Ginkluotoji afrokratija
Prieš kelias savaites žiniasklaidą perbėgo informacija apie nepavykusį perversmą Gabone. Jis iš toli atrodė kaip pusiau operetinis mėginimas nušalinti prezidentą, išvykusį gydytis po pergyvento infarkto. Sąmokslininkai suimti ar likviduoti ir… viskas ramu.
Iš tikro ne taip jau viskas ramu. Kariniai perversmai, t.y., grubūs ir nedemokratiški valdžių pasikeitimai yra vienas iš požymių, rodančių, kad apie demokratiją „juodajame kontinente“ kalbėti reikia labai atsargiai. Per pastarąjį pusšimtį metų tik viena-kita sugebėjo išvengti pavykusių ar nepavykusių perversmų. Nesvarbu, kaip juos vadinsime – maištais (jei nesėkmingi) ar revoliucijomis (jei perversmininkų tikslai pasiekti). Kasmetiniai raportai apie demokratijos, žmogaus teisių ar informacijos laisvės būklę byloja, kad padėtis, gerėjusi prieš 2000-sius metus dabar tolydžio blogėja. Net tokiose santykinai demokratiškose šalyse, kaip Tanzanija, atsirado griežta cenzūra (prezidentui paliepus), Zambijoje areštai nutildyta opozicija prieštaraujanti, kad prezidentas galėtų „dirbti“ ilgiau nei dvi kadencijas. 11 procentų Afrikos galima laikyti politiškai laisva, o ir ta laisvė dažnai efemeriška, priklausanti daugiau nuo prezidentų geros valios, bet ne nuo teisinės sistemos ar pilietinės bendruomenės.
Politologai pastebi, kad Afrikos istorija pastaraisiais dešimtmečiais vyksta pagal gerai žinomą demokratijos bangų konceptą. Jo esmė ta, kad demokratinės ir autoritarinės valdžios pastoviai keičia viena kitą.
Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje dauguma dabartinių Afrikos šalių gavo nepriklausomybę ir – dovanų – buvusių metropolijų tradicijomis paremtą demokratinę parlamentinę sistemą. Tikėtasi, kad afrikinė demokratija funkcionuos kaip britiška ar prancūziška. Per du dešimtmečius demokratijų kontinente praktiškai neliko – visos šalys iš demokratinio valdymo evoliucionavo į autokratines arba demokratus nuvertė kariškiai. Dar po dvidešimties metų, jau dabartiniam amžiui prasidėjus, imta kalbėti apie naują demokratijos bangą Afrikoje. Išties, kai kuriose šalyse rinkimai vyko tikrai duodant galimybę ne tik išrinkti, bet ir pasirinkti.
Tačiau ir vėl nusivylimas. – perversmų pastaraisiais metais daugėja ir, kas bloga mums – demokratiją mylintiems europiečiams – niekas tų perversmininkų taip labai ir nesmerkia. Šalys -rekordininkės (jose vyko dešimt ir daugiau perversmų) – Sudanas, Gana, Siera Leonė. Nedaug skaičiumi atsilieka Kongas, Nigerija, Mauritanija, Togas, Burkina Faso, Beninas, Madagaskaras, Ruanda… Aiškaus regioninio ar partinio dėsningumo nėra – valdžiais verčia ir turtingosios, ir skurdžiosios, ir priklausančios nuo užsienio kapitalo, ir santykinai savarankiškos.
Šaltojo karo metais vykdavo statistiškai apie 3.2 perversmo per metus ir vidutiniškai kas antras būdavo sėkmingas, Pastaraisiais de6imtmečiais rodiklis sumažėjo iki 2,6, o sėkmingų bandymų – iki 40 procentų. Tačiau tendencija – neigiama, perversmų banga kyla.
Valdžios verčiamos ne todėl, kad ten daug nereikalingų ginklų ir ginkluotų žmonių, o todėl, kad šalys negerai tvarkomos. Afrikoje daug kas kitaip – sienos ne etninės, ekonomika ne rinkos principais grįsta, korupcija ne tarp verslo grupuočių o veikiau genčių ribose.
Politikos pesimistai sako, kad perversmai – blogis. Afrika neišbris iš savo bėdų, kol nesukurs brandžios demokratijos, tad perversmininkus reikia smerkti, o demokratams padėti. Optimistai atkerta, kad perversmai – tai politinės kultūros dalis ir nereikia dėl to labai nuogąstauti. Daug kas Afrikoje be taip, kaip Europoje, tad nereikia čia mokyti europietiškai gyventi. Afrikai labiau reikia greitų, kad ir nelabai ilgalaikių sprendimų, o perversmininkai juos padaro čia ir dabar, užuot pasikinkę ilgalaikės demokratijos arkliuką.
Kodėl šiandien Afrikos perversmai vis mažiau jaudina pasaulį? Europiečiams atrodo baigiasi kantrybė, laukiant, kada ta demokratija pagaliau triumfuos ir bus galima prekiauti ir bendrauti su demokratiškomis Afrikos šalimis. Kinams dėl demokratijos galvos neskauda, ir jie Afriką užkariauja greičiau ramiai sau bendraudami su žmogaus teisių nepaisančiais režimais. Europiečiams jau darosi pavydu – ar tikrai nevalia draugauti ir prekiauti su diktatoriais, jei prekiauja konkurentai? Jei režimai laimingi su kinais, tai kuo mes blogesni?
Ir tas baisiai nekorektiškas klausimas, ar demokratija (populiariai dar vadinama liberaliąja) yra išties universali? Ginkluotos afrokratijos patirtis rodo, kad atsakymas ne toks jau vienareikšmis…
Užk. Nr. EV-97
