Bronis Ropė: „Žaliuosius įsipareigojimus vykdykime taip, kad nenutrūktų maisto gamyba“
Dėl sutrikusio pašarų, trąšų ir kitų priemonių tiekimo, dėl išaugusių kainų, dėl brangstančio kuro ir energijos ne vienas ūkininkas mažina ūkių apimtis, atsisako plėtros planų, kai kurie likviduojasi. „Nebeišsilaikom“, „nebeapsimoka auginti net sau“, „dirbam į nuostolį“ – situaciją apibūdina mano sutikti žemdirbiai. Bet kokius ateities planus „užmuša“ dar ir miglotos perspektyvos, kokiu būdu reikės suderinti maisto kiekių užtikrinimą su žaliaisiais įsipareigojimais.
Paskelbus „Nuo lauko iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijas, Lietuvos žemdirbiai negali susikalbėti su žemės ūkio ministru, tuo tarpu žemės ūkio ministras ignoruoja žemdirbius. Ūkininkai reiškia nepasitenkinimą, kad ministras nereaguoja ne tik į jų pasiūlymus, pastabas rengiamiems dokumentams, nesprendžia vis gilėjančių problemų, bet ignoruoja ir kvietimą bendradarbiauti, kalbėtis prie vieno stalo, svarstant tiek nacionalinius, tiek ES dokumentų projektus.
Europos Komisija paskelbė Tausaus pesticidų naudojimo reglamento projektą, kuriuo nustatomi augalų apsaugos priemonių kiekiai ES valstybėms narėms. Pasirodo, kad čia taikoma matematinė formulė nacionalinių pesticidų tikslų nustatymui neatspindi realios situacijos lyginant augalų apsaugos produktų naudojimą šalyse. Taip pat pasirinktas vertinimo laikotarpis (2015 – 2017 m.) toli gražu nebeatspindi dabartinės ūkių raidos Lietuvoje ir augalų apsaugos priemonių naudojimo tendencijų.
Lietuvos ūkininkai jau šiandien dirba ženkliai žaliau nei Vakarų ar Pietų Europoje, mes pagal pesticidų naudojimą esame toli iki ES vidurkio, trim ar keturiais kartais jų naudojame mažiau nei ES senbuvės. Tad kelti visiems vienodus mažinimo tikslus pagal tą pačią formulę yra neadekvatu – mūsų ūkiai nukentėtų labiau vien dėl to, jog šiandien dirba tvariau. Nepaisant realios situacijos, Lietuvai gali būti taikomas didesnis nei 50 proc. augalų apsaugos priemonių mažinimo tikslas iki 2030 m.
Už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius savo kuruojamos srities teisės aktus giria, pabrėždamas, kad tai yra pačių europiečių nuomonė, jis kalba apie siekį atkurti biologinę įvairovę ir ekosistemas, apie sveiką planetą ir sveiką ekonomiką, kad galėtume gyventi ir klestėti kartu su gamta. Tačiau V. Sinkevičius visai nekalba apie tiesiogines tų dokumentų pasekmes maisto gamybos kiekiams, ūkių gyvybingumui, Lietuvos ekonomikai.
Lietuvos paskirtas eurokomisaras ignoruoja savo šalies žemdirbių poziciją, jo retorikoje neatsispindi Lietuvos maisto vartotojų interesas, tarsi mes nebūtume tie europiečiai, kurių nuomonę jis atstovauja Europos Komisijoje, rengdamas mūsų visų gyvenimą reguliuojančius teisės aktus. V. Sinkevičius nepastebi arba nenori pastebėti, kad visoms valstybėms vienodai taikomas principas, neatsižvelgiant į dabar vartojamus augalų apsaugos priemonių kiekius, mažų mažiausiai neteisingas ir neproporcingas. Išsikeliant aukštus tikslus, pirmiausia reikėtų įvertinti esamą situaciją šalyse narėse, kad siekdami būti pirmūnais, nenupjautume žemės ūkio šakos, ant kurios visi be išimties sėdime.
Kaip ir eurokomisaras V. Sinkevičius, šimtu procentų palaikau Europos žaliąjį kursą. Žaliasis kursas – tai valstybių nepriklausomybė nuo daugelio resursų iš kitų šalių, tai išteklių taupymas, išmintingas, ūkiškas gyvenimo būdas. Europa nori tapti tvarių transformacijų lydere ir taip užtikrinti, kad gerovė būtų sukurta ir ateities kartoms. Mes iš tiesų ilgus amžius gerovę kūrėme dažnai nepaisydami mūsų daromo poveikio aplinkai. Dabar atėjo laikas keistis. Taip pat ir žemės ūkiui laikas sparčiau prisitaikyti, atliepiant į iškilusius klimato kaitos, aplinkos taršos ir kitus iššūkius, tapti tausesniam, žalesniam, labiau šiuolaikiškam. Tačiau keistis – nereiškia stačia galva šokti į bedugnę, ko pasekoje prarastume vietinius maisto gamintojus ir rezultatas būtų tik toks, jog taptume pilnai priklausomi nuo įvežtinio maisto, kurio kainas diktuotų importuotojai.
Nedarykime nepasvertų revoliucijų – rinkimės išmintingesnį, užtikrintesnį, kad ir lėtesnį evoliucinį kelią. Galvokime, kaip padėti žemdirbiams, kad nenutrūktų ir taip jau sutrikęs maisto gamybos procesas. Būtina iš naujo peržiūrėti Europos Komisijos nustatytas augalų apsaugos priemonių normas valstybėms narėms, kurios Lietuvos atžvilgiu yra nelogiškos ir nustatytos labai dirbtinai, neatsižvelgiant į realią situaciją ir skirtumus tarp šalių.
Lietuvos Vyriausybė privalo dalyvauti diskusijose dėl Europos žaliojo kurso priemonių, kur turime visi kartu, įskaitant Lietuvos žemdirbius ir visus socialinius partnerius bei nacionalinės valdžios atstovus, o taip pat ir Lietuvos paskirtą Europos Komisijos narį V. Sinkevičių, reikalauti Lietuvai palankių sprendimų vienu tvirtu balsu, pilnai suderinę pozicijas, argumentus ir nesiblaškydami. Tam būtinas maksimalus dalyvavimo europinės politikos arenoje intensyvumas ir supratimas, kad Europa nenumeta mums kažkokių tai blogų neišdiskutuotų reikalavimų – mes patys kaip šalis narė per silpnai giname savo pozicijas, tad pirmiausia prisiimkime atsakomybę ir dirbkime bendram Lietuvos interesui.
Žaliojo kurso tikslai yra puikūs. Mano manymu, jie galėtų, o ir turėtų būti dar ambicingesni, tačiau jų reikėtų siekti ne tiek žemės ūkio, kiek, pavyzdžiui, energetikos sektoriaus sąskaita. Svarbu, dėl kokių priemonių rinkinių ir jų finansavimo susitarsime tarp valstybių narių, ar įsipareigojimai bus subalansuoti, išmintingi, ar bus laikomasi teisingumo principo, ar transformacijos įgyvendinimui bus skirtas reikalingas finansavimas.
Europos Komisija suteikė daug lankstumo ir pasirinkimo laisvės valstybėms narėms, rengiant nacionalinius žemės ūkio strateginius planus, kuriais remiantis bus įgyvendinami ir Žaliojo kurso įsipareigojimai. Deja, praktika rodo, kad valstybės įsipareigojimus tiek žemdirbiams, tiek Žaliojo kurso tikslams traktuoja labai skirtingai. Lietuvoje rengiant strateginį planą žemdirbiai buvo visiškai nepageidaujami, bandymas išsakyti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus jiems kainavo didžiulę žemės ūkio ministro nemalonę.
Žemdirbių kritika mūsų Vyriausybei dėl strateginiame plane trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei yra visiškai pagrįsta. Dėl to paties kritiką Lietuvos valdžiai išsakė ir už žemės ūkį atsakingas Europos Komisijos narys Janusz Wojciechowski. Šis žemdirbystės būdas leistų siekti Žaliojo kurso tikslų, mažesnio ir tikslesnio augalų apsaugos priemonių naudojimo, o taip pat leistų sumažinti priklausomybę nuo drastiškai išbrangusių trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos, kai dėl karo Ukrainoje žemės ūkis susiduria su trąšų ir kitų priemonių deficitu.
Tiesiog procentiškai apribojus augalų apsaugos priemonių naudojimą, ūkininkai prarastų reikšmingą dalį derliaus, nes neturėtų priemonių kovoti su augalus puolančiais kenkėjais ir ligomis. Derlius ne tik sumažėtų, bet ir prastėtų jo kokybė. Tikslas sumažinti trąšų naudojimą žemės ūkyje taip pat reikšmingai sumažintų žemės ūkio derlių. Dėl to ūkininkai netektų didelės dalies pajamų, o vartotojai – galimybės pakankamai įsigyti vietinio kokybiško maisto.
Be abejonės, tai turėtų poveikį ekonomikai, eksporto apimtys susitrauktų, o importas – išaugtų. Ir nebūtinai įsivežtume kokybišką, aukštus standartus atitinkantį maistą. Tikėtina, kad konkurencinę kovą laimėtų pigesni produktai iš trečiųjų šalių, kuriose aplinkosauginiai ir maisto saugos reikalavimai nėra tokie aukšti, kaip mūsų.
Tuo tarpu tikslioji žemdirbystė leistų efektyviai išnaudoti dirbamos žemę plotą, saugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų, taikyti pažangias technologijas tam, kad trąšos ir augalų apsaugos produktai patektų tik ten, kur iš tiesų reikia, tik tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia. Taip, nemažinant maisto gamybos ir atitinkamai nemažėjant žemdirbių pajamoms, galima užauginti sveiką derlių, kuris bus konkurencingas ir už žmonėms prieinamą kainą.
Tikslioji žemdirbystė turi būti adekvačiai remiama, pirmiausia, nacionaliniuose strateginiuose planuose numatytomis priemonėmis, ko mūsų Žemės ūkio ministerija, deja, nenumatė. Europos Komisija sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir suteikė papildomo laiko koreguoti juos, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Tačiau ir šiame etape iš Vyriausybės sulaukėme tik pataisymų pristatymo, bet ne derinimo, ne tarimosi, ne bendradarbiavimo.
Ūkininkai, kuriems pavyko pradėti taikyti tiksliąją žemdirbystę, dalijasi patirtimi, jog jiems pavyko naudojamų trąšų ir pesticidų kiekį sumažinti apie 20 procentų. Bet tiksliosios žemdirbystės technika brangi, tad tam, kad taikytų tiksliąsias technologijas pilna apimtimi, patys ūkininkai dabartiniame sumažėjusių pajamų kontekste jos neįpirks be adekvačios paramos.
Palaikau siekį, kad purškimo ir dirvožemio diagnostikos technika progresuotų tiek, kad augalų apsaugos priemonės būtų dozuojamos ne tolygiai per visą purkštuvo peties ilgį, o kiekvienas atskiras purkštukas, būtų reguliuojamas, kiek ir kur dozuoti. Tai būtų visiškai precizinis, išmanus priemonių naudojimas atsižvelgiant į realius kiekvieno dirvos lopinėlio poreikius.
Ateities perspektyvose matyčiau prasmę Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje rengti daugiau specialistų, kurie gilintųsi į precizinę žemdirbystę. Taip pat Lietuvoje vystyti bei iš atitinkamų šaltinių (pavyzdžiui, ES „Horizonto“ programos) finansuoti į tai orientuotus mokslinius tyrimus, skatinti dirvos ir augalų tyrimų pažangą.
Laikas senka, ūkiai, ypač smulkūs ir vidutiniai, Lietuvoje tendencingai likviduojasi. Socialinės problemos ir žmonių pajamų skirtumai bei skurdas Lietuvoje didėja kasdien. Kai matome pasaulinį kontekstą, rizikuoti savo valstybės gebėjimu apsirūpinti maistu yra labai pavojinga. Niekur nedingo sausros, ekonominiai pandemijos padariniai ir daugelis kitų pasaulinės maisto krizės priežasčių, o karas dar labiau pablogino niūrią situaciją. Mes jau dabar matome, kas vyksta su maisto kainomis, tuo tarpu ekspertai nuogąstauja, kad tikrasis šio veiksnių derinio poveikis paaiškės tik kitais metais.
Tad išsaugokime savo žemės ūkį, išsaugokime galimybę užsiauginti maisto savarankiškai, žaliųjų tikslų siekdami pasitelkiant mokslą, pačiais išmintingiausiais būdais, leidžiančiais išsaugoti tą šaką, ant kurios sėdime.
Užsk. Nr. BR-55
