Apie žmoniškumą
Laidos vedėjas Liutauras Serapinas: Malonūs Marijos radijo klausytojai, garbė Jėzui Kristui. Šioje laidoje kviečiame pasiklausyti įžvalgos, pastabų bei rekomendacijų bei gero patarimo ir su džiaugsmu pristatome, jog šioje laidoje dalyvauja atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Susikaupė daug darbų, o Marijos radijo klausytojams tikrai reikėtų ir patarimų, ir ko kito dabartinėje tokioje sudėtingoje valstybės gyvavimo epochoje. /…/
Gerbiamas atkurtos valstybės vadove Vytautai Landsbergi, kokia būtų Jūsų ištara, Jūsų įžvalga, į ką reikėtų labiausiai atkreipti dėmesį dalyvaujant valstybinio svarbumo ir pilietinio atsakingumo momentuose?
V.L.: Nors laikotarpis ir daugelio balsavimų vienu metu situacija yra šiek tiek ypatingi, bet apskritai ji nėra kokia nors labai netikėta. Ji tęsiasi, kai kuriais kampais galbūt blogėja arba aštrėja, kai kuriais kampais gal pažadina daugiau noro susivokti, suprasti save, ir tai teikia vilties. Apie ką bekalbėtume, labai svarbu nepamiršti pagrindinių dalykų. Jie lyg ir žinomi, bet apie juos niekas daug nekalba – tai žmogaus gyvenimo prasmė, paskirtis: ar esam atsitiktiniai padarėliai, ar kažkas mus leido gyventi ir kad gyventumėm teisingai. Kad mūsų gyvenimas padėtų kitiems tokiems kaip mes, kad mes visi vieni kitiems padėtume eiti teisingu, žmonišku keliu. Žmoniškumas irgi atrodo paprastas dalykas, o jis visai nėra paprastas. Pasaulyje jis tiesiog naikinamas su neapykanta; ta neapykanta platinama ir įvairiais šiurkščiais būdais, ir per visokias melagystes, niekinimus, patyčias. Skleidžiama ir neapykanta kitam žmogui. Kartais, kad jis yra kitos išvaizdos, kilmės, kitų pažiūrų. Tada žmonės tolsta vieni nuo kitų, bijo vieni kitų. Baimė ir neapykanta yra viens kitą papildantys indai ir vienas kitą pakraunantys aparatai. Pasaulinė problema gali būti ir taip pavadinta: kaip mums išeiti iš primityvaus darvinizmo: jeigu stipresnis suėda silpnesnį, neva „taip ir reikia“. Kaip išeiti iš fanatizmo, kad kam nors „paskirta“ būti sutryptam arba likti vergu, o kitam savaime kokia nors aukštesnė jėga, galbūt Istorija, „istorijos dėsniai“, klasių kovos dėsniai nulemia viešpatauti ir trypti silpnesnį arba netinkantį taip suprantamai santvarkai. Tada naikinamas pagrindinis dalykas, pagrindinė žmonių gyvenimo ir buvimo dovana – tai jų tarpusavio broliškas ir seseriškas ryšys. Esame artimi kaip žmonės vienas kitam, bet jeigu žvėrėjame, tai ir tolstame vieni nuo kitų. Subyra visuomenės, valstybės, subyra šeimos, todėl kad per maža mus vienijančio atjautos, meilės, solidarumo ryšio.
Tą matome visur, visame kame, kad ir tuose pačiuose mus dabar blaškančiuose rinkimuose, jų tikrose arba netikrose problemose. Yra didelių politinių valstybinių interesantų, kuriems patiktų, kad priešiškumo būtų kuo daugiau. Ir tarp valstybių, ir tarp žmonių grupių, net tarp asmenų. Todėl yra tiek suinteresuoto kiršinimo, pjudymo, šmeižimo, kad vieni su kitais susipyktų. Tada interesantams gerai, tada jie renka savo derlių. O jų derlius – tai įsitvirtinimas visokiose valdžiose ir viešpatavimas. – Kiek jūs, vargšai, galit viešpatauti? Juk gyvenimas toks trumpas, tik padaryk ką nors gero. O jeigu suspėsi įsiviešpatauti, tai čia nėra jokio gėrio. Ir visa labai trumpa. Štai kur klaida ir prarastas laikas, prarasta galimybė gyventi žmoniškiau, broliškiau ir su didesniu laimės pojūčiu.
Kokia gi ta žmogaus laimė? Turėti daug pinigų, daug namų, daug netikrų draugų ir netikrų laikinų mylimųjų – ar turėti daug artimų, savų žmonių ir būti tarp jų, kur vienas kitą atjaučia, vienas kitam padeda? Dažnai gana nelengvame gyvenime tąsyk yra lengviau. Kai gali padėti kitam, aš manau, tai pagrindas pojūčio, kad gyveni ne veltui, ir to pojūčio laimė. Gyveni neveltui ne tada, kai daugiau suvalgai ar turi daugiau visokių pramogų. Tas laikas greit praeis, ir tu nieko nenusineši, net prisiminimo apie kokias ten pramogas. O ką padarai gero kitam, savo artimam, – juk aplink yra dar daug artimų, kuriuos tu myli, kurie tave myli – čia esminis dalykas. Galėčiau ilgai kalbėti, bet turbūt yra kam kalbėti be manęs.
Vedėjas: Viena temų, kuri nuolat neišeina iš televizijų ekranų, yra vadinamieji pažadai. Labai daug pažadama, ir paprastam žmogui tikrai sunku atskirti, ką gali prezidentas ir ką gali ministras pirmininkas su visu kabinetu, o ką gali Seimas. Gal reikėtų priminti žmonėms, kokia esame valstybė – ar esame imperatoriaus valdoma valstybė, ar prezidento, ar esame demokratinė ar parlamentinė?
V.L.: Pirmiausiai – žmonių valstybė, žmonių, kurie yra viens kitam žmoniški, o svarbiausia, nemeluojantys, padedantys, pagelbstintys bendram mūsų šalies, tautos, žmonių reikalui. Kai sudarinėjamos politinės programos, labai dažnai pasigendi pagrindinių dalykų. Tai žada pamažinti kokį nors mokestį, tai jums daugiau pinigų liks. Va, jei mane išrinksit, tai po metų visi gausit dar po šimtą litų ar eurų. Kažkada vienas iš Kėdainių sakė, kad po 11 dienų bus iškart geriau, po 111 bus nepaprastai, o po 1011 dienų jau bus rojus. Svarbu balsuoti už mane! – Atrodytų juokinga, bet tai nebūna juokinga, nes žmonės ima lengvai: va, kaip gražiai žada. Nelyginant vaikų apgaudinėjimas. Bet kartu ir pirmas nesąžiningumo žingsnis. Tas, kuris žada dažnai žinodamas, kad neįvykdys (ir palikdamas atsargoj: na, jeigu neįvykdysiu, tai man sutrukdė: aš norėjau, bet sutrukdė, todėl aš nekaltas, kad neišlaikiau žodžio), – tai irgi apgaudinėjimas.
Atsimenu, kaip buvo kilęs klausimas dėl žmonių, kurie po Sąjūdžio iškovotos nepriklausomybės pasirinko tuos, kurie nebuvo palankūs nepriklausomybei arba norėjo laikyti Lietuvą pririštą prie buvusio šeimininko, prie Rusijos. Jie jau buvo laimėję kitus rinkimus. Žmonės vėl nusivylė politika. Kažkas klausė: bet juk jūs už juos balsavot? Atsimenat, kaip jie seniau meluodavo. Jie visada meluodavo. Tai kodėl dabar nubalsavot? – „Manėm, kad jau daugiau nemeluos“.
Gal ir žadėjo daugiau nemeluoti. Tų žadėjimų būna ir būna. Bet juos patikrina darbai.
Ką reiškia neįvykdomi darbai? Rezultatas yra žmonių nusivylimas. Ne tai, kad pasakytum: žmonės gavo pamoką ir daugiau klaidų nekartos. Ne, žmonės tiesiog nusivilia. Štai, manėm, kad kita valdžia bus geresnė. O ji ne geresnė, dar blogesnė. Tada žmonės nusivilia kaip ir savim: savo šalimi, savo kraštu, savo tauta ir patys savimi. Čia blogiausias kelias. Tada atsiranda ir bėgimas arba į smuklę ar į užsienį, kur galbūt rasime laimę. Visada sakoma, kad gera ten, kur mūsų nėra. Taip visą gyvenimą bėgi ir ieškai laimės. Ir jeigu tau sekasi, tai pabaigoje turi labai prabangų karstą. O tikros laimės, kuri yra žmonių artumas, meilė, atjauta, -daug artimų žmonių ir gyvenimas kartu vardan bendro gėrio – kažkur dingsta. Jį užmuša egoizmas ir savo marksistinės materialistinės „laimės“ ieškojimas.
Dabar pagalvokim apie šiuos rinkimus. Vėl girdim visokių šnekų, pažadų arba puolimų. Štai šiandien perskaičiau ir net aiktelėjau, kiek vienas žmogus galėjo padaryti Lietuvoje blogo. Jeigu paklausysi tokio juodo pranašo, kuris aiškina: viskas blogai todėl, kad anas yra ir kad jis taip ilgai gyvena…
Tiesą sakant, vieną sykį toks ponas J. Burba iš Žemaitijos organizavo mitingą prie Seimo. Aš ėjau pro šalį ir priėjau pasiklausti, kas čia vyksta? Atpažino: „Landsbergis – Lietuvos nelaimė“. Sakau: ponas Burba, kaip jums paprasta, ir kaip mums visiems gerai. Tas Landsbergis greit numirs, ir visi bus laimingi. Neliks Lietuvos nelaimės, kaip bus gerai.
Ir dabar tokių burbų – kiek nori. Visąlaik tą patį kartoja, kad tik nebūtų savo paties atsakomybės ir už žodį, ir už darbą, ir kad žmones stumdo į neviltį.
Kelias yra vienas, jis aiškus – tavo paties atsakomybė. Tu pats pasirenki, ar eini akmeninėse lentelėse nužymėtu Dešimties įstatymų keliu, ar tuo keliu, kurį papildomai nužymėjo Žmonijos Mokytojas su meilės įstatymu, ar tau tai nesvarbu, nes rūpi prasti, menki materialūs dalykai. O kiti žmonės – tai beveik priešai ar kokia nors neįdomi darbo jėga, net kliūtis. Antai net artimieji gali būti kliūtis. Gal ir senas tėvas arba sena motina apsunkina gyvenimą. Kažkodėl Ingridai neapsunkina jos ligonė invalidė motina. Ingrida gyvena dėl savo motinos, nes ją myli. O kiek pasaulyje žmonių, kurie tokius atiduoda į slaugos namus ir sau švilpauja.
Kalbant apie vertybes. Antai žmoniškumo vertybė: kuo tu remiesi. Kalbos apie vertybes pavirsta tuščiais žodžiais, jeigu kalbama nežinia apie ką. Kartais girdžiu sakant: „nusigręžė nuo vertybių“. Tai į ką nusigręžė – į nulį, į nieką, ir nuo kokių vertybių? Dar pridedama – „krikščioniškos vertybės“. Lyg nuo to būtų aiškiau. O visos kitos ar ne krikščioniškos? O antikrikščioniškos tai irgi vertybės? Gal nereikia painiavos – vertybės yra vertybės, tai, kas daro žmogų vertingu. Ir gyvenimą daro vertingu. Ne materialiai, o žmoniškumu, tarpusavio parama, pagalba. Kartais pasakoma: atjauta. Štai pavyzdžiai, kuriuos mums paliko Šventasis Raštas ir Mokytojas: apie nuskriaustą, sumuštą, sužalotą žmogų, pro kurį ėjo prošal ir turtingi pirkliai, ir rašto žinovai, ir jiems nelabai rūpėjo jį atjausti. Bet atėjo samarietis, pats paniekintas ir traktuojamas kaip svetimas, nelabai geras, tad štai samarietis priėjo ir jam pagelbėjo, nes atjautė. Ir tada samarietis nėra svetimas Jėzaus tautoje, jis yra tos tautos narys, nes atėjo pagelbėti kitam.
Arba prisiminkim fariziejų ir muitininką. Muitininkas yra paniekintas, jis tarnauja Romos imperatoriui, lyg ir „kolaborantas“, nes renka mokesčius iš žydų; todėl tie jo nemėgsta, jis yra pasmerktas. Bet jis atėjo pas Jėzų ir sako: aš tikiu tavim. Metu savo tarnybą, eisiu paskui tave ir skleisiu tavo mokymą. Gerai, eik, – jam pasakė, – „sek mane“. Tada tu eini ir eini tiesos keliu. Ir visai nesvarbu, kad fariziejai tave bado pirštu ir sako: mes esam teisuoliai, o jūs visi šlamštas. Pasirodo, kad yra priešingai. Tie pasipūtę gali būti visai ne kas. Apskritai, didžiausia vertybė, galima sakyti, krikščioniška vertybė – man jos tas pat. Kokios yra kitos – ne krikščioniškos? Žmoniškumo vertybė ir yra pati krikščionybė. Žmogus žmogui – žmogus. Arba kaip sakė Lietuvos pranašas Adomas: širdis turi mus jungti, o ne apkalbos, įtarimai, pavydai. Adomas tiesiai mokė: „turėk širdį ir žiūrėk į širdį“. Kaip viskas pasakyta! Kaip Šventajame Rašte. Turėk širdį ir žiūrėk į širdį. Patrzaj do serca, lenkiškai parašė. „Miej serce i patrzaj do serca“. Ir atpažinsi pamatęs kito žmogaus širdį, ko jis vertas. Kiek jis žmogus, koks jis žmogus, ir kad tai tikrai yra tavo brolis. /…/
Pasukant į politiką. Gana dažnai kas prisimena, kad Landsbergis būdavo kritiškas Rusijos politikos atžvilgiu. Netikėdavo juo, o dabar jau mato, kad jis turėjo tiesos. Bet ne tai svarbu. Aš visada bandydavau – nežinau, kiek kas mane girdėjo – to blogio nevadinti Rusija, o to meto „valdžia“, vadovais, ir galbūt jų klaidomis, jų klaidingu galvojimu. Tai labai senas imperijų netiesos kelias, neva svarbiausia – kuo daugiau žemių, kuo daugiau pavergtų tautų, kurioms primetei savo valią. Tartum tada jautiesi didelis, galingas ir svarbus. O iš tikrųjų visa tai – tuštybė. Jeigu nepadarai gero ir nepalieki po savęs gero, tik palieki griuvėsius, nusiaubtas šalis, subombarduotus miestus, žmonių skausmą ir pyktį ir sielvartą, tai koks čia valdymas, koks čia viešpatavimas?
Ko mums reikia Lietuvoje? Pirmiausia reikia, kaip ir visame pasaulyje, kad žmonės norėtų gyventi. Nes jeigu žmonės gyvena neapykantoje, tai gyvenimas jiems nemielas. Savaime nemielas. Ir galų gale atsiranda slapta mintis: greičiau viskas baigtųsi. O kad nereiktų laukti, tai dar antrą butelį išgersiu, ką nors pridaužysiu, pasismaginsiu, kad laikas praeitų, ir manęs kaip problemos neliktų. Aš pats sau problema.
O iš tikrųjų tu esi dovana savo tėvams, savo šaliai, pats sau. Gyvenimą gavai kaip dovaną. Gali iš jo padaryti gėrį, prasmę ir susivokimą: gal ir ne veltui gyvenau, gal kažką padariau. Ir su ramia sąžine einu pasitikti kito gyvenimo. Taip mus mokė Jėzus Kristus, taip mokė ir Senasis Testamentas, o ypatingai Naujasis meilės testamentas. Kad žmonės norėtų gyventi kartu, vienas kitam padėdami, atjausdami, ir kad žmonės norėtų gyventi Lietuvoje, – štai ko mums reikia. Ir Lietuva turi būti geresnė. Bet jie patys turi padaryti ją geresnę, o ne bėgti viską metę: tu čia sau būk kaip nori. Iš tikrųjų Lietuva yra mūsų serganti motina po pusės šimtmečio niokojimo, paniekos ir tvirkinimų, papirkinėjimų, vertybių išnuodijimo. Tai serganti motina. Kas jai turi padėti? – Vaikai, kurie ją dar myli. Iš tikrųjų galime taip palyginti.
Turiu omeny jau minėtą Ingridos situaciją. Lietuva yra mūsų serganti motina. Ar mes ją gelbstim, padedam, ar pavargom ir bėgam nuo jos, pametam? Čia klausimas kiekvienam. Galima, jeigu aplinkybės susidėjo, būti kitur, bet tau rūpi.
Manęs klausdavo apie lietuviškumą, apie lietuvio tapatybę, kas yra lietuvis? Lietuvis yra tas, kuriam rūpi Lietuva, jo motina. O jeigu nerūpi, tai gal jis dar kalba lietuviškai, gal turi panašią į lietuvišką pavardę, ir tiek. Mes turime draugų ir už vandenyno, kurių seneliai buvo lietuviai, kurie ne tik atsimena, bet jiems šiek tiek rūpi Lietuva. Vadinasi, jie dar šiek tiek lietuviai. O gali būti net ne šiek tiek. Mums ji turėtų labai rūpėti, turėtumėm būti neabejingi. Galų gale, prisiminkim, ką sakė popiežius Pranciškus. Viena didžiųjų nuodėmių, apie kurią taip ilgai nebuvo kalbama, yra abejingumas tam, kas šalia tavęs. O tėvynė yra kaip tik šalia tavęs. Jeigu tu abejingas arba nusiplauni rankas ir į Viešpaties klausimą: Kainai, kur tavo brolis? atsakai: „Kas man darbo? (Nors ką tik užmušei.) Kas man darbo tas mano brolis? Tegul jis pasirūpina savim, o aš savim.“ Žiūrėkit, kokia pamoka ateina iš taip seniai, ateina iš pačios pradžios. Tad nebūkime tie, kuriems „kas man darbo“.
Vedėjas: Apibendrinant, ką galėtumėt palinkėti šį savaitgalį vyksiančiuose rinkimuose ir pasirinkimuose ar išrinkimuose, tiesiog, kad Marijos radijo klausytojas galėtų pasakyti: o, girdėjome gerą patarimą.
V.L.: Mano patarimas yra pasitikėti žmogum, kurį matai kaip nuoširdų ir protingą. Tai ne taip dažnai pasitaiko, kad žmogus būtų ir protingas, išmanantis, pagaunantis esminius dalykus, ir turėtų širdį. Protingų yra daug, o širdies protingumas yra kitas dalykas. Tokį kandidatą matau ir už jį balsuosiu. Tai Ingrida. Tą esu seniai pasakęs. Bet yra dar kitų balsavimų, ir jie savaip kelia papildomas sumaištis ir trukdo žmonėms susikaupti pagrindiniams dalykams. Man nepatinka, kai mane patį apgaudinėja, kai siūlo balsuoti už tai, ko nėra pateikta balsuoti, bet pakišta: pabalsuok už šitą, tai būsi pabalsavęs ir už kitą. Aš noriu matyti tą „kita“. Tad gal pirmiau priimkim tą kitą, per konstitucinį įstatymą dėl daugybinės ar kokios nors ketvirtos pilietybės ir kaip ji atsiranda, ir kas ją gali gauti, jeigu prašo. Ir jeigu prašo, tai tie, kurie gimę Lietuvoje, turi prigimtinę teisę. Kalbama apie tos teisės išsaugojimą, išlaikymą, jeigu žmogus dėl kokių nors aplinkybių gyvendamas kitur, gal aplinkybių spaudžiamas mano, kad jam būtų gerai turėti it kitos šalies pilietybę. Tokią teisę išlaikyti ir Lietuvos pilietybę kaip pagrindinę – gali suteikti žmogaus prašymu, manau, tiesiog Lietuvos prezidentas arba prezidentė. Arba ir pagal dabartinę tvarką, nors tai nėra numatyta, kai sakoma: suteikė pilietybę išimties tvarka. Ne daugiau. Ne šimtams tūkstančių. Bet suteikia, jeigu reikia iš naujo suteikti. O kitu atveju? Žmogus jau turi iš prigimties, jam nereikia iš naujo „suteikti“. Galbūt prezidentas gali leisti pasilikti pilietybę. Apie tai Konstitucijoje nieko nesakoma. Reiškia, nedraudžiama. Tad gal verta apie tai galvoti, o ne apie susuktas formules, dėl kurių dabar žmonės vieni kitiems plaukus rauna ir marškinius drasko. Tai tu kvailas, tai tu priešas, tai tu nori blogo, ne, tai tu nori blogo. Visai nereikalingas supriešinimas. Bet valdžios vyrai įsivėlė į šitą žaidimą ir gąsdina, kaip bus blogai. Aš manau, kad nei vienu, nei kitu atveju nebus kaip nors tragiškai blogai. Tik jei laimės pažiūra, kad reikia keisti Konstituciją, tada tas keitimas bus ir konkrečiai kuriami mechanizmai, kai viskas vyksta, kaip žmonės prašo. Ar jiems automatiškai visiems mechaniškai duodama pasilaikyti prigimtinę pilietybę? Dar nežinia, ar visi nori tų senųjų pilietybių. Niekas neapklausė. Tie, kurie nori, žinoma, jie pergyvena, artimieji jaudinasi. O kas, jeigu pritrūks balsų? Ar tada dangus griūva, didžiausia nelaimė? Nemanau, kad taip yra.
Manau, kitoks sprendimas turi būti geriau paruoštas, geriau išaiškintas ir daromas per visuotinį supratimą ir sutarimą, o ne todėl, kad kurių nors balsų truputį daugiau. Dabar tokia mada: dauguma – tai viešpats. Viešpats kartais būna kaip tik ne daugumos pusėj. Ir Mokytojas yra pasakęs: nebijok, mažasis būry. Nebijok, kad anų daugiau. Bet tavo yra tiesa ir tu laimėsi pasaulį. Tad ir šiuo klausimu, nekalbant apie tokius niekus, kaip Seimo narių skaičiaus galvų nukapojimas – kaip viščiukams, bus mažiau, reikės mažiau lesalo… Teks perbraižyti Lietuvos žemėlapį, bus daug labai įdomaus darbo. Visi bus supjudyti, kiršinsis ir pyksis tarpusavy, kaip čia nuo kokio rajono atpjauti, kitam pridėti, iš kur tie atstovai atsiras. Ar vienus išaukštinti, – tuos, kurie išrinkti apygardose ir jų neliesti, o kurie pagal sąrašą, tai tiems galvas nukapoti? Tada irgi nėra lygaus ir konstitucinio atstovavimo. Pridaroma problemų. Man patiko labai paprastas Liudvikos Pociūnienės pasiūlymas: neimkit nė vieno biuletenio. Paprastai. Šitas – geresnis, šitas – prastesnis. Neimk nė vieno, balsuok už prezidentą.
Aišku, kiekvienas darys, kaip jis supranta. Tik nenorėčiau matyti pasidalinimo Lietuvoje į geresnius ir blogesnius. Kai vieni vadina save geresniais, kaip tie senovės fariziejai, o kitus – muitininkais. Ir atvirkščiai.
Laidoje dalyvavo ir Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Laida buvo parengta, bet netransliuota.
