Bronis Ropė. Vystysime Vilnių likusios Lietuvos sąskaita?
Paimti iš „biednesnio“ ir atiduoti turtingesniam. Štai tokia logika vadovaujasi valdantieji, formuodami regionų politiką. Ar pritariate tokiai logikai? Aš nepritariu. Pirmiausia prisiminkime, kad Lietuvoje skurdas labiau paplitęs nei vidutiniškai Europoje. Mes turime ilgalaikes socialines ir ekonomines problemas, nuo kurių labiausiai kenčia regionuose gyvenantys žmonės, o socialinės ir regioninės politikos priemonės kol kas yra nepakankamos.
Kaip matome iš pastarųjų metų sprendimų, kai kurios priemonės ne tik kad nepadeda, bet tas problemas gali dar labiau pagilinti. Kalbu apie Lietuvos Vyriausybės pasiūlymą dalį ES sanglaudos projektų finansavimo nukreipti į Sostinės regioną kitų Lietuvos regionų sąskaita.
Kiekviena valstybė narė gauna ES sanglaudos paramą pagal savo išsivystymo lygį, kuris yra paskaičiuojamas pagal tam tikrus ekonominius ir socialinius rodiklius. Mažiau išsivysčiusios šalys (ar jų regionai) gauna didesnį finansavimą, o labiau išsivysčiusios – mažesnį. Tai yra logiška, nes toks ir yra sanglaudos tikslas – mažinti netolygumus Europos Sąjungoje, kad visur pragyvenimo lygis būtų panašus.
Lietuva kaip vienas regionas yra laikoma pakankamai turtinga šalimi, kuriai ES parama jau būtų mažinama. Tačiau radau galimybę Lietuvai ES paramą gauti kaip dviems regionams ir su Lietuvos socialiniais partneriais penkerių metų intensyvaus darbo dėka pasiekėme, kad ES institucijos pritartų ES finansinės paramos skirstymui dviems NUTS2 dydžio Lietuvos regionams. Mūsų šalyje NUTS 2 lygmenį atitinka Sostinės regionas (Vilnius ir dalis aplink jį) bei Vidurio ir Vakarų regionas, t. y., – visa likusi Lietuva. Tokiu būdu mes Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui išsaugojome maksimalią ES Sanglaudos paramą ir laimėjome Lietuvai papildomą milijardą eurų.
Tačiau dabartiniai valdantieji kėsinasi į mažiau ekonomiškai pažengusiam Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui skirtus ES pinigus. Socialinis ir ekonominis netolygumas tarp šių regionų yra didžiulis – nedarbo, vidutinio atlyginimo skirtumai, lyginant su sostine yra daugiau nei akivaizdūs. Man sunku suprasti, ką galvoja politikai, viešai pranešdami Lietuvos žmonėms, savo pačių rinkėjams, kad atokesniems regionams skirtas ES investicijas nukreips į Sostinės regioną, kur ir taip pragyvenimo lygis beveik dvigubai aukštesnis (BVP pagal perkamąją galią yra 117 proc. ES vidurkio). O likusiai Lietuvos daliai – Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui (pragyvenimo lygis tik 65 proc. ES vidurkio) padalins tai, kas liks po Sostinės. Akivaizdu, kad sanglaudos parama savo tikslo nepasieks, o atotrūkis tarp sostinės ir kitų regionų toliau augs. Todėl jau kreipiausi į Europos Komisiją, atkreipdamas dėmesį į šiuos milžiniškus skirtumus tarp regionų.
Vyriausybė dėl pasiūlymo perskirstyti ES Sanglaudos lėšas nesitarė su visuomene ir nėra viešai pateikusi tokį pasiūlymą pagrindžiančių argumentų. Galbūt tą ir norima pasakyti Vilniaus rinkėjams – mes atimsime iš sunkiau besiverčiančių, nes norime duoti daugiau paspirtukų, elektromobilių, start‘upų, green hub‘ų, skaitmeninių inovacijų centrų ir pan. labiau pasiturintiems? Savaime pats tikslas tikrai yra geras. Nuoširdžiai linkiu Vilniui ir toliau vystytis, nenusileisti kitoms modernioms Europos sostinėms, pritraukti daug investicijų, realizuoti daug veržlių, žalių idėjų, pirmiausia – iškastinį kurą šilumos ūkyje pakeisti pigesniais ir švaresniais atsinaujinančiais vietiniais ištekliais.
Bet šis tikslas niekaip nepateisina pasirinktų priemonių. Net ir Vilniaus gyventojai suvokia, kad Lietuvos vystymasis nėra įmanomas, jeigu didinsime šalies socialinę ir ekonominę atskirtį, jei didinsime ir taip jau vieną didžiausių ES skurdą. Nebus gerai Vilniaus jaunimui, kai jų tėvai kaime ar savo gimtąjį kraštą regionuose pasirinkę broliai su seserimis nebeturės galimybės ten gyventi ir bus priversti rinktis migracijos kelią.
Socialinė ir ekonominė nelygybė nėra tik gyventojų pajamų trūkumas. Tai yra skirtingos galimybės vaikams pasiekti mokyklas, normaliai mokytis, visiems žmonėms gauti kokybiškas medicinos ir kitas paslaugas, turėti išvystytą visuomeninį transportą, gyventi komfortiškoje ir švarioje aplinkoje, kur išvystyta įvairi infrastruktūra ir t. t. Tai visa paletė dalykų, kuriems yra skiriama ES sanglaudos parama tam, kad tos galimybės būtų panašios tiek Vilniuje, tiek Skuode, Vilkaviškyje, Tauragėje, Anykščių ar bet kuriame kitame rajone.
Niekas nenori būti antrarūšiais. Visi Lietuvos gyventojai nori turėti vienodas galimybes tame krašte, kuriame gyvena. Todėl aktyvūs Lietuvos žmonės Europos Parlamentui ir Europos Komisijai pateikė peticiją, kuria raginama užkirsti kelią Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono gyventojus diskriminuojančiam lėšų perkėlimui.
Palaikau peticiją inicijavusių Lietuvos gyventojų poziciją ir visomis išgalėmis prisidėsiu, kad Europos Komisija peticijos reikalavimus ir juos pagrindžiančius argumentus išgirstų. Valdančiųjų sumanymas yra neišmintingas, nesuprantamas ir, mano nuomone, prieštarauja pačiai sanglaudos logikai, kuria siekiama tolygaus visų regionų vystymosi – juk investicijomis turėtų būti skatinami lėčiau, sunkiau besivystantys regionai, kad jie greičiau pasivytų aukštesnį išsivystymo lygį pasiekusius regionus.
Ir vis dėlto reikia pripažinti, kad šis regionams pražūtingas dabartinės valdžios požiūris, ignoruojantis gyvenimą už Vilniaus, yra ganėtinai nuoseklus. Daugelis valdančiųjų sprendimų nuo pat kadencijos pradžios kelia grėsmę padidinti socialinę atskirtį tarp regionų bei pajamų nelygybę. Pradedant švietimo reforma, kai jau ne tik kaimuose, bet ir mažesniuose miestuose uždarinėjamos mokyklos.
Taip pat prisiminkime regionams skaudų sprendimą, kai Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui Vyriausybė neskyrė nė vieno euro iš ES atsigavimo fondo. Didžioji dalis šių visai šaliai skirtų investicijų taip pat nukreipta į Vilnių. Sąmoningai ir nuosekliai pasirinkti politiniai prioritetai jau tikrai ne pirmą kartą signalizuoja apie dešiniųjų cinizmą mūsų šalies regionų atžvilgiu.
Finansų ministrė Gintarė Skaistė į mano klausimą, kodėl ekonomikos gaivinimo priemonių plane nėra numatytos pagalbos priemonės iš ES atsigavimo fondo mūsų šalies regionams, atsakė, kad tai tokia „kompensacija“ Sostinės regionui už tai, kad mes su buvusia Vyriausybe išsaugojome maksimalią ES sanglaudos paramą kukliau besiverčiantiems regionams. Tačiau, akivaizdu, tos „kompensacijos“ nepakako. Kyla klausimas, kada šios Vyriausybės akimis sostinei bus gana?
Tad primenu elementarią logika – ES sanglaudos politika bei finansinė parama yra skirta tolygesniam visų regionų vystymuisi, t. y., kad visuose regionuose, lygiai kaip ir sostinėje, būtų panašus žmonių pragyvenimo lygis, kad visur socialine ir ekonomine prasme būtų vienodai gera gyventi. Kviečiu apie tai garsiai kalbėti visus Lietuvos gyventojus, priminti savo krašte išrinktiems politikams, kad žmonės ne tik sostinėje gyvena ir kad likusi Lietuva nėra antrarūšė.
Užsk. Nr. BR-36
