Aukštaitijos regiono folkloro ir amatų šventę nuspalvino etnografinės spalvos ir atspalviai
Rugsėjo 17 dieną Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriuje (Radviliškio r.) vykusioje Aukštaitijos regiono folkloro ir amatų šventėje „Kleboniškių etnografinės spalvos“ darbavosi amatininkai, tautodailininkai, edukatoriai, veikė kermošius, koncertavo garsūs folkloro ansambliai. Kiekvienas šventės dalyvis galėjo nusikelti į praeitį ir pajausti senovės lietuvių pasaulėžiūrą.
„Jaučiuosi nuostabiai sava tarp žmonių, kurie muzikuoja, kurie tęsia labai gražias mūsų folkloro ir amatų tradicijas, – sakė šventės vedėja, etninės kultūros puoselėtoja, etnomuzikologė dr. Loreta Sungailienė. – Etnografinės spalvos čia jaučiamos, jas netgi gali pamatyti, užuosti, paragauti, išgirsti – visko čia yra.“
Pasak L. Sungailienės, labai svarbi pažintinė šventės prasmė ir bendruomeniškumas. Etninės kultūros puoselėtoja atkreipė dėmesį, kad organizatoriai viską apgalvojo iki smulkmenų: net palapinės priderintos prie muziejaus aplinkos, yra tvarumo pojūtis.
L. Sungailienė šventės dalyviams trumpai priminė muziejaus istoriją: Kleboniškių kaimo buities skyrius yra vienas iš 1991 metais Egidijaus Prascevičiaus įkurto Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio padalinių. Ekspozicija atspindi XIX amžiaus – XX amžiaus pirmos pusės kaimo žmonių buitį, būtį ir būdą. Dabar kaime yra 28 pastatai. Trys sodybos su dešimčia pastatų yra privati kaimo gyventojų nuosavybė, o aštuoniolika priklauso muziejui. Kuriant ekspozicijas, šeši senieji kaimo pastatai buvo suremontuoti, devyni atkelti iš kitų vietų. Atkeltieji pastatai pastatyti senųjų pastatų vietoje, siekiant atkurti senąjį gatvinio rėžinio kaimo vaizdą.
„Kleboniškių kaimas yra unikalus ir pats gražiausias Lietuvoje“, – sveikindamas šventės dalyvius, sakė Radviliškio rajono meras Vytautas Simelis. Meras priminė, kad Kleboniškių kaimą Aplinkos ministerija yra pripažinusi vietove, geriausiai atspindinčia Aukštaitijos regiono bruožus.
Šventę pradėjo Baisogalos kultūros centro kapela „Žvangulis“ su jaunimu „Žvangučiais“. Juos keitė folkloro ansamblis iš Panevėžio „Raskila“, grupės „Žalvarinis“, „Ratilai“, dainų ir šokių ansamblis „Jaunimėlis“ iš Vilniaus.
Šventėje darbavosi net dvi dešimtys amatininkų, tautodailininkų, edukatorių, veikė drožimo, odininkystės, bitininkystės, puodų žiedimo, juostų ir pintinių pynimo, lėlių gamybos, vilnos vėlimo, kalvystės, siuvimo ir kitos dirbtuvės – tik spėk suktis! Amatininkai originaliai pristatė savo kūrybą: kaimo erdvėje iškilo medžio skulptūros, pražydo molio gėlės.
Šiaulietis tautodailininkas, garsus Užgavėnių kaukių kūrėjas Saulius Tamulis šventėje Kleboniškių kaime dalyvavo pirmą kartą ir liko sužavėtas. Visus norinčius tautodailininkas mokė drožybos. Parodė, kad kaukę galima drožti ne tik iš medžio, bet ir žievės, tuomet ji būna dar mistiškesnė. Lankytojai S. Tamulio klausinėjo įvairiausių dalykų: kaip kaukės nenukrenta nuo veido, ar meistras jas drožia pagal „mierą“, kiek laiko reikia kaukei nudrožti, ar galima kaukes pasimatuoti?
Kalvis Juozas Tarailė, senovės lietuvių draugovės „Karionys“ narys, demonstravo ankstyvųjų viduramžių laikotarpio kalvystės amatą. Pasak kalvio, principas išlikęs ir šiandien, tik įrankiai buvo sudėtingesni: „Dabar turime elektrą, variklius, ventiliatorius, o tada buvo dumplės, o dumples reikėjo ir pasigaminti.“ Žaizdre įkaitusią geležį kalvis dėjo ant priekalo ir kalė plaktuku.
Bitininkė Daiva Pridotkienė liejo vaško žvakes, sukdama ratą. „Lieti ant rato labai malonus darbas, širdžiai mielas, atgaiva. Jei atsisėdai susierzinęs, vis tiek nusiramini, visos neigiamos mintys kažkur nuplaukia“, – sakė bitininkė. D. Pridotkienė su vyru Algimantu – panevėžiečiai, o bites augina Biržų rajone, tėviškėje.
Duonos kepėja Elvyra Vasiliauskienė iš Vilniaus mokė duoną kepti virš žarijų. Taip duoną kepė moterys, kai dar nebuvo krosnių. Kiekvienam norinčiam E. Vasiliauskienė ant ilgos lazdelės suformavo kepalėlį: laikant ant žarijų duonelė iškepa per maždaug 6 minutes.
Nuotaikingame kermošiuje savo sukurtą ir išaugintą produkciją pristatė Pociūnų, Pociūnėlių, Pakalniškių, Kleboniškių, Pažagienių kaimų, Šaukoto miestelio ir kitos Radviliškio ir Panevėžio rajonų bendruomenės. Ant stalų gulė įvairiausi skanėstai, rudens gėrybės, rankdarbiai.
Pociūnėlių miestelio bendruomenė į šventę atvyko su kaimiškomis gėrybėmis – pačių pagamintais prieskoninių daržovių mišiniais, arbata, sultimis, skanėstais. Trims bendruomenės gaminiams Sveikatos apsaugos ministerija ir Radviliškio rajono visuomenės sveikatos biuras yra suteikęs „Rakto skylutės“ simbolį – produktai pripažinti palankesniais sveikatai.
Muziejininkai lankytojus vaišino šiupiniu, pyragu, arbata. Visi norintys galėjo įsiamžinti prie originalios, iš augalų nupintos fotosienelės. Rudens gėrybių girliandomis buvo papuoštos ir palapinės.
Šventė „Kleboniškių etnografinės spalvos“ šiemet vyko ketvirtą kartą. Šventės idėja Kleboniškių kaimo buities skyriaus vedėjai Genovaitei Prascevičienei kilo 2015 metais, kai Lietuvoje buvo organizuojami „Lietuvos muziejų kelio“ renginiai, o juos jungė tema „Liaudies meno grožis“. Kiekviena šventė turi vis kitą atspalvį. Šių metų šventė siekė supažindinti lankytojus su paveldu per patyrimą, kad visi, prisilietę prie tradicijų, amatų, įgytų vertingos etnokultūrinės patirties.
