„Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo“ (Ps 139, 16).

Balandžio 24 dieną Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas minės 75-ąjį gimtadienį. Lyginant su Lietuvos Nepriklausomybe – trys ketvirtadaliai, lyginant su Krikščionybės pradžia Lietuvoje – beveik viena dešimtoji. Tačiau lyginant su žmogui skirtu amžiumi – graži, prasminga sukaktis.

Tą vakarą šnekučiavomės su kunigu Stanislovu apie jo vaikystės, mokslo, kunigystės metus, apie Dievo vedimą ir neįprastas rekolekcijas šiemet.

Gimęs Ciciliškių kaime (netoli Lupenkos), Zarasų rajone, pamaldžių ūkininkų šeimoje, Stanislovas augo su broliu Piotru, jaunesniu penkeriais metais. Kartu gyveno močiutė (babūnė) ir teta. Tėvai – ūkininkai, turėjo 16 ha žemės. Tuo metu Ciciliškių kaime buvo penkios sodybos.

„Be vaikiškų išdaigų nebūna vaikystės. Visokių juokų prisigalvodavome“, – juokiasi kunigas Stanislovas ir pasakoja visą „bombučių“ gaminimo istoriją: „Bet, kai padegi, kad sproooogsta“. O mėgstamiausias to meto žaidimas – mušti ripką, o kitiems laiko nelikdavo.

Kadangi tėvai buvo labai tikintys, niekada neapleisdavo pamaldų. Gavėnios metu šeimoje giedodavo giesmes. Nors niekada nebadavo (augino kiaulių, karvių, vištų), duona neretai buvo padalijama… Tačiau atminty šviesiausi įspūdžiai, kaip į Smalvų bažnyčią už 6 km „lineika“ arba rogutėmis važiuodavo apdengti „gūnia“ (užklotu), kad purvu neapsitaškytų. Prisimena, kaip mojavoms – gegužinėms pamaldoms – pas kaimynus susirinkdavo daug žmonių, ypač jaunimo. Čia jaunuoliai kartais ir papokštauti sugalvodavo – atsinešę karkvabalių slapčiomis paleisdavo – o tie imdavo ropoti, skraidyti…

Vasarą vaikai, prisirinkę uogų, skubėdavo kuo anksčiau į turgų, kad vietą geresnę galėtų užsiimti. „Stiklinė žemuogių – 10 kapeikų. Kitaip sakant, limonado butelis ir bandelė“, – šypteli kan. St. Krumpliauskas. Jam vaikystėje teko nemažai dirbti, ir karves, ir arklius paganyti, ir kukurūzus prižiūrėti, išrauti iš jų žoles. Visa tai būdavo kolūkyje, po pamokų. O namuose irgi darbų bei pareigų užtekdavo. Ne kartą gavo barti: mama paliko karvių prižiūrėti, o rado jas susipainiojusias.

Kadangi namuose šnekėdavę tik lenkų (vadinamąja tuteišių) kalba, o Lupenkos mokykla buvo netoliese, pirmąją klasę jis lankė dvejus metus: pirmieji metai jam buvo paruošiamoji klasė. Iš pradžių lietuviškai nė žodžio nesuprato. Prisimena ir pirmąją mokytoją Abarytę. Ši mokykla – visko pradžių pradžia: pirmąkart aplankė Dž. Verdžio operą „Rigoletas“, rodytą dar senajame Vilniaus teatre. Važiavo ten su mokytoja Klimavičiene. Tai buvo kažkas dieviško. Iki šiol pamena, kad Hercogo vaidmenį atliko Kipras Petrauskas. Teko išvysti ir „Snieguolę“ – Daugpilio teatras irgi aplankytas su grupe mokyklos atstovų. Tačiau tokios ekskursijos buvo retos. Į demonstracijas Zarasuose vykdavo kasmet po du kartus: Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos metinių paminėti. Iki šiol gyvos kunigą mokiusių mokytojų pavardės.

Mokykloje labiausiai patiko humanitariniai ir socialiniai mokslai, ypač – istorija ir geografija. Visiškai nemėgo chemijos ir fizikos. Turėdamas puikią regimąją atmintį, apibrėžimus galėdavo „skaityte skaityti“ iš atmintin perkelto vadovėlio. Tai labai pravertė ir studijuojant seminarijoje.

Labai ryškus prisiminimas išliko, kai vieną ankstyvo pavasario dieną, nuėjęs į mokyklą, pamatė nuleistas vėliavas, išsigandusius mokytojus. Pasirodo, buvo miręs Stalinas. Namuose apie tai tėvams papasakojęs, išgirdo: „Ačiū Dievui“. Prisimena, kaip kartą pas mamą atėjusi mokytoja prašė: „Nepykit labai, Stasiuką įrašiau į pionierius, nes man bus blogai“. Vėliau teko būti ir draugovės pirmininku, buvo gavęs net kelialapį į Arteką – pionierių stovyklą, bet nuvažiuoti neteko, nes vienam nedrąsu buvo – niekas iš pažįstamų nevažiavo, o ir atlaidų, kurie turėjo būti vasarą, praleisti nesinorėjo“, – šypsosi Dusetų klebonas.

„Kadangi tėvas buvo lenkas, tai jam paruošė repatriacijos dokumentus, tačiau mamos giminė buvo čia, todėl visi pasiliko. Tėčiui buvo sunku su trimis moteriškėmis namuose“, – juokiasi kunigas.

Jis pasakoja, kad ryšiai su bendramoksliais greitai nutrūko, nes jis mokėsi kunigų seminarijoje. „Į klasės draugų susitikimus tais laikais mane visi bijojo pakviesti. Buvau kaip raupsuotas – atstumtas, nesuprastas“, – liudija kanauninkas sau skaudžius faktus.

Į seminariją vedė ilgas, įdomus kelias. Anot kunigo, pašaukimas buvęs ryškus nuo mažens. Labai patikę bendrauti su kunigais, klierikais. „O gal tai paveldėta?“ – retoriškai nuskamba klausimas. Ir į jį atsakoma: „Babūnė buvo pasižadėjusi – kasmet keliais eidavo aplink Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altorių. Ir Šaltupės koplytėlę būtinai aplankydavo. Ir nors mamai būdavę daug darbo namuose, ji kantriai laukdavo savo mamos. Tada labai daug žmonių eidavo keliais aplink altorių“.

Lyg šiandien gyvi įspūdžiai, kai po Pirmosios Komunijos šventės Smalvų bažnytėlėje (tada dirbęs kun. Vytautas Jaskelevičius vaikus Komunijai ruošė lenkų kalba) Stanislovas pradėjo tarnauti šv. Mišioms. Teikiant Sutvirtinimo Sakramentą (jis pasirinkęs šv. Jurgio vardą) Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje lankėsi vyskupas Julijonas Steponavičius. O žmonių buvo daug, iki šiol stebisi kunigas, patikindamas, jog niekada jo niekas nevertė nei eiti į bažnyčią, nei tikėti – tai tiesiog buvo natūralus supratimas: „Dievas kviečia“. Apie kunigystės pasirinkimą pranešus tėvams, mama tarsi suabejojusi, o tėvas, kuris buvo labai santūrus, šią žinią priėmę diplomatiškai. „Įdomu, kad tėvai išmoko lietuvių kalbą iš mūsų, vaikų, ėjusių į mokyklą“, – kalba kunigas Stanislovas.

Besimokydamas Zarasų M. Melnikaitės vidurinėje mokykloje buvo aktyvus, lankė ir pramoginių šokių būrelį kultūros namuose. „Mokytojai prašė, kad baigęs mokyklą iškart nestočiau į Kunigų seminariją, nes jau turėję karčios patirties dėl Zenono Navicko ir Jono Vaitonio, pasirinkusių kunigystę. Taip ir padariau, 1965–1966 metais įsidarbinau Vilniuje, Odos ir galanterijos fabrike. 1966–1969 metais išėjau tarnauti į armiją, bet net atostogų grįžęs, skubėdavau patarnauti – net su kareiviškais rūbais teko… Toks buvo ryšys, trauka. Gerai, kad niekas neįskundė. Tokie neramūs buvo laikai“, – prisimena kan. St. Krumpliauskas. Kadangi KGB kviesdavosi pokalbiui kiekvieną stojantįjį į seminariją, Aušros Vartų klebonas dekanas Algirdas Kazimieras Gutauskas pamokė jį, kaip elgtis, kad nesikabintų: „Tu nepasirodyk, kad esi labai protingas, bet ir kvailu nepasidaryk. Nieko nepažadėk. Ir tik niekur niekur nepasirašinėk. Sakyk, jog mama nori, kad stočiau“, – prisimena kunigas ir, anot jo, už tai yra labai jam dėkingas, o paskui dar keliskart pakartoja, kad jam kunigai buvo gyva reklama.

Besimokant dvasinis tėvas buvo Petras Baltuška, ne tik paglobodavęs, bet skatinęs skaityti, kviesdavęs patarnauti (ten dažniausiai buvo praleistos vasaros), padėdavo bažnytinėje veikloje. Kunigo Primicijos (pirmosios šv. Mišios tėviškėje) buvo 1974 metais per Šv. Joną Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje, dirbant kun. Alfonsui Merkiui. Bažnyčia buvo pilnutėlė. Parapijai buvo labai didelė garbė, kad kunigas iš čia kilęs, todėl sugužėjo net iš pačių atokiausių kaimų.

Kanauninkas sako: „Kunigystė – didžiausia Dievo malonė. Dievas visada kviečia, veda. Dievui nėra negalimų dalykų. Tai – didžiausia Dievo dovana, nes pašaukė mane, paprastą kaimo vaiką, sunkiai dirbusį, ganiusį karves. Viešpats įvairiais ženklais kvietė iš mažens, rodydamas, kad turiu būti jam naudingas. Aš visada rėmiausi Bažnyčios ir tikėjimo tiesomis, todėl nuolat buvau sekamas KGB“.

Kai kunigas dirbo Kupiškio rajone, Lurde (Lietuvoje jų yra apie 50) su šv. Bernadetos skulptūra, esančiame šventoriaus akmenų nišoje, buvo numuštos Švč. Mergelės Marijos rankos. Vėliau kažkas jas rado, atnešė. Dailiai sudėjus ant dangiškos spalvos pagalvėlės, visa procesija jas nešė atgal. Kasmet, po Vėlinių šv. Mišių, išsirikiuodavo didžiulė eisena, kurios ir galo buvo nematyti, su vėliavomis ir žvakėmis eidavo į kapines. „O dabar? – klausia kanauninkas. – Visi aplanko savo kapines iš anksto – ir jokių procesijų nebeliko. Nebeliko jokios žmonių bendrystės“.

Nors buvo draudžiama velionį lydėti į kapines, kunigas Stanislovas sėsdavo į automobilį ir važiuodavo kartu, nes turėjo atlikti kunigo pareigas. Kuriozų būdavo ir su dūdoriais, kurie neidavo į kapines, o grodavo už tvoros. „Ar aš priešinausi valdžiai, jei pagal Lietuvos TSR Konstitucijos 50 straipsnį, Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą? Ne, – sako kunigas. – Aš tik buvau sąžiningas savo tarnystei ir vykdžiau savo pareigas. Tiesa, kuriozų visada pakakdavo – už 10 rublių KGB pasisamdydavo kokią nors tikinčią moterėlę, o ji nesuprasdama, ką daro, perduodavo viską, ką tik sužinojusi ar išgirdusi, įsivaizduodama, kad gerą darbą daro: apie kunigėlį papasakoja. Tačiau visada buvau apsuptas puikių žmonių. Sužinoję ir išgirdę, kad esu sekamas, įspėdavo, prašydami, kad tik niekur nepasirašyčiau. Ir tokių situacijų tikrai pasikartojo ne viena. Iš tiesų teko ir su nusikaltėliais susiremti, ir teisme būti. Gaila tik jų motinų širdžių skausmo, kurias sūnūs savo elgesiu sudaužė. Motinos buvo atvažiavusios atsiprašyti – siūlė pinigus. Bet man kruvinų pinigų nereikia. Taip jau įvyko, kad aš padėjau teisėsaugai atskleisti nusikaltimo detales, apie jas pranešiau. Visada tikėjau, kad Dievo ranka veda, saugo ir globoja, nes teisingai pasakyta: „Pavesk savo darbus Viešpačiui, ir tavo sumanymai pasiseks“ (Pat 16, 3). Daug niekšybių teko matyti tarnaujant tarybinėje armijoje, ypač dažnos buvo patyčios (komandos: gulkis – kelkis; apsirenk, kol degtukas sudegs; per purvus pilvu šliaužk). Daug ten buvo bjaurasties: vagysčių, keiksmažodžių (tokių, kad ir įsivaizduoti sunku), girtavimo“.

Kunigas kalba, kad seminarijoje gyvenimo sąlygos tuomet buvo daug prastesnės negu armijoje: vanduo koridoriuje žiemą užšaldavo, laikraščius degindami bandydavo atšildyti čiaupą, tarakonai krisdavo ant galvų. O armijoje (tarnavo Kaliningrade) – viskas buvo gražiai ir gerai sutvarkyta. Tiesa, buvo panašumų: armijoje – griežta disciplina, o seminarijoje – tvirta regula.

Žiūrėdamas neeilinį Popiežiaus sveikinimą „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“), tradiciškai sakomą tik du kartus per metus – Šv. Velykų ir Šv. Kalėdų metu – šįkart kunigas sakė verkęs. „Einant popiežiui Pranciškui Šv. Petro aikšte, pliaupė lietus – tikrai dangus verkė, kad žmonės neįvertina gyvenimo džiaugsmo, nebesugeba susišnekėti savo šeimose. Gal šios visiems priverstinės rekolekcijos suartins mus visus, atgręždamas į dorybes? – klausia kanauninkas. – Nors didelių nelaimių buvę ir anksčiau: ištisus kaimus ir miestus „šluodavo“, maras, cholera, tačiau šių dienų koronavirusas „prasiskverbė“ į visą pasaulį ir jį ėda“, – dalijosi savo įžvalgomis ir prisiminimais kan. St. Krumpliauskas, esantis dar ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės atminties organizacijų vyriausiasis kapelionas, o 2006 metais dėl sovietmečiu išgyventų persekiojimų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pripažintas Laisvės kovų dalyviu.

Pasakodamas apie Antalieptės bažnyčios atgaivinimą, apie tai, kad užpultas liko gyvas, kad Papilyje organizavo partizanų kūnų palaidojimą, kad teko sutikti daug nuostabių žmonių, kunigas akcentuoja, kad „Dievas, jį lydėjęs, visur rodęs savo stebuklus“. Tačiau kukliai nutyli, kad 2008 metais kaip Lietuvos kunigų atstovas dalyvavo Pirmajame pasauliniame apaštališkajame Dievo gailestingumo kongrese Vatikane; 2013 metais jam suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas (už Anykščių krašto kultūros tradicijų plėtrą); 2019 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Atminties rūmų apdovanotas Šv. Jurgio I laipsnio ordinu ir LDK kilmingųjų palikuonio vardine insignija bei dekretu; 2009 metais apdovanotas Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos garbės ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“, kad būta dar daug kitų svarių apdovanojimų bei nuopelnų. Prieš Verbas Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekai jis dovanojo apie 500 knygų iš savo asmeninės bibliotekos.

„Už viską labai esu dėkingas Viešpačiui ir visiems žmonėms, ypač tėvams. Nebuvau vyskupų dažnai kilnojamas iš parapijos į parapiją: gal jie matė mano nuolankumą. Tačiau per 45 kunigystės metus pirmąkart teks aukoti šv. Verbų, Šv. Velykų Mišias tuščioje bažnyčioje, – nusivylęs dar prieš šias šventes kalbėjo kanauninkas. – Kažkada, sovietiniais metais siaučiant snukio-nagų ligai, buvo draudimų, ribojimų, bet bažnyčios niekada nebuvo tuščios… Iki šiol mane stebina, kai vaikai Šv. Kūčių švęsti ne pas mamą skuba, o pasinaudoję pigių skrydžių galimybe dumia į Egiptą. Šeima svarbiau, ar savo kūną lepinti? Arba, Velykų rytą – motina, anksčiausiai atskubėjusi į bažnyčią, o vaikai šiltuose pataluose vartosi, laukdami, kada ji pareis ir suruoš maistą“.

Dusetų klebonas sako, kad viskas keičiasi ir įdomūs Dievo ženklai jį lydi: „Aš Salvijų Pranskūną į seminariją lydėjau, o dabar jį Dusetų bažnyčioje pakeičiau. Anykščiuose man būnant dekanu, Svėdasuose dirbo kunigas Vydas Juškėnas, o dabar – aš jo vadovaujamame dekanate. Jei reikėtų pakartoti savo gyvenimo kelią – rinkčiausią tą patį, nes visada jame buvau laimingas“, – šypsosi kan. St. Krumpliauskas, po atliktos, kaip jis sakė, „spavėdnės“…

Pokalbis užsitęsė. Kiek daug nepaprastame žmoguje paprastumo ir išminties. Kiek daug žmogiškame silpnume yra dieviškos stiprybės: šviesos ir gražaus prasmingo tikėjimo, kiek daug mūsų stiprybėje yra silpnumo, vaikiško tyrumo ir džiaugsmo. Norėtųsi kunigui palinkėti žodžiais iš laiško Romiečiams: „Tegul vilties Dievas pripildo jus didelio džiaugsmo ir tikėjimo ramybės, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13).