Dainuojanti nepriklausoma Lietuva, arba kaip jaunimo lūpomis skamba „Broli, neverk“ po 30 metų?

Metų pradžioje Lietuvoje minimos trys kertinės Lietuvos istorijos datos – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Ir mokslininkai, ir amžininkai vienareikšmiškai sutaria, kad tai datos, turinčios ypatingą reikšmę mūsų valstybingumui. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriuo paskelbė, kad nuo šiol Lietuva tampa nepriklausoma valstybė. Tačiau 1991 m. sausio 13-osios įvykiai sutelkė lietuvius, kurie įrodė ir amžiams iškovojo Laisvę. Sausio įvykiai – didžiausia Lietuvos pergalė, pasiekta ginant demokratines vertybes, laisvę, žmones, kai taikiu pasipriešinimu ir dainomis buvo apginta Valstybė.

Ir šiais metais, minint Sausio 13-osios trisdešimtmetį, norisi prisiminti ir aktualizuoti tų dienų įvykius, pasakoti ir didžiuotis tais, kurie gynė ir kovojo už Laisvą Lietuvą, ne tik prisiminti, bet ir perdainuoti skambėjusias dainas.

Visai netrukus Šiaulių kultūros centras ir „Tango Sound Design“ pristatys Sausio 13-osios įvykių sūkury gimusios dainos „Broli, neverk“. Nauja karta“ naują jaunimo versiją. O šiandien kalbamės su šiauliečiais Šiaulių kultūros centro garso įrašymo studijos garso inžinieriumi Artūru Šidlausku ir Jungtinėje Karalystėje šiuo metu gyvenančiu pianistu, kompozitoriumi Aurelijumi Ščiuka – žmonėmis, kurie kūrė ir pirmąją, ir naująją dainos versijas.

Keistais, bet tuo ir unikaliais laikais susitinkame Šiaulių kultūros centro garso įrašymo studijoje ir pasitelkę išmaniąsias technologijas galime pasikalbėti. Trumpai persikelkime į 1991-uosius. Prisiminkite Sausio 13-osios įvykius. Kokios buvo tai dienos?

A. Ščiuka: Puikiai pamenu, kad susibūrėme Šiaulių miesto laisvalaikio centre (dab. Šiaulių kultūros centras – aut. past.) įsikūrusioje „Tango Records“ studijoje. Čia turėjome televizorių, tad stebėjome transliacijas iš Vilniaus. Iki šiol įstrigęs vaizdas, kaip vaikinui, okupantams atakuojant Spaudos rūmus, buvo peršautas žandikaulis. Tas vaizdas sukrėtė. Kėlė pyktį. Visoje šalyje jautėsi panika. Panika dėl žmonių gyvybių, juk vieni ėjo į gatves parodyti paramą mūsų išrinktai valdžiai čia, Šiauliuose, kiti – Vilniuje, treti – kituose miestuose. Mes su kolegomis buvome čia, Šiauliuose.

Kam ir kaip gimė idėja būriuotis prie savivaldybės ir organizuoti paramos koncertą, kuris vienijo tautą, rodė neįkainojamą ir nenugalimą bendrystę?

A. Šidlauskas: Idėja organizuoti koncertą kilo Šiaulių miesto laisvalaikio centre veikusios muzikinės firmos „Tango“ prezidentui Aurelijui Silkiniui, kuriam niekada netrūko puikių minčių. Apskritai tuo metu studijoje vyko nuolatinis judėjimas, veiksmas, naujų idėjų generavimas, čia buvo visa ko centras. A. Silkinis atėjo į studiją ir paragino susikrauti aparatūrą ir važiuoti prie savivaldybės groti. Studijoje turėjome laidinį telefoną, tai ir aš, ir A. Silkinis skambinome kolegoms, draugams ir kvietėme koncertuoti. Daugelis šiauliečių atlikėjų prisijungė, nes visus vedė patriotiškumas.

A. Ščiuka: Viduje patriotizmo buvo daug. Niekas gi mūsų nevarė. Ėjome širdimi. Žinoma, buvo, kas bijojo, saugojosi, tad nevažiavo. Žinot, nepriklausomybė jau buvo paskelbta, ją reikėjo tik išsaugoti, apginti.

A. Šidlauskas: Koncertavome paprastai. Ant sunkvežimio sustatėme kolonėles, per studijinį magnetofoną grojome fonogramas, nes didžioji dalis atlikėjų dėl didelio šalčio koncertuoti gyvai negalėjo. Pamenu, kad net magnetofonas užšalęs buvo. Vėliau kažkas pranešė, kad Šiaulių link, nuo karinio aerodromo, atvažiuoja tankai, todėl teko nutraukti koncertą ir grįžti į studiją.

O kam gimė idėja kurti dainą? Kaip gimė „Broli, neverk“?

A. Ščiuka: Grįžome iš koncerto ir tebevaldė emocijos, o pati idėja sukurti dainą turbūt gimė A. Silkiniui, kuris tuo laikmečiu buvo žmogus, kurio galvoje sukosi įvairiausios idėjos. P. Arlauskas sėdėjo kamputyje ir rašė tekstą, mes su Gedu (Gediminu Dapkevičiumi – aut. past.), dėliojome harmoniją, melodines linijas. Tai buvo bendras darbas, bendras procesas. Dainą tomis dienomis studijoje ir įrašėme, o viešai jos niekada ir neatlikome, tik koncerte Vilniuje, kuriame ši daina gavo apdovanojimą, rodos, kaip „Metų kūrinys“.

A. Šidlauskas: A. Silkinis pasirūpino, kad daina į radijo stotis papultų, vėliau buvo sukurtas videoklipas, tad jį transliavo Lietuvos televizija. Tiesa, jį parodė, bet nedaug.

A. Ščiuka: Bet tai mums nerūpėjo. Mums buvo svarbu padaryti dainą. Tai ir padarėme.

A. Šidlauskas: Apskritai tuo metu Šiauliai buvo vadinami Lietuvos Mančesteriu – Lietuvos muzikos sostine. Vilniečių grupės važiuodavo įsirašyti dainų čia, į mūsų studiją, tuometiniame Šiaulių miesto laisvalaikio centre. Dauguma šiauliečių atlikėjų savo muziką įsirašinėjo studijoje, tačiau ir labai didelis būrys kitų Lietuvos atlikėjų ir grupių atvykdavo.

Pereikime prie šiandien kuriamos naujos dainos versijos. Kam po 30 metų kilo idėja perdainuoti dainą? Kam to reikia?

A. Šidlauskas: Sugroti dainą po 30 metų kilo man dar 2019-aisiais. Tais metais buvo įgroti mušamieji, bosinė gitara, gitaros partijos. Dainą galėjome įrašyti ir į eterį paleisti anksčiau, bet, supratę, kad ne už kalnų minėsime įvykių trisdešimtmetį, palaukėme. Ir švęsdami svarbiausias Lietuvai datas padovanosime neįkainojamą dovaną.

Kuo grindžiama idėja – atkartojimu ar perdainavimu, naujų spalvų įvedimu?

A. Šidlauskas: Daina skambės kitaip. Ją atliks ne tuometiniai atlikėjai, o jauni šiauliečiai. Kai kurie dar negimę buvo, kai Lietuvoje vyko apdainuojami įvykiai. Labai džiaugiuosi, kad į kvietimą prisijungti prie komandos su entuziazmu atsiliepė ir iškart dainą atlikti sutiko Arnas Grušas, Agnė Michalenkovaitė, Evaldas Vaikasas, Julijus Aleksovas, Gabija Petrauskaitė, Gerda Rumšienė ir Šiaulių kultūros centro jaunimo kamerinio choro „Atžalynas“ solistai, vadovaujami Mindaugo Žalalio. Tai stiprūs jauni vokalistai, įnešiantys daug jėgos į kūrinį.

A. Ščiuka: Iš tiesų labai daug energijos dainoje. Ji eina iš vaikų, iš jaunimo.

A. Šidlauskas: Tikrai, kaskart dirbant su įrašu, klausant dainos, eina kūnu šiurpas. Stiprus kūrinys savo emocija, atlikimu. Net nereikia jungti to su praeitimi, dabartinė emocija gera, nors, žinoma, pasąmonėje yra likusi ir istorija, kuri savo vaidmenį vaidina.

A. Ščiuka: Sėdėti ir po 30 metų pergroti šią dainą yra sudėtinga. Sunku grįžti į tuos laikus.

Kokią žinutę norite perduoti perdainuodami „Broli, neverk“?

A. Ščiuka: Svarbiausia – priminimas jaunajai kartai, kad jie niekada nepamirštų istorijos ir pasakotų ją savo vaikams. Jaunimui reikia nuolat priminti, kodėl viskas vyko. Tai mūsų istorija, mūsų kova iš vidaus. Mes iškovojome laisvę ir to niekada nereikia pamiršti. O daina – puikus būdas pasakoti. Tai priminimas amžiams. Vaikai, kurie atliko šią dainą, didžiuosis ir džiaugsis tuo, ką padarė.