Suaugusiųjų užduotis – perduoti savo vaikams žinią, kad jie sukurti mylėti ir būti mylimi
„Kasdien dirbdami su šeimomis pastebime, kad dėl šeimos nesutarimų kenčia vaikai. Deja, dėl to atsakingi suaugę šeimos nariai, kurie galbūt, nemoka kartu gyventi darnoje“, – pradėdama renginį „Darna šeimoje – laimingi vaikai“ kalbėjo Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Mintis pakviesti šeimas į diskusiją apie darnius santykius kilo vaiko teisių gynėjams pabendravus su Alytaus dekanato Šeimos centro savanoriais. Gegužė – šeimos mėnuo, kada jeigu ne dabar tinkamiausia proga apie tai pasikalbėti?
Šeimos centre santuokai ruošiami sužadėtiniai, tačiau akivaizdu, kad šeimos pritrūksta žinių apie tai, kaip išlaikyti darnius tarpusavio santykius, neskaudinti vieni kitų ir šeimoje augančių vaikų.
„Labai džiaugiuosi, jog Alytuje vis dažniau kyla iniciatyvos kalbėtis apie vyro ir moters santykius, apie gyvenimo šeimoje išbandymus. Manau, jog tai pati geriausia investicija į mūsų ir mūsų vaikų laimę“, – mintimis pasidalijo Gita Jakučionienė, Alytaus dekanato Šeimos centro savanorė, lektorė.
Diskusiją vedusios G. Jakučionienės nuomone, išlaikyti, o tiksliau siekti darnos šeimoje yra išbandymas. Galima jį ignoruoti, apsimesti, kad sunkumų nebūna. Galima konfliktuoti, nuolat įrodinėti savo tiesą. Tačiau galima bandyti suprasti ir priimti. Kiekviena perskaityta knyga, išgirsta paskaita, kiekvienas užduotas klausimas „kodėl“ keičia ir augina mūsų suvokimą apie save ir apie kitą žmogų, o tuo pačiu ir visą pasaulį.
Šiltą ketvirtadienio vakarą į renginį – diskusiją „Darna šeimoje – laimingi vaikai“, vykusį Alytaus miesto bendruomenės centro kieme, susirinkę alytiškiai bendravo su vaiko teisių gynėjais, gavo atsakymus į rūpimus klausimus apie vaikų gerovę, dalijosi savo patirtimi ir nuomone, išklausė Šeimos centro savanorių patarimų apie darną šeimoje.
„Mano vienas didžiausių norų – perduoti savo vaikams žinią, kad jie yra sukurti mylėti ir būti mylimi. Bet žodžių čia neužtenka. Esu įsitikinusi, jog matydami savo tėvus, kaip jie spendžia sunkumus, kaip susitvardo (arba ne) nesuvaldomoje emocijų sumaištyje, kaip jie moka pasidžiaugti vienas kito sėkme ar tiesiog šia akimirka, vaikai mokosi, koks yra pasaulis, kaip į jį žiūrėti: su pagarba ar neapykanta, su baime ar pasitikėjimu, atlaidžiai ar kerštingai, smalsiai ar abejingai, menkavertiškai ar oriai“, – mintimis dalijosi G. Jakučionienė.
