Daugiausia bičiulių – Aukštaitijoje

Įvairiose pasaulio šalyse skambinama pavojaus varpais dėl masiškai nykstančių bičių, tačiau, panašu, kad Lietuvai tai negresia. Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad mūsų šalyje kasmet auga ne tik bičių šeimų skaičius, bet ir surenkamo medaus kiekis.

Skaičiuojama, kad pernai, 2021-aisiais, darbštuolės bitelės prinešė 7 894 tonas medaus. 2020-aisiais šis skaičius siekė 6 033 tonas. Surenkamo medaus kiekis, palyginti su 2011 m., išaugo 4,4 karto –prikopinėta 1 797 tonos medaus.

Bičių šeimų skaičius taip pat augo. Šių metų pradžioje visoje Lietuvoje buvo 216 511 bičių šeimų. 2021 m. jų buvo priskaičiuojama 209 188, o prieš dešimtmetį, 2011 m., – 93 968 bičių šeimos.

Nors besikeičiančios technologijos bites leidžia auginti net ir didmiesčiuose, daugiausia bičių dūzgia Aukštaitijoje. Šių metų pradžioje daugiausia bičių šeimų – 8 274 – augino Anykščių rajono savivaldybės bitininkai. Antroje vietoje – 8 177 bičių šeimos – Panevėžio rajono bitininkai, treti – Pasvalio rajono bitininkai, kurie augino 8 119 bičių šeimų ir labai nedaug atsiliko nuo panevėžiečių.

Meilė visam gyvenimui

Bitininkavimas – saldus verslas, pagardintas romantikos prieskoniu, tačiau patys bitininkai savo veiklą mieliau vadina gyvenimo aistra, o ne pragyvenimo šaltiniu. Bene garsiausi Lietuvoje broliai dvyniai bitininkai Ignas ir Vilius Jackevičiai tvirtina, kad bitininkystė jiems per daug patinka, kad galėtų vadinti darbu, nors tenka pripažinti, kad bitės juos ir maitina.

„Bitininkavimas mums – pirmiausia mylima veikla. O tik po to be galo malonus ir širdžiai mielas darbas. Visuomet gamtoje, mokantis iš bičių begalinio darbštumo ir kantrumo. O kartu tai tikra dūzgianti meditacija”, – šypsosi vienas iš brolių Ignas Jackevičius.

Šiemet jau vienuoliktas sezonas, kai Kupiškio rajone, Lukonyse, broliai bitininkai suka medų. O viskas prasidėjo nuo noro užsidirbti pinigų. Kaip pasakojo I. Jackevičius, dar būdamas moksleivis kartu su broliu vasaromis dirbdavęs pas ūkininkus prie įvairių darbų. Galiausiai jam šovusi mintis, kad papildomas pajamų šaltinis galėtų būti bitininkavimas. Tiesa, šeimoje šios tradicijos nebuvę. Nors senelis laikė bičių, tačiau anūkams nespėjo perduoti nei turėtų bitelių šeimų, nei patirties.

„Bitininkauti pradėjau septyniolikos ir galiu sakyti, kad esu pirmos kartos bitininkas. Iš senelio bitininkavimo liko tik seni tušti aviliai. Tačiau pats juos restauravau, o jau trečią dieną netoli namų atskrido spiečius. Taip prasidėjo amžina meilė bitėms. Pradėję nuo trijų avilių, dabar turime su broliu 250 bičių šeimų”, – apie savo bitininkavimo pradžią pasakojo I. Jackevičius.

„Susiuvo” Lietuvos žemėlapį

Jaunasis bitininkas pripažįsta, kad apie bitininkavimą kaip verslą iš pradžių negalvojęs. Tačiau taip sutapo, kad jo brolis dvynys Vilius turėjo unikalią progą dvejiems metams išvykti į vieną didžiausių bitynų Vokietijoje semtis patirties. O kad sukauptos žinios nenueitų perniek, broliai nusprendė rimtai užsiimti bitininkyste. Brolių sukto medaus galima įsigyti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pernai garsieji broliai bitininkai net visko mačiusius turtuolius Jungtinių Arabų Emyratuose, Dubajuje surengtos pasaulinės parodos „Expo 2020″ metu nustebino Lietuvos formos koriais, kuriuos per gana trumpą laiką „apsiuvo” jų bitelės. Bičių suaustas Lietuvos žemėlapio kontūras ne tik papuošė mūsų šalies stendą, bet ir tapo originalia dovana vietos valdžios atstovams ir net princui.

Garsusis bitininkas atvirauja, kad jam su broliu svarbu ne tik medaus bei kitų jo produktų kokybė bei įvairovė, bet ir supažindinti žmones su paslaptingu ir labai įdomiu bičių pasauliu. Todėl jų ūkyje nuolat šurmuliuoja įvairios ekskursijos, rengiamos edukacijos. I. Jackevičius pastebi, kad dažniau bičių bijo ne vaikai, o suaugusieji.

„Norime padėti žmonėms geriau pažinti bites ir nugalėti savo baimes. Daugelis nerimauja, kad bitė įgels. Tačiau mūsų bitės kitokios. Daug ką lemia genetika – savo bičių motinėles vežame į Vokietijos kalnus, kur jos apsivaisina ir būna be galo ramios. Todėl drąsai leidžiame net vaikams bitę palaikyti savo delne”, – teigė bitininkas.

Iš gamtos syvų

Jeigu lietuviai dar tik pratinasi pažinti bites, tai jų suneštą medų, anot I. Jackevičiaus, labai mėgsta. Bent jau jie su broliu daugiausia parduodantys pirmojo pavasarinio medaus, kuris dar būna skystas. O vėliau tautiečiai dažniausiai papildo medaus atsargas prieš rudenį, kai ruošiasi peršalimo ligų sezonui. Tiesa, kaip pastebi pašnekovas, nauja tendencija ta, kad vis labiau populiarėja ir tamsus grikių medus. Būtent šis medus turi daugiausia vertingų savybių, bet turi specifinį poskonį, kuris ne visiems patinka.

„Apskritai lietuviškas medus laikomas vienas sveikiausių ir vertingiausių Europoje. Taip yra todėl, kad mes turime pačias žaliausias pievas, miškus, daug natūralios gamtos, o laukai mažiausiai purškiami įvairia chemija. Pavyzdžiui, Dubajuje yra apie du šimtai bičių šeimų, bet vien smėlis, tokių žalių pievų kaip Lietuvoje nepamatysime, todėl bitės ten skursta”, – teigė I. Jackevičius.

Nors dabar ir Lietuvoje populiarėja bitinikavimas didžiuosiuose miestuose, avilius įkuriant ant aukščiausių pastatų, anot kupiškėno, dangoraižių stogai nėra bitėms įprasta vieta. Žinoma, bitelės, apdulkindamos augalus, prisideda prie žalesnio miesto, tačiau dulkės, automobilių išmetamosios dujos, kandicionierių ūžesys ir prikaitinti stogai – per didelis iššūkis šioms darbštuolėms.

„Šiuo klausimu esu labai skeptiškas. Kai permainingi orai, pučia didelis vėjas, bitėms sudėtinga paskristi kad ir metrą, o kai reikia pakilti į dešimties ar dvidešimties metrų aukščio pastatą, dalis bičių tiesiog žūsta. Tai daugiau mada, nei reali nauda. Bet jeigu bites apgyvendintume kur miesto pakraštyje ant žemės, būtų laimingos ir bitės, ir žmonės”, – mano bitininkas.

I. Jackevičius įsitikinęs, kad bent jau Lietuvoje negresia bičių nykimas. Žinoma, tam būtina artima ūkininkų ir bitininkų draugystė.

„Džiaugiuosi, kad Lietuvos ūkininkai jau suprato, jog bitelės – labai svarbi ekosistemos dalis, nuo kurios iš dalies priklauso ir derlius, todėl paprastai bitininkus sąžiningai informuojantys apie savo laukų purškimus, nors dar pasitaiko visko”, – sako bitininkas.