Bronis Ropė. Skolas turėsime atiduoti – ar ES investicijos mums atsipirks?
Iš kur Lietuva grąžins tuos 2,2 mlrd. Atsigavimo fondo lėšų? Pirmiausia turiu pabrėžti, kad tai nėra investicijos iš daugiamečio ES biudžeto, kurį sudaro valstybių narių įnašai. Tai yra skolintos lėšos. Kaip jas grąžinsime? Tai priklausys nuo to, kaip sugebėsime pertvarkyti savo ekonomiką. Juk toks ir šios „paskolos“ tikslas – padėti prisitaikyti prie pokyčių ir tapti atsparesniais įvairioms krizėms.
Truputis priešistorės: Žaliųjų/ELA frakcija Europos Parlamente, kuriai priklausau, labai laukė Žaliojo kurso. Reikia pripažinti, kad beveik prieš 30 metų būtent žalieji Europoje pradėjo kalbėti apie būtinybę pertvarkyti mūsų ekonomiką. Gaila tik to, kad prireikė tokio ilgo laikotarpio pokyčiams pradėti. Šiuo metu siekiame, kad Žaliasis kursas įgautų pagrindą. Norint realių pokyčių, reikia teisės aktų, reikia nukreipti ir perskirstyti lėšas, kad pokyčiai būtų tinkamai finansuojami. O tai nėra lengva. Konkretus pavyzdys – Atsigavimo fondo pinigai, skirti valstybių narių Ekonomikos gaivinimo planuose numatytų priemonių finansavimui. Šias lėšas padengti buvo nuspręsta nuosavais ES ištekliais. Kas tai yra ES nuosavi šaltiniai?
Tarp naujų nuosavų pajamų šaltinių – jau nuo šių metų pradžios galiojantis plastiko mokestis, nuo 2023 m. – išmetamųjų teršalų prekybos sistemos įnašas, kuris galbūt bus susietas su anglies dvideginio importu, nuo 2024 m. – skaitmeninių paslaugų mokestis, o nuo 2026 m. – finansinių sandorių mokestis bei įnašas, susijęs su įmonių veiklos sritimi arba nauja bendra pelno mokesčio baze. Na, iš esmės, tai tiesiog nauji bendri ES mokesčiai.
Ar šios lėšos taps našta ateinančioms kartoms, ar vis tik naudą iš jų gausime didesnę už kaštus, tai priklausys nuo to, kaip sugebėsime juos investuoti. Tai nėra lėšos, skirtos „pravalgymui“, išgyvenimui trumpuoju laikotarpiu. Tai ilgalaikės prisitaikymo, transformacijos – t. y., mūsų pačių pasikeitimo investicijos. Būtų naivu tikėtis, kad dabar kažkaip su skolintomis lėšomis prasisuksim „juoduoju“ laikotarpiu, o paskui ateis „geresni laikai“, ir ateities žmonės tais geresniais laikais atiduos mūsų skolą. Aš asmeniškai manau, kad šiandieninė krizė nėra paskutinė. Viena krizė keičia kitą.
Gyvename globaliame labai didelių pokyčių pasaulyje. Be sienų, be ribų. Tad turime būti pasiruošę ir kitiems ligų protrūkiams, ir tai pačiai jau kelis dešimtmečius trunkančiai lėtinių neinfekcinių ligų krizei (ją tikrai galime suvaldyti, tik reikia tiek politinės, tiek visuomeninės valios bei solidarumo), taip pat klimato kaitos migrantų krizei. Šiandien mes krize vadiname 4000 nelegalių migrantų Lietuvoje. Greitu metu Europą turėtų pasiekti milijardas klimato migrantų, kurie trauksis iš savo žemių, kur sąlygos dėl klimato kaitos darosi vis nepalankesnės išgyvenimui. Greitu metu Žemės resursai, tarp jų ir maistas įgaus visai kitokią vertę.
Būkime toliaregiški, matykime, kas mūsų laukia. Ir matykime būdus, kaip mes išliksime atsparūs šių milžiniškų pokyčių akivaizdoje, kaip mes prisitaikysime, kad patiriamas poveikis būtų kuo švelnesnis. Jeigu panaudodami Atsigavimo fondo lėšas sugebėsime kartu su visa Europos Bendrija pasiruošti naujiems iššūkiams, išlaikydami veikiančią medicinos sistemą, sveikatos apsaugą, apsirūpindami saugiu ir kokybišku maistu, išlaikydami prieinamą švietimą, pažangą mokslo srityje, tuomet šios investicijos netaps našta ateities kartoms.
Tačiau jei šių pinigų panaudojimas pagilins socialinę atskirtį, nuskurdins kai kurias gyventojų grupes, sumažins gyvybiškai svarbių, tokių kaip žemės ūkis, sektorių konkurencingumą ar nespręs, pvz., energetinio efektyvumo ir nepriklausomumo nuo iškastinio kuro klausimų, tuomet ateities kartos šiandienos istorijos momentą pagrįstai galės vadinti kvailybės laikmečiu.
Užsk. Nr. BR-29
