Ar neapkars valdiškų parduotuvių kava traukinių stotyse?
Valstybės valdomai įmonei „Lietuvos geležinkeliams“ paskelbus apie planus atidaryti valdiškų parduotuvėlių tinklą geležinkelio stotyse, kilo daug diskusijų. Vieni užtikrintai kelia nykščius aukštyn, įsivaizduodami kava kvepiantį jaukų kampelį traukinių stotyse. Kiti griebiasi už galvų, kodėl ir vėl plečiami valdiški verslai? Klausantis šios diskusijos, galėjo susidaryti įspūdis, kad svarbiausias jos klausimas – reikia ar nereikia žmonėms galimybės užkąsti geležinkelio stotyje. Tačiau iš tiesų esminis klausimas – jei tokių parduotuvėlių ir reikia, tai ar jos turi būti valdiškos?
Atsakymo paieškas apsunkina tai, kad Lietuvoje nėra atsakyta į fundamentalų klausimą, kokiu atveju valstybė gali dalyvauti versle, t. y. užsiimti ūkine – komercine veikla. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija rekomenduoja šalims narėms apsibrėžti atvejus, kada valstybės valdomos įmonės ūkinės veiklos vykdymas yra pagrįstas. Valstybės kontrolė, atlikusi valstybės valdomų įmonių auditą, taip pat pasigedo valstybinio požiūrio, kokias viešąsias paslaugas gali teikti tik valstybė, o kokios galėtų būti perduotos rinkai.
Net Konstitucijos 46 straipsnis nustato, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise ir ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”, o išimtys galimos tik įrodžius, kad jos yra būtinos. Taigi, valstybės valdomos įmonės, norėdamos būti ta išimtimi, t. y. vykdyti ūkinę veiklą arba šiuo atveju – užsiimti mažmenine maisto produktų prekyba, turėtų įrodyti, kad tai yra būtina.
Deja, bet valdžia niekam nieko įrodinėti nelinkusi. Juolab, kad tai padaryti nebūtų lengva. Statistikos departamento duomenimis, 2019 m. pradžioje Lietuvoje mažmenine prekybos veikla užsiėmė beveik 10 000, o maitinimo ir gėrimų teikimo veikla – beveik 3 000 ūkio subjektų. Pasiūla didelė ir joje neabejotinai atsirastų tokių, kurie mielai atidarytų parduotuvėles geležinkelių stotyse. Vartotojas iš to tik išloštų, nes tik konkurencijos sąlygomis gali būti užtikrinamas geriausias kainos ir kokybės santykis. Jei didžiuosiuose miestuose keliautojų traukiniais maitinimo problema vargu ar apskritai egzistuoja, tai mažesniuose miestuose įsikūrusios traukinių stotys galėtų būti puiki erdvė pasireikšti vietiniam smulkiam verslui. Sprendimų – nors vežimu vežk.
Keleivių vežimo geležinkeliais veikla yra nuostolinga. Kaip savo ataskaitose nurodo „Lietuvos geležinkeliai“, 2018–2020 m. su keleivių vežimu susijusiems nuostoliams numatyta skirti 36,5 mln. eurų biudžeto lėšų. Teikdama šias paslaugas ši valstybės valdoma įmonė konkuruoja su kitomis keleivius vežančiomis kelių ir oro transporto įmonėmis. Išeitų, kad visi mokesčių mokėtojai susimoka už kažkieno galimybę važiuoti traukiniu, ir už tai, kad „Lietuvos geležinkeliams“ būtų lengviau konkuruoti su kitais keleivių vežimo paslaugų teikėjais. Jau tai neatrodo nei logiška, nei sąžininga konkurencijos požiūriu.
Lyg šito būtų maža, štai kyla idėja steigti parduotuvėles, kad tiems nuostolingiems, visų mokesčių mokėtojų remiamiems keleiviams keliauti būtų patogiau. Net ir tuo atveju, jei siekiama padidinti keleivių srautus ir pradėti keleivius vežti nenuostolingai, reikia turėti omeny, kad tai bus daroma ir privataus verslo sąskaita. Juk tas, kas važiuos traukiniu, nevažiuos autobusu arba neskris lėktuvu. Sakysite, juk tai konkurencija, tegul išlieka stipriausi! Bepigu būti stipriausiam, kai vienintelis turi galimybę prieiti prie pinigų šaltinio, kuris kitiems yra nepasiekiamas. Štai čia slypi nesąžiningos konkurencijos šaknys, apie kurias kalbėti vengiama.
Idėjos autoriai tikina, kad parduotuvės tikrai nebus finansuojamos valstybės biudžeto pinigais. Toks argumentas iškalbingas ne kiek valdiškų parduotuvių pateisinimas, kiek tuo, kad atskleidžia požiūrį į valstybės valdomų įmonių lėšų ir biudžeto santykį. Juk parduotuvių steigimui reikės investicijų, kurios gali būti daromos iš įmonės arba skolintų lėšų. Abiem atvejais, tai mažins įmonės pelną, o taip pat ir dividendus, kurie turėtų grįžti į valstybės biudžetą. Taigi, argumentai pernelyg atskiriantys valstybės valdomos įmonės lėšas nuo valstybės biudžeto, prasilenkia su tiesa. Ir siekiant išlikti sąžiningiems prieš mokesčių mokėtojus, apie įmonės lėšas geriau galvoti kaip apie biudžeto pinigus, o įmonės turtą – kaip apie visų mūsų turtą.
Ir galiausiai tenka pripažinti, kad valdiškų parduotuvėlių idėja nėra precedentas „Lietuvos geležinkelių“ istorijoje. Sovietinis palikimas UAB „Gelsauga”, dukterinė „Lietuvos geležinkelių“ įmonė, teikianti asmens, turto, patalpų ar teritorijų apsaugos ir nuotekų valymo paslaugas, drąsiai siūlo savo paslaugas plačiajai visuomenei. Įdomu būtų išgirsti, kaip tokią veiklą įmonės akcininkai pagrįstų Konstitucijos 46 straipsnio kontekste.
„Lietuvos geležinkeliai“ yra tik viena iš 58 valstybės valdomų įmonių. Nepamirškime dar beveik 260 savivaldybių valdomų įmonių. Visos jos verčiasi, kuo tik sugalvoja. Tęsiantis taip ir toliau, prieš 30 metų pasirinktas rinkos ekonomikos kelias virs klystkeliu, pažymėtu nesąžiningos konkurencijos ženklu.
