KTU ekspertas: „Lietuvoje diskusija pabėgėlių tematika grįsta klišėmis ir dezinformacija“
„Panašu, kad Europoje egzistuojančios problemos mastas Lietuvoje suprantamas tik teoriškai“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto direktorius Jonas Urbanavičius. Jo teigimu, lietuviams derėtų prisiminti pokario metus, kai iš mūsų šalies buvo priverstos pasitraukti daugybė šeimų. J. Urbanavičius teigia, kad Europa krizes spręsti moka, o vadinamasis neryžtingumas tereiškia, jog siekiama atrasti sprendimą, kuris būtų priimtinas visoms valstybėms.
– Kaip žiūrite į pabėgėlių krizę – ar ji kelia realią grėsmę vieningai Europai?, – paklausėme J. Urbanavičiaus.
– Kiekviena didesnė krizė kelia grėsmę Europos vienybei, kita vertus, kartu tokios krizės dažniausiai būna postūmis ieškoti sprendimų, tik sustiprinančių tą vienybę.
Ir pats Europos Sąjungos projektas atsirado kaip saugumo ir taikos krizės praėjusio amžiaus viduryje sprendimas – tarp ES valstybių nesutarimai sprendžiami tik taikiu būdu. Finansų krizė Graikijoje ir kai kuriose kitose eurozonos valstybėse taip pat atvedė prie šiomis dienomis svarstomų taisyklių, reiškiančių didesnę ES integraciją finansų politikos srityje.
Pabėgėlių krizė parodė, kad Europos Sąjungoje neveikia vieninga imigracijos politika. Taigi Europos Sąjunga turi du kelius – pripažinti Europos projekto pralaimėjimą arba imtis veiksmų, kurie reikštų gilesnę integraciją šioje srityje.
– Kokie patys didžiausi iššūkiai šios krizės akivaizdoje?
– Ši krizė iškelia daug iššūkių, kurių svarba skirtingose valstybėse skiriasi: vienoms valstybėms didesnis iššūkis yra galima grėsmė jų biudžetams, kitoms – nepasiruošimas priimti daug kitos kultūros asmenų.
Tačiau visai Europai ši krizė parodė kelis dalykus. Pirma, ES ir jos valstybės nėra pasiruošusios tokio masto išorės grėsmėms, dažnai dar dirbtinai pakurstomoms, siekiant Europoje sukelti chaosą. ES ir jos valstybės nėra pajėgios užtikrinti efektyvią išorės sienų kontrolę, gyventojai ir politikai nėra pasiruošę kitos kultūros žmonių antplūdžiui.
Antra, ES valstybės skirtingai supranta vieno svarbiausių ES principų – solidarumo – turinį. Viena vertus, nesutariama, ar solidarumas gali būti privalomas (kaip bandė siūlyti Europos Komisija ir Vokietija), kita vertus, kai kurios valstybės (pavyzdžiui, Vengrija) nesugeba ar dėl kažkokių priežasčių nenori prisidėti prie visai Europai aktualių klausimų sprendimo. Negali būti jokios prievartos paskirstant pabėgėlius į ES valstybes. Kita vertus, prie problemos sprendimo nenorinčių valstybių pozicija joms gali būti priminta, sprendžiant joms aktualius klausimus.
Trečia, šios krizės mastą ir rimtumą parodo ir tai, kad kai kurios ES valstybės atnaujino savo sienų kontrolę – ši priemonė apsunkina laisvą asmenų judėjimą, vieną esminių vieningos Europos simbolių. Nors tokios laikinos priemonės pagal ES teisę ir galimos, baiminamasi, jog tai turės poveikį ir ES ekonomikai – pasienio patikrinimai pailgins žmonių ir prekių judėjimo laiką.
– Europa kaltinama „minkštakūniškumu“ ir politinės valios neturėjimu, negebėjimu spręsti krizių. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Europa krizes spręsti moka. Mums atrodo, jog negali būti priimti radikalūs sprendimai dėl to, kad pats ES sprendimų mechanizmas yra ilgas ir sudėtingas. Sprendimai, priimami Europos Sąjungoje, turi būti priimtini visoms valstybėms. Taigi pats sprendimo paieškos ir priėmimo procesas yra ilgas.
Kita vertus, tai reiškia, jog priimamas išsamiai apsvarstytas sprendimas, kuriam pritaria visos valstybės – tik taip galima užtikrinti, kad sprendimo bus laikomasi ir jis bus vykdomas.
– Koks galėtų būti šios krizės sprendimas?
– Nėra tokio sprendimo, kuris padėtų greitai išspręsti šią problemą – šią problemą būtina spręsti kompleksiškai, ir Europos politikai tai supranta, ką parodė ir ES valstybių vidaus reikalų ministrų diskusijos rugsėjo 14 dieną. Tačiau visi sprendimo dėlionės elementai yra sudėtingi ir reikalauja gilaus – gilesnio nei yra dabar – ES valstybių bendradarbiavimo.
Visų pirma būtina suvaldyti šiuo metu praktiškai nevaldomą į ES atvykstančių asmenų srautą: griežtinant išorės sienų kontrolę ir gerinant skirtingų valstybių pasienio tarnybų bendradarbiavimą, stiprinant kontrolę atviroje jūroje ir stabdant žmones į Europą gabenančius laivus, užtikrinant saugius išorinės ES sienos perėjimo taškus.
Tuo pat metu reikia pasirūpinti visais į ES jau atvykusiais žmonėmis, tarp kurių – daug moterų ir vaikų. Artėjant žiemai jų padėtis taps ypatingai sudėtinga.
Tik užtikrinus šių žmonių saugumą, galima kalbėti apie tolesnius ne mažiau sudėtingus žingsnius – identifikuoti, kurie atvykėliai tikrai bėga nuo karo, o kurie – situacija pasinaudoję ekonominiai migrantai, neturintys teisės gauti pabėgėlio statuso ir privalantys būti grąžinti į jų kilmės valstybę. Toks atskyrimas bus labai sudėtingas, kadangi atvykusiųjų ypatingai daug, o daugelis jų – skubėdami ar specialiai – yra pametę asmens dokumentus.
Ne mažiau svarbi pabėgėlių integracijos į Europos visuomenę problema. Didžioji dalis šių žmonių liks Europoje – norime mes to ar ne, – todėl tam būtina tinkamai paruošti tiek juos pačius, tiek ir europiečius.
– Ar apskritai įmanomas vieningas sutarimas tarp tokių skirtingų valstybių, kurių kiekviena turi savų problemų?
– Vieningas sutarimas šiandien atrodo labai tolimas, tačiau Europa visuomet rasdavo kildavusių problemų sprendimus.
– Kaip žiūrite į Lietuvos poziciją šios krizės akivaizdoje? Kai islandai atveria savo namų duris pabėgėliams, lietuviai šią idėją vadina mažų mažiausiai „keista“. Kodėl taip yra, jūsų nuomone?
– Panašu, kad Europoje egzistuojančios problemos mastas Lietuvoje kol kas suprantamas tik teoriškai – juk patys nesame tiesiogiai su ja susidūrę, nors daugelio mūsų pačių giminės po karo ir patyrė pabėgėlių dalią.
Ir nors jau pradėjome suprasti, kad turėsime prisidėti prie šios problemos sprendimo, nei Vyriausybė, nei visuomenė tam dar nėra pasiruošusi: nėra patvirtinti jokie pabėgėlių integracijos į visuomenę planai, o diskusijos visuomenėje vyksta pakankamai vangiai, paviršutiniškai ir dažnai remiantis klišėmis ir dezinformacija, o ne tikra informacija.
