Nežinotos XX a. poemos ir žinomų XXI a. menininkų suokalbis Dubingiuose
Ir vėl Dubingiai. Ir vėl atradimai. Šiuokart miestelio šv. Jurgio bažnyčioje „susituokė“ du neįtikėtinai tolimi žanrai ir kalbėjimo būdai. Tokie tolimi, kad retai kam ateitų į galvą mintis juos „sudrauginti“. Na, nebent į tą draugę supultų būrelis menininkų, mėgstančių avantiūra pagardintus eksperimentus. Taip, laimei, ir nutiko: į menotyrininkės dr. Aurelijos Rusteikienės rankas pateko praėjusiame amžiuje ir pagal to meto liaudies meno kanonus kūrusio Utenos krašto šviesuolio, savamokslio poeto, rašytojo, tapytojo kun. Petro Markevičiaus poema „Dubingių gražuolė karalienė Barbora Radvilaitė-Žygimantienė“. Kūrinio pavadinimas byloja, kad pateko jis būtent į tas rankas, iš kurių „sausas“ išplaukti nebegalėjo – kaip žinia, A. Rusteikienė yra ne tik Dubingių mecenatė, bet ir aistringa šio krašto kultūrinio paveldo gaivintoja bei puoselėtoja. Taigi ji kreipėsi į teatro, kino ir televizijos aktorių, lėlininką, skaitovą, dainų autorių ir atlikėją Mindaugą Ancevičių, ko gero, tikėdamasi, kad bent viena iš suminėtų jo dovanų ras kelią į kadais kūrusio liaudies poeto širdį bei niekada niekur neviešintą jo poemą. Ir vėl ištiko sėkmė – kelias į jauno menininko širdį ir jo vitališką kūrybinę vaizduotę buvo rastas! Maža to – matyt, gerai užgavo stygas, nes M. Ancevičius, puikus skaitovas, užuot tiesiog ir be vargo perskaitęs nuoširdžiai paprastai sueiliuotą Barboros ir Žygimanto istoriją, būrin sušaukė tris free jaz‘o (sugalvok tu man!) virtuozus: trimitininką, pianistą, kompozitorių Mantvydą Leoną Pranulį, saksofonininką ir kompozitorių, save mieliau pristatantį kaip „energijos įgarsintoją“, Kornelijų Pukinskį, džiazo, improvizacinės ir akademinės muzikos būgnininką Dominyką Snarskį ir suplakė literatūrinį-teatrinį-muzikinį-performinį kokteilį, kuris tą šeštadienio popietę Dubingiuose pažadino net pačias santūriausias, tiek į liaudies poeziją, tiek į džiazo eksperimentus atsargiai žiūrinčias sielas.
Viso šio vyksmo energijos, interpretacijos, raiškos epicentras, žinoma, buvo M. Ancevičius – iš kone trijų šimtų puslapių rankraščio pagarbiai „išgliaudęs“ vieną – Barboros ir Žygimanto meilės – siužetinę liniją, ją perteikti ir muzikantams, ir klausytojams sugebėjo taip, kad nuogąstavimo dėl laikmečių, pasaulėjautų, meninės raiškos skirtumų neliko nė kvapo – prieš visų akis ir ausis buvo ištiestas nuostabus, vientisas, kilniai dramatiškas meninis audinys, kurio „audėjai“ kiekvienas savo giją audė su dideliu susiklausymu ir jautra. Truputį patetiška, truputį didaktiška, stipriai romantizuota poema, kaip ir dera jos sukūrimo kontekstui bei žanrui, šių pašėlusių vyrukų dėka ir galia virto šiuolaikine menine kalba perskaityta ir aukščiausiais emociniais decibelais perteikta, šekspyriškam užmojui nenusileidžiančia drama. Tai tikrai įspūdinga. Įvykus laikų bei kartų susitikimui, jį stebintiems dar kartą, dar kitaip atsiskleidė universalioji Barboros ir Žygimanto meilės gelmė. Ir žadino ji ne tik istorinę mūsų atmintį, ir kalbėjo ne tik apie mums brangius karalius. Ji gauste gaudė apie esminį visų laikų lūkestį bei troškimą, kartais, atrodo, tokį nutolstantį ir tokį nebepasiekiamą – viską nugalinčią meilę. Tai buvo įgarsinta meilės energija – štai, ką galvoje veikiausiai turėjo Kornelijus Pukinskis, apibūdindamas savo kūrybą, tik šį kartą tai labai tiko visiems ir viskam.
Truputis priešistorės
Minėta poema dienos šviesą išvydo, kai prieš pora metų Utenos kraštotyros muziejuje buvo surengta Kunigo Petro Markevičiaus, gyvenusio, tarnavusio ir kūrusio XX šimtmečio viduryje, paroda, kurioje eksponuotas jo kūrybinis palikimas. Rankraštis „Dubingių gražuolė karalienė Barbora Radvilaitė-Žygimantienė“ buvo vienas iš šios parodos eksponatų. Jį užmačius dubingiškiams, kreiptasi į muziejaus direktorę Jovitą Nalevaikienę leidimo rankraštį suskaitmeninti. Jos pastangomis ir gera kunigo kūrybinio palikimo paveldėtojos Gražinos Navikienės valia toks leidimas gautas, rankraštis muziejuje suskaitmenintas, Aurelijos Rusteikienės dėka konvertuotas į tinkamą naudoti formatą. Jei pamiršote, kas vyko po to, užkliūkite už varčios ir vėl skaitykite nuo pradžios!
Mes taip pat plojome: už atsakomybę puoselėti ir už drąsą prakalbinti tai, kas galėjo nuskęsti užmarštyje.
