Bronis Ropė. Vyriausybė turi svarstyti laikiną maisto kainų reguliavimą
Žmonės reiškia nepasitenkinimą, pyksta ant ūkininkų, kad maisto produktų kainos kyla. Tuo tarpu ūkininkai šaukiasi pagalbos, nes koronaviruso krizės akivaizdoje už žaliavinę produkciją jiems mokama mažiau. Parduotuvių lentynos tuštėja, maisto poreikis nesumažėjo. Tad kodėl pirkėjams kaina staiga išaugo, o žaliavos gamintojams – nukrito? Vyriausybė atvėrė galimybę reguliuoti kainas. Pats metas svarstyti ir laikiną kai kurių maisto produktų kainų reguliavimo galimybę, kad būtų įvertintos visos objektyvios kainų pokyčių aplinkybės ir apsaugoti maisto žaliavų tiekėjai bei mes visi – maisto produktų vartotojai – nuo nepagrįsto kainų svyravimo ekstremalios situacijos metu.
Net ir nesant draudimams gabenti prekes per sieną, dėl patikrų ir kitų taikomų saugumo priemonių, tarptautinė prekyba patiria tam tikrus sunkumus. Tad saugumo garantu – būti aprūpintiems maistu – mūsų žmonėms išlieka Lietuvos žemės ūkis, kuris užtikrintų reikiamą kiekį maisto, net jei atsirastų rimtesnių importuojamų prekių tiekimo trukdžių.
Prekybos centruose maisto produktų lentynos tuštesnės nei įprastai. Kai kurios parduotuvės tam tikrais momentais neturi nė lašo pieno, varškės, nė vieno gabalėlio šviežios mėsos. Stipriai ištuštintos kruopų, makaronų lentynos. Kodėl lentynos tuščios? Tikrai ne dėl to, kad trūksta maisto.
Pirma, laikinai uždarius švietimo įstaigas, vaikai lieka namuose, dalis tėvų lieka su jais. Anksčiau vaikai priešpiečius, pietus pavalgydavo mokyklose, o dirbantys tėvai – kavinėse, valgyklose. Dabar maitinimą šeimos organizuojasi namuose, todėl perka daugiau maisto.
Antra, Vyriausybė rekomendavo kuo mažiau lankytis susibūrimo vietose, tad žmonės perkasi maisto ilgesniam laikui, kad nereiktų į parduotuvę vaikščioti kasdien. Ir tai yra sveikintina, galima vienu kartu apsirūpinti savaitei, taip išlaikant šviežią maistą.
Trečia, yra žmonių, kurie klaidingai mano, kad gresia maisto trūkumas, kad gali tekti mėnesiais prabūt užsidarius namuose, ir perkasi maistą neadekvačiais kiekiais. Žinau tokių, kurie užpildė šaldymo kameras, maisto prisisandėliavo dideliais kiekiais. Tai nėra išmintinga. Prekybininkai nespėja prisitaikyti prie staiga neproporcingai išaugusios paklausos. Tad kaip suprasti, rodos, paradoksalius kainų pokyčius?
Priminsiu, kad tarp ūkininko ir vartotojo paprastai dar yra kelios grandys, kurios stipriai lemia galutinio produkto kainą. Ūkininkai žaliavinę produkciją tiekia perdirbėjams, iš pieno, mėsos, grūdų ir kitų žaliavų gaminantiems skirtingus produktus. Kita grandis – prekybininkai. Tai prekybos įmonės, prekybos centrai, kuriuose mes, pirkėjai, susiduriame su galutinėmis pagaminto plataus produktų asortimento kainomis. Neretai, pamatę, pvz., pieno pakelio kainą – apie 1 Eur, susierzinam, kad litras tiek daug kainuoja, galbūt net nesusilaikom nuo piktų replikų ar minčių, nukreiptų į ūkininkus. Tačiau nedaugelis žino, kad ūkininkas už tą patį litrą iš perdirbėjo tegauna vidutiniškai 24-26 centus. Tai vos ketvirtadalis tos kainos, kurią mes mokame parduotuvėse.
Panašu, jog kai kurie pieno ir mėsos perdirbėjai bando naudotis krizine karantino situacija ir už žaliavinį pieną ūkininkams ketina mokėti dar mažiau. Jau ir smulkūs, ir stambūs ūkininkai teigia, kad pieno supirkimo kainas perdirbėjai mažina iki 3 centų už litrą. Be to, tai ketina daryti atgaline data nuo pat kovo mėnesio pradžios. Mėsinių galvijų supirkimo kainos krenta ženkliai – iš ūkininkų girdžiu, kad galvijienos „gyvo svorio“ kilogramo kaina nukritusi net 20-30 centų, tai sudaro apie 20 procentų! Mums atrodo – smulkmena, tačiau tai žaliavinė produkcija, kuri yra pardavinėjama dideliais kiekiais, tad net ir nedidelis kilogramo kainos kritimas ūkininkui reiškia didelį nuostolį. Juolab, kad tiek pieno, tiek mėsos gamybos sektoriai išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Lietuvoje pieno sektorius vien per praėjusius metus susitraukė tūkstančiais ūkių bei dešimtimis tūkstančių gyvulių. Dar iki koronaviruso sukeltos krizės pieno supirkimo kainos buvo žemiausios Europoje.
Tik štai parduotuvėse kainos pradėjo drastiškai kilti – kasdien į mane kreipiasi pasipiktinę žmonės, įvairiuose Lietuvos kampeliuose fiksuojantys stiprų mėsos, ypač kiaulienos, kainų kilimą. To ir galėjome tikėtis, nes kiaulienos Lietuvoje pasigaminame tik pusę tiek, kiek suvartojame. Šis pavyzdys labai gerai pailiustruoja, kad neturėdami tam tikros rūšies produkto gamybos pajėgumų, tenkinančių vartojimo poreikius valstybės viduje, tampame priklausomi nuo išorės gamintojų diktuojamų kainų ir sąlygų, o krizės metu susiduriame su padidėjusios paklausos sukeltomis kainomis arba net galime patirti to produkto deficitą. Simptomatiška, kad pirmiausia taip stipriai pakilo būtent kiaulienos kaina. Dar prieš penkias dienas kilogramas sprandinės kainavo apie 4,50 Eur, o šiandien jau fiksuojamos kainos apie 7,50 Eur už kilogramą.
Mėsos sektorius Lietuvoje vis dar negali atsigauti po afrikinio kiaulių maro protrūkio – Lietuvoje beveik nebeliko smulkių ūkių, ir apsirūpinti kiauliena tampa sudėtinga. Tad kviečiu Vyriausybę svarstyti priemones, kaip padėti ūkiams grįžt prie kiaulių auginimo – jei reikia, padedant įsigyti nuo afrikinio kiaulių maro saugančias biosaugos priemones, kad Lietuva vėl užsiaugintų pakankamai kiaulienos ir parduotuvėse netektų stebėti pasiutpolkę šokančių kainų.
Nepaisant sunkumų, noriu nuraminti žmones, kad Lietuvoje turime žaliavinio pieno kiekį didesnį už vartojimo poreikį. Dalis jo gaminama eksportui. Jautienos taip pat turime. Grūdų pilni aruodai. Kai kurių daržovių bei vaisių atsargos – sandėliuose. Viso to užteks. Tad jeigu prekybos centruose pakils pagrindinių produktų kainos – kalti tikrai ne žemdirbiai ir ne maisto trūkumas, nes maisto kol kas netrūksta. Tad kaip išvengti nepagrįsto maisto kainų svyravimo?
Žemės ūkio ministras Vyriausybės pasitarime jau užsiminė apie galimai reikalingą žemės ūkio produkcijos kainų fiksavimą nuo tam tikros datos, nes yra atvejų, kai žaliavinę maisto produkciją tiekiantiems ūkininkams perdirbėjai pasiūlė žemesnę kainą, pasiteisinant būtent krizine situacija. O tuo pačiu vartotojams kai kurių maisto produktų kainos keliamos. Turime ieškoti sprendimų, kad būtų išvengta nesąžiningos komercinės praktikos kai kuriose grandyse, pasinaudojus krizine situacija.
Kas yra valstybinis kainų reguliavimas? Tai nėra kažkas naujo. Tokiam sprendimui Vyriausybė turi pakankamai resursų ir kompetencijos. Tai ne vienoje srityje šiuo metu veikianti kainų kontrolės priemonė. Lietuvoje jau yra išplėtota institucijų sistema, kompetentingai vykdanti šią funkciją, remiantis teisės aktais ir veikiančiomis metodikomis. Lietuvoje veikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios pagrindinis uždavinys yra prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos žemės ūkio kainų stebėsenos funkciją atlieka Žemės ūkio ministerijai pavaldžios institucijos. Kainų reguliavimas – tai tarimasis su Vyriausybe, kai tiekėjas informuoja atitinkamas institucijas apie planuojamą kainų keitimą ir pateikia tokio sprendimo argumentus. Žinoma, tokia priemonė reikalinga tik laikinai, kol šalyje turime ekstremalią situaciją, keliančią žmonėms daug nerimo ir nežinomybės dėl ateities bei provokuojančią kaupti atsargas ir pirkti ne pagal kasdienius vartojimo įpročius.
Suprantu, kad toks pasiūlymas sulauktų daug kritikos, nes, paskelbus karantiną ir kitas būtinas efektyvias priemones krizei valdyti, opozicijos veikėjai nepraleido progos išnaudoti šią situaciją pigioms politinėms kampanijoms ir Vyriausybei ėmė klijuoti „policinės valstybės“, „diktatūros“ etiketes. Tačiau šitas sveiku protu nesuvokiamas ciniškumas net ir itin liberalių pažiūrų visuomenės grupėse populiarumo nesulaukė. Ekstremalios situacijos atveju kainų reguliavimas galėtų būti adekvati laikinoji priemonė, leidžianti išvengti nepagrįstų nuostolių ūkininkams, tiekiantiems žaliavinę žemės ūkio produkciją perdirbimui, užkertanti kelią nesąžiningoms komercinėms praktikoms, pasinaudojus žmonių baimėmis, ir užtikrinanti prieinamas maisto produktų kainas vartotojams.
Užsk. Nr. BR-04
