsmo.
„Kelias į viršų ir kelias į apačią yra vienas ir tas pats“, – geltonomis raidėmis prabilo ekranas. Tai vienas iš keliolikos Ž. Kudirkos sukurtų haiku. Tačiau sėdęs į automobilį ir per porą valandų apvažiavęs beveik visas švieslentes, jis išvydo tik du eilėraščius.
„Vienas ir tas pats!“, – pamatęs trečią iš eilės švieslentę su tuo pačiu tekstu sušuko Ž. Kudirka, cituodamas lyg tyčia situaciją atitikusį besikartojančio haiku tekstą, ir šį šūksnį pakartojo dar kelis kartus prie kitų švieslenčių.
„Matyt programuotojas nusprendė, kad vairuotojams aktuali tik ta poezija, kur bent vienas žodis susijęs su keliu“, – juokavo šalia tekstų autoriaus pasivažinėjime sėdėjusi festivalio kuratorė G. Grušaitė.
Ne pokštas
Ž. Kudirka skaičiavo atstumą, kuris išeitų linija sujungus po Vilnių išbarstytas švieslentes, ir gavo apie 50 kilometrų. Todėl priėjo išvadą, kad, vertinant šį poezijos projektą kilometrais, „mąstai yra įspūdingi“.
Tačiau surimtėjęs jis sako, kad švieslentėms sukurti haiku nėra pokštas.
„Dažnai įvyksta nesusipratimas, kai poezija vadinama tik tai, kas yra paskelbta klasika arba integruota į privalomą literatūrą. Galbūt tai yra didžioji poezijos problema, kad ji kelia asociacijas tik su kažkokiu archyvu, muziejiniu išstatymu. Poezija visada reflektuodavo savą laikmetį, tačiau natūralu, kad naujoms formoms reikia laiko įsitvirtinti. Pastarąjį šimtmetį meno ir literatūros judėjimų kaitą galima išžvelgti kas keliasdešimt ar metų ar kas dešimtmečius, bet dabar viskas keičiasi kasdien. O švieslenčių tekstai keičiasi kas sekundę“, – sako haiku vairuotojams autorius.
