Valerija Bartulienė: džiaugiausi, kad dar kartą buvo paminėtas Miežiškių vardas

Švenčiant Vasario 16-ąją Panevėžio rajono ilgametei kultūros darbuotojai Valerijai Bartulienei buvo įteiktos rajono Garbės pilietės regalijos. „Visą savo gyvenimą dirbu Miežiškių kultūros centre. Čia mano darbo pradžia ir pabaiga“, – sako Panevėžio rajono garbės pilietė Valerija Bartulienė.

Sostinėje neretai tenka išgirsti, kad regionuose kultūra merdėja. Galimas dalykas, kad kai kuriose vietose taip ir yra, bet yra daug vietovių, tarp jų ir Miežiškiai, kur kultūrai skiriamas labai didelis dėmesys. Nuo ko tai priklauso: nuo savivaldybės vadovų, centro darbuotojų ar tos vietovės gyventojų?

Pirmiausia – nuo žmonių ir tradicijų. Kultūros darbuotojas gali turėti daug idėjų, daug norėti, bet jei nebus žmonių, kuriems tos idėjos reikalingos, nieko nebus.  Pradedant dirbti būtina susipažinti su toje vietovėje gyvenančiais žmonėmis, išsiaiškinti, ko jiems reikia.  Be abejo, reikia labai gerai žinoti krašto tradicijas, netgi upelių ir kaimų pavadinimus, žmonių pavardes. Man buvo labai lengva tai sužinoti, nes pati tose vietose augau. Tad iškart žinojau, kas gali pasakoti, kas gali groti, kas gali dainuoti. Prikalbini ateiti į kolektyvą vyrą, jis atsiveda žmoną. Taip ir prasidėjo.

Miežiškių  kultūros namuose pradėjau dirbti 1961 metais, baigusi vidurinę mokyklą.

Tai, kai pradėjote dirbti, kultūrinio gyvenimo tradicijų lyg ir nebuvo?

Buvo. Miežiškėnai labai mėgo vaidinimus. Juos tarpukaryje organizuodavo vietinis klebonas.  Buvo tradicija po atlaidų rodyti vaidinimus. Iš Raguvos atvažiuodavo orkestras. Vykdavo šventės su vaidinimais ir gyvaisiais paveikslais.  Ir mūsų žmonės to labai norėjo. Kai pradėjau dirbti, atėję gyventojai man sakydavo: tik tu statyk vaidinimus, nes jie mums labai patinka.

Pradėjome nuo  mažų vaidinimų. Niekada nesiėmiau sudėtingų pjesių. Daugiausia būdavo komedijos, nes jas yra lengviau pastatyti, ir žmonėms jos labiau patinka. Vaidinimuose reikėjo ir dainininkų, ir muzikantų, ir šokėjų.

O gal prisimenate savo pirmą pastatytą vaidinimą?

Taip. Tai buvo spektaklis „Bobutės susipyko“. Ir tą vaidinimą statėme dar du kartus. Tačiau daugiausia jėgų atidaviau folklorui. Trisdešimt metų vadovavau folkloro ansambliui „Ringis“. 2008 metais laimėjome „Aukso paukštę“. Man labiausiai prie širdies savojo krašto dainos, šokiai, pasakojimai.

Dirbdama baigiau choreografiją Vilniaus kultūros mokykloje. Vėliau neakivaizdžiai studijavau istoriją Vilniaus universitete. Ir mano diplominio darbo tema – Miežiškių apylinkės liaudies choreografijos bruožai. Pati esu surinkusi nemažai mūsų apylinkių dainų, šokių ir pasakojimų. Esu užrašiusi 24 krašto šokius. Esame išleidę keturis surinkto folkloro sąsiuvinius.  

Ansambliui „Ringis“ greitai bus 35 metai, o vis dar mūsų mamų ir močiučių palikimu gyvena.

Per tokį laiką tikriausiai ir ansamblio dalyvių nemažai pasikeitė?

 Keli ansamblio dalyviai jau išėjo amžinybėn. Tačiau didelės kaitos nėra. Ansamblio vyriausiam atlikėjui 88 metai. Jis ir groja, ir dainuoja, ir mes juo labai didžiuojamės. Kaip juokaujame, mūsų ansamblio amžiaus vidurkis – 72,1 metų. Tačiau dalyvauja ir trisdešimtmečiai, ir penkiasdešimtmečiai. Turime vieną 18 metų smuikininkę.

O kaip jaunimas? Ar jie dalyvauja kultūriniame gyvenime?

Su jaunimu šiek tiek sunkiau. Viena to priežasčių – labai sumažėjo vaikų. Turėjome vaikų folklorinį ansamblį „Ringužį“. Jame dalyvavo per 30 vaikų. Tačiau pastaraisiais metais mūsų mokykla labai sumažėjo. Beliko apie 80 mokinių. Kita priežastis – mokykliniai autobusai vaikus atveža į mokyklą ir išveža namo. Išveža tuojau po pamokų, o pasilikusių būreliuose niekas nebeveža. Tad dalis vaikų negali dalyvauti jokioje po pamokų organizuojamoje veikloje. Belieka tik gyvenantys vietoje.

Kokią įtaką Miežiškiams turėjo buvimas Lietuvos mažąja kultūros sostine?

Kol kas labiau kalbėjau apie save, bet Miežiškiuose yra daug ir įvairių kolektyvų.  Turime du liaudiškos muzikos kapelas, tris vokalinius ansamblius, populiariosios muzikos grupę, teatrą. Žmonės savo iniciatyva Nevėžio pakrantėje įkūrė Angelų slėnį. Ten yra ir scena, ir suolai. Mūsų nedideliame miestelyje yra nutūpusios keturios „Aukso paukštės“.  Buvimas mažąja kultūros sostine buvo puiki galimybė pasirodyti kolektyvams, pagražinti savo miestelį.

Per tuos darbo Miežiškiuose metus nebuvo kilęs noras pabėgti kur nors kitur?

Galimybių buvo, bet niekada nenorėjau. Niekaip neįsivaizdavau, kaip galima išvažiuoti ir palikti tai, kas artimiausia ir brangiausia.

Labai gražiai kalbate apie savo darbą, kuriam skyrėte pusšimtį savo metų, o vis tik, kas paskatino rinktis tą kelią?

Matyt, todėl, kad esu gimusi balandžio 1 dieną. Nors mano pase yra įrašyta balandžio 8 diena. Gal tėvams buvo gėda registruoti mane tikrąją dieną, gal nenorėjo, kad mokykloje bendramoksliai šaipytųsi. Tačiau vėliau ir mamytė atlaidžiai į mano pokštus žiūrėdavo. Sakydavo: na, ko iš jos norėti, ji juk balandžio 1 dieną gimusi. Gal ir esama tiesos, nes visada turėjau daug draugų. Niekada nieko viena nedarydavau, tik su draugais.

O šeima nuo Jūsų linksmo gyvenimo nenukentėdavo? Juk jei rimtai, kultūros darbuotojui nelabai darbo valandos egzistuoja.

Tai kad visa šeima buvo įtraukta į kultūrinę veiklą. Vyras buvo mokytojas, paskui seniūnas. Jis labai gerai dainuoja. Tai jis visą laiką ir šoko, ir dainavo. Sūnus gyvena Miežiškiuose. Tai jis ir groja, ir dainuoja, ir vaidina. Dukra Jurga pradėjo dirbti Miežiškių kultūros centre režisiere.  Jos režisuotas spektaklis buvo apdovanotas „Aukso paukšte“.  Praėjusių metų pabaigoje įvykusioje XXIV Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ miežiškėnų spektaklis pripažintas vienu geriausių.

Kita dukra taip pat dainuoja. Ir žentas aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime. Jis ir muzikantas, ir dainininkas, ir artistas. Mano šeima visada buvo kartu su manimi. Su jais dalinuosi ir džiaugsmais, ir rūpesčiais, pagaliau ir garbe. Tad kai man buvo teikiamos garbės pilietės regalijos, į sceną pasikviečiau ir savo artimuosius.

Praėjusių metų pabaigoje Panevėžio rajono savivaldybės rūpesčių Miežiškiuose pastatyta nauja salė kultūros renginiams.

Taip, išsipildė mano didžiausia svajonė. Visą laiką turėjome salytę, kaip kišenytę. Vis kraustėmės iš vienos vietos į kitą. O dabar turime erdvią salę, sceną.

O kai 1961 metais pradėjote dirbti, kokios patalpos buvo skirtos kultūrai?

Tada glaudėmės senos bažnyčios pastate. 1920 metais buvo pastatyta nauja bažnyčia, o senojoje po karo buvo įsikūręs klubas-skaitykla, kultūros namai. Ten buvo maža scena. Antrame aukšte gyveno žmonės. Kai bažnyčia atsiėmė tą pastatą, mus perkėlė į buvusio tarybinio ūkio kontoros salytę. Kelerius metus labai vargome, nes ir darbui, ir renginiams trūko patalpų. Kai ūkis pasinaikino, seniūniją perkėlė į ūkio kontorą, o kultūros namams atidavė seniūnijos pastatą. Salė ir ten buvo maža, bet darbui jau turėjome užtektinai patalpų. Tada jau mes pasidarėme turtingi, o dabar, kai savivaldybė pasirūpino, kad Miežiškiuose būtų pastatyta nauja salė, esame laimingi. Ir salė erdvi, ir scena įvairiems renginiams tinkanti.

Kaip sutikote žinią, kad Jums suteiktas krašto garbės pilietės vardas?

Dvejopai. Pirmiausia galvojau, kad yra žymiai daugiau už mane nuveikusių Panevėžio rajonui žmonių. Tačiau tuo pačiu ir džiaugiausi. Džiaugiausi ne tiek dėl savęs, bet dėl to, kad kartą buvo paminėtas Miežiškių vardas.

Ką pasakytumėte tiems, kurie vis dar mano, kad gyvenantiems regionuose nėra kuo užsiimti?

Pasakysiu taip, kaip per Vasario 16-osios minėjimą pasakė istorikas Antanas Kulakauskas. Pažiūrėjęs mūsų kolektyvų pasirodymą, jis pasakė, kad reikia visą Lietuvą atvežti į Miežiškius, parodyti mūsų veiklą ir tada nustos Seimo nariai šnekėti apie regionų atsilikimą ir apie prasigėrusį kaimą.

 

Kalbino Genovaitė Paulikaitė