Lietuvos 100-mečiui – medikų ir pacientų šventė
Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos darbuotojai ir pacientai rinkosi į šventiškai papuoštą fojė, kur jau tampa tradicija rengti šventes. Šį kartą pagrindiniai šventės akcentai – Lietuvos atributika. Fojė puošia ne tik trispalvė vėliava, bet ir geltona, žalia bei raudona spalvomis papuoštas vaišių stalas, trispalvės vėliavėlės plevena ir šventės dalyvių rankose, juostos dabina krūtines.
RŠL Psichiatrijos klinikos direktorė Ilona Pavlavičienė pasveikino susirinkusiuosius su Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiu ir paragino gražiai ir prasmingai paminėti šią dieną. Vyriausioji slaugos administratorė Laimutė Onutė Mikelevičienė pakvietė visus drauge sugiedoti kiekvieno lietuvio širdžiai mielas giesmes „Lietuva brangi“, Tautišką giesmę – Lietuvos himną“ bei Justino Marcinkevičiaus sueiliuotą giesmę „Tai gražiai mane augino“.
Jausmingai ir nuoširdžiai liejosi dainos, kurių įkvėpti šventės dalyviai vienas po kito dalinosi mintimis apie Lietuvą, gyvenimą nepriklausomoje šalyje, kuri vieniems dovanojo didžiulę laisvę ir laimę, kitiems sukėlė liūdnesnių minčių, nes žmonėms tenka ieškoti laimės svečiose šalyse, iš kurių į šalį plūsta ir nemažai negatyvo.
Juk tėvynė – ne tik skambus žodis, lydintis mus nuo gimimo iki mirties. Tai ne tik gimtoji žemė, namai, kuriuose augom, bet ir žodis, kuris skleidžia šilumą, meilę. Visa, kas supa ir lydi gyvenimo kelyje kiekvieną mūsų, kas ramina ir guodžia, talpina savyje vienintelis žodis – tėvynė.
Šventės dalyviai kalbėjo, jog gal būnant čia, savo gimtojoje žemėje, nesijaučiame tokie vieniši, pamiršti ir apleisti, gal net rečiau prisimename gimtus namus, žemelę, ant kurios vaikystėje žaidėme. Bet tie, kuriems jau teko pakelti sparnus į kitą šalį, kartu išsinešti ir širdies skausmą dėl paliktų gimtų namų. Jie labiau ilgisi tėvynės, jaučia tėviškės liūdesį bei ilgesį, todėl Tėvynės nenori ir negali užmiršti. Jos atminimas lydi visame gyvenimo kelyje.
Prisimintas ir pokaris, kuris iš vienų atėmė namus ir išbloškė gyvuliniuose vagonuose į Sibiro platybes. Grįžę į Lietuvą ir sulaukę Nepriklausomybės atkūrimo šie žmonės jautėsi gavę ypač didelę dovaną – laisvę kalbėti, nebesislėpti savyje. Pokario metais daug Lietuvių atidavė gyvybę už Lietuvos laisvę. Partizanai, kovodami su priešais, apsigyveno miškuose, iškentė alkį ir šaltį. Dėl mylimos žemelės jie aukojo ne tik savo, bet ir artimųjų bei vaikų gyvybes. Žmonės žūdavo kovoje dėl laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, kuri šiais metais švenčia 100 nepriklausomybės metų.
Šventės dalyviai šią gražią datą, išrašytą popieriuje, išsmaigstė trispalvėmis vėliavėlėmis.
Baigiantis šventei visi dalyviai pakviesti pasivaišinti saldumynais ir Lietuvos laukų žolelių arbata.
