Dėliojame ir šėliojame
Etnografinių regionų metams paminėti skirtas projektas „Aukštaitiška dėlionė“ Panevėžio „Židinio“ bibliotekoje startavo pavasarį ir tęsis dar iki vėlyvo rudens . Iš įdomių susitikimų, linksmų renginių, pažintinių kelionių, įvairių parodų ir edukacinių užsiėmimų mes, bibliotekos darbuotojai, kartu su projekto partneriais iš įvairių miesto mokyklų bei savo nuolatiniais lankytojais bandysime sudėlioti išskirtinį mūsų Aukštaitijos portretą.
Birželio 1-ąją dėlionė pasipildė dar vienu renginiu – kartu su „Nevėžio“ pagrindinės mokyklos šeštokais ir jų mokytoja Vilanda Lapėniene dalyvavome Panevėžio kraštotyros muziejaus organizuojamoje edukacinėje programoje „Kelionė laiku“. Muziejinė edukacija – tai ne tik galimybė mokytis muziejaus aplinkoje, betarpiškai susipažįstant su muziejuje saugomais daiktais, bet ir puiki priemonė skatinti mokinių domėjimąsi krašto istorija, patrauklia forma supažindinti juos su aplinka, kurioje gyveno jų seneliai ir proseneliai, ugdyti aktyvumą, kūrybiškumą, atskleisti praeities ir šiuolaikinio pasaulio sąsajas.
O dabar paporinsma, kap tas viskas buvo. Šios nedėlios pradžioj susrinkom būrin ir, nuspieši geru nuotaiku, stačiu galvu puolėm nežinion. Kas bus, kas nebus, o aukštaitis nepražus, pamislijom. Susmatysim, jei gyvi būsem, pasakė kuris tai iš prietelių. Praeitin tai praeitin, kur čia žmogus dėsies: gavom ir senas drapanas, ir naujus vardus, prievaizdus paskyrė mums prižiūrėt ir šluotas į rankas inbruko. Ir dar pažadū per ponevalia išgavo, kad nebyjosem sunkų darbū dyrbte. Suskibi rankom, ratelin sustojom, kokiū tai maldū sukalbėjom, o tadum tik žybt ir kažkokioj senoj ulyčioj atsradom. Sudiev, razumėli, va tadum tai prasdėjo: senoji močia su mergiotėm švarius patalus lyginti puolė; vyresnėlis bernas jaunėlius veizėjo ir vandens viedrus iš šulinio tumpė; samdinės mazgot ir žlugtą velėt griebė, berniokai pielų paskeisdami drūsiai tumpė, ale malkas taip pjovė, kad net skiedros un šalis lokstė; vyresnės mergiotės visus darbus veizėjo ir vis kamaron kaži ko lakstė; kaimynkos ir tos, nors užajo kaimo navynomis pasdalint, buvo prie darbų pristatytos ir liežuviais malti ažmiršo. Net garbioji viešnia- tetulė iš Amerikės- lyg musė į barščius tiesiai unt darbus inmesta buvo ir savo baltas išpopintas rankelas suspurvint ilgai netruko. Piela ne malkas pjovė, o kaip sena ožka spyriojios , vanduo iš šulinio ne tik šlapias, bet ir šaltas pastaikė , linai, kad juos kur velniai, sunkiai kūlės, drapanos ilgai plovės, bet vieni kitiems padėdami, vyskū laiku padarėm ir pilvais gurgiančiais gryčion sugriuvom. Gaspadinės geros pastaikė: unt stalu daug visko radom. Juoda duona – ne patrova, bet su sviestu tiesiai iš muštokės gerai lindo. Pilve rados vietos ir varškės sūriui su medum, a troškulį ažumušėm su giru. Pas gerū gaspadorių po pietų reikia, kad taukai apie bambą triskart apibėgtų, todėl kas pogulio nugriuvo, o kas pavėsy prisėdo gazietos paskaityti. Mergiotės, savo aprėdus parsvilki, puolė kaspinus į kasas pint, vakaruškon ruoštis.
Vakaruškoje visiems smagiai betrypiant, dainas linksmai traukiant ir žaidimus žaidžiant, nuovargis kaip mat išgaravo, pūslėtos rankos išgijo, tik kad tas velniauskas laiko ratas ėmė ir visai nelaiku pirmyn pasisuko. Pakalbosinom, pašposinom ir, viskū padary, atsipeikėjom visi gražiam kraštotyros muziejaus kiemelyje su miestietiškom aprangom ir sunkių darbų nemačiusiom rankelėm. Drūsiai žengėm pro vartus į dabartį, išsinešdami namo tai, ko iš mūsų jau niekas neatims – nepakartojamus kelionės laiku įspūdžius.
