Broniaus Vyto Karaciejaus fotografijose – „Savi“
Kovo 10 d., penktadienį, 17 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, Baltojoje galerijoje, atidaroma klaipėdiečio fotomenininko Broniaus Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Savi“. Ekspozicijoje pristatomas portretų ciklas apima 2004–2023 metus. Paroda veiks iki balandžio 1 d. Organizatorius – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
B. V. Karaciejus pelnytai laikomas Klaipėdos miesto metraštininku, puikiai užčiuopiančiu miesto pulsą ir taikliai įvaizdinančiu jo būtį. Fotomenininkas yra sukūręs ne tik įsimintinas urbanistinio peizažo fotografijas, bet ir daugybę žymių ir ne tokių žymių klaipėdiečių portretų. Nors portreto žanras autoriaus kūryboje įsitvirtino šiek tiek vėliau, jam jau būnant Lietuvos fotomenininkų sąjungos (iki 1989 m. LTSR fotografijos meno draugija) nariu, tačiau šiandieną šios fotografijos užima ne mažiau reikšmingą vietą visoje B. V. Karaciejaus kūryboje, o taip pat ir Klaipėdos istorijoje.
Puikiai suvokdamas uostamiestyje gyvenančių žmonių svarbą, B. V. Karaciejus savo archyve sukaupė šimtus čia kuriančių ir dirbančių klaipėdiečių portretų, taip gerokai praturtindamas mylimo miesto paveikslą. Tai – realistiškos kasdienybės akimirkos ir iškilmingi momentai iš gydytojų, kapitonų, rašytojų, dailininkų, teatralų ir kitų žmonių gyvenimo. Fotomenininkas kurdamas jų portretus vengia papildomų prasminių sluoksnių, palieka pirminį ir lengvai suvokiamą atpažįstamumą, dažnai formuoja aiškias nuorodas į jų profesinę veiklą. Autorius nevargina žiūrovo subjektyviomis įžvalgomis, interpretacijomis ar papildomais kontekstais. Jis tiesiog seka portretuojamąjį, gaudo ir fiksuoja būdingiausias jo išraiškas. Kartais – per žvilgsnį, įprastą rankų mostą, šypseną ir tik retais atvejais matome susimąsčiusį ar visiškai užsisklendusį herojų.
B. V. Karaciejus neslepia, kad beveik visi jo portretų herojai – jam pažįstami žmonės. Todėl autoriui nėra sudėtinga juos „prakalbinti“, parodyti būdingiausias charakterių spalvas. Kurdamas portretus, šis autorius lieka prie tradicinių sprendimų. Todėl jo konstruojamos žinutės lengvai skaitomos, o vaizduojami žmonės atrodo ne tik pažįstami, bet ir savi. Tai pasiekiama per abipusį pasitikėjimą. Nors ryšys tarp fotografo ir portretuojamojo įkyriai nedemonstruojamas, bet nesunkiai nuspėjamas. Puikus šviesos valdymas, apgalvotas kompozicijos dėliojimas, išvalytos formos tik dar kartą paliudija, kad fotografijos medija autoriui yra būtent ta kalba, kurią jis supranta ir valdo geriausiai.
B. V. Karaciejus jau seniai įrodė, kad geba būti visoks: jautrus ir atidus stebėtojas, įgudęs vaizdų manipuliatorius, taiklus reportažo kūrėjas ar objektyvus dokumentalistas. Nors nemažai jo sukurtų portretų yra surežisuoti, tai nesutrukdo fotografui pasiekti tikrumo. Jo herojai – artimi ir mylimi, o kai kurie – lig šiol niekada nematyti. Tačiau visi jie pateikiami tomis pačiomis sąlygomis, su ta pačia autoriaus atida ir meile. Visi jie – mūsų miesto ir mūsų laiko herojai.
