26 sausio, 2017

G. Subačius: analogų pasaulyje neturi vienintelė lietuviška raidė

Lietuviška abėcėlė, kurios skirtumai nuo kitų pasaulio kalbų raidynų daugeliui krenta į akis, šiemet atsidūrė ir Vilniaus knygų mugės organizatorių akiratyje. Raidyno nosinės, varnelės ir taškeliai papuošė šių metų mugės plakatus bei lankstinukus. Kalbotyros profesorius Giedrius Subačius teigia, kad didžioji dalis diakritinių lietuviškos abėcėlės raidžių yra pasiskolintos iš kitų tautų ir tik viena raidė yra išskirtinai mūsų bei neturi analogų pasaulyje.

Analogų pasaulyje neturi vienintelė lietuviška raidė

Trisdešimt dvi lietuviškos abėcėlės raidės puikiai atskleidžia šalies istoriją ir tik viena iš jų neturi analogų pasaulyje, teigia habilituotas mokslų daktaras, Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius.

„Tautinių, lietuviškų raidžių, plačiausia prasme žiūrint, iš tikrųjų nėra. Išskirtinės raidės, kurias norėtume vadinti savomis – tai devynios raidės su įvairiais diakritiniais ženklais, paprastai skirtais patikslinti garso tarimui. Jos yra arba pasiskolintos, arba sukonstruotos kitų kalbų pavyzdžiu. Štai tris su paukščiukais – č,ž,š – pasiskolinome iš čekų kalbos, tada dvi nosines – ą ir ę – iš lenkų. Dar lieka keturios – ū, į, ų ir ė. Jų istorija pati įdomiausia“, – pasakoja G. Subačius.

Pasak jo, vienintelė raidė, kurią galima vadinti tikrai lietuviška, neturinčia analogų kitose kalbose, yra ė. Ją sugalvojo ir jau pirmojoje lietuviškoje gramatikoje 1653 m. pavartojo Danielius Kleinas.

„Šios raidės išskirtinumą puikiai iliustruoja nedaug kam žinomas faktas, kad Amerikoje prieš atsirandant kompiuteriams ir klestint spausdinimo mašinėlėms, pokario laikų lietuviškuose Amerikoje leistuose laikraščiuose ė dažnai būdavo spausdinama su brūkšneliu. Priežastis paprasta – ė raidė nebuvo laikoma tikra abėcėlės raide, o veikiau retai naudojamu simboliu, tad jam reikėjo spaustuvėse nulieti atskirą formą, kurios gamyba buvusi dvigubai brangesnė. Čikagos spaustuvėse dirbęs lietuvis Clemente Dedele aktyviai susirašinėjo su raidžių spaustuvės liejyklomis, kol įtikino, išsiderėjo ir įrodė, kad ė – tikra, nors ir išskirtinė mūsų abėcėlės raidė. Kiek man žinoma, po kurio laiko Amerikos gamintojai jam nusileido ir sutarė, kad ir ė raidės liejinys bus pigesnis“, – sako profesorius.

Unikalioji ė įkvėpė ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Grafikos katedros atstovus šių metų Vilniaus knygų mugėje įkurdinti „Ė dirbtuves“.

Pasak dirbtuvių organizatorių, Leipcigo knygų mugės lietuviško stendo kūrybinėje erdvėje bus galima įvairiais būdais patirti, kuo raidė ypatinga ir unikali. Dirbtuvėse vyks gyvo koliažo, momentinės kaligrafijos, atspaudų kūrimas, taip pat tekstų skaitymai su interakyviais akiniais, ė garso, raidės, emocijos pažinimas per prigimtinius pojūčius ir kūrybinius pamąstymus.

 „Lenkiškų“ raidžių pilni mūsų raštai

Pati vėliausia abėcėlės raidė, dėl kurios sulaužyta daug iečių, – ū. Ji sukurta pagal senas antikines tradicijas, o tokias brūkšneliais žymimas ilgai tariamas raides kaimynai latviai turi net keturias.

Likusios lietuviškos išskirtinės raidės – tai į ir ų. Tiesa, jos į lietuvių kalbą atėjo iš ankstyvųjų lietuviškų raštų ir atspindi per kelis šimtus metų pasikeitusį žodžių tarimą.

„Tiesiai iš lenkų pasiskolinome tik ą ir ę. Tačiau mes nuo seno turėjome daugiau garsų, kurie tariami per nosį. Tam skirtos į ir ų raidės, kurių prototipus randame ir Daukšos „Postilėje“, ir paskui Rytų Prūsijos raštuose. O dar anksčiau tas nosinumas buvo plačiai paplitęs ir tikrai išreikštai tariamas – tarkime, reikalavimas galininko linksnio žodžius arba išskirtinės rašybos žodžius – žąsis, ąžuolas, mįslė – rašyti su nosine kilęs iš to, kad prieš kelis šimtus metų tos raidės žymėjo per nosį tariamus garsus. Toks tarimas apnyko, o štai rašyba pasiliko“, – išskirtinės rašybos žodžių kilmę primena profesorius.

Pasak G. Subačiaus, kalbos unikalumai iškalbingi tik tada, jei žinoma, koks gilus bendras paveldas glūdi po šiomis detalėmis.

„Visos tautos taip kūrė raštą – imdamos pavyzdžiu stipresnes, labiau išplėtotas ir daugiau literatūrinio paveldo turinčias kalbas. Tarkime, visiškai beprasmiška neigti, kad lietuvių kalboje iki XIX a. pabaigos buvo daug daugiau vadinamųjų lenkiškų raidžių: perbraukta ł, taip pat ir w, ir kitos diakritinės raidės. Nuo Mažvydo laikų jų buvo pilni raštai, tai buvo mūsų raidės. Raidę w Vincas Kudirka pašalino maždaug 1890 m. „Varpe“, nes spaudos draudimo laikotarpiu carinė Rusija buvo uždraudusi ne lotynišką abėcėlę, bet konkrečiai lenkišką raidyną. Tad lietuviai raides specialiai modifikavo, stengėsi pademonstruoti, kad naudoja ne lenkišką abėcėlę. Štai ir atsakymas, kodėl mes paėmėme čekiškas raides, bet atsisakėme lenkiškų. Tai Rusijos politika, pagrįsta principu „skaldyk ir valdyk“ padarė poveikį mūsų dabartinei rašybai, ir tikėtina, kad jei spaudos draudimo nebūtų, būtume išlaikę daug daugiau panašumų su lenkišku raidynu“, – sako profesorius.

Kodėl amerikiečiams sunku ištarti Vilniaus vardą?

Anot G. Subačiaus, turime raidžių, kurios nereiškia garso ir taip atskleidžia fundamentalų skirtumą tarp rašytinės ir sakytinės kalbos. Jos abi slypi po žodžių junginiu „lietuvių kalba“, su kuriuo ir  tapatinasi lietuviai.

„Ta keista raidė – tai minkštumo ženklas. Kitų kalbų atstovams mįslė, kaip taip gali būti, o mums – atsakymas kodėl, pavyzdžiui, amerikiečiams taip sunku taisyklingai ištarti mūsų sostinės pavadinimą. Nes jie skaito taip, kaip parašyta, ir negali numanyti, kad antroji i tik suminkština tarimą, bet pati savaime yra netariama“, – aiškina jis.

Subačiaus teigimu, skirtumas tarp šnekamosios ir rašytinės kalbos tampa dar aiškesnis, supratus, jog šnekamoji kalba – tai mūsų prigimtis, o raštas – kultūros produktas, nuo pradžios iki galo sąmoningai sukurtas žmogaus.

„Gimtąja kalba imame šnekėti dar net savęs nesuvokdami ir išmokstame labai lengvai. Tuo tarpu rašyti mokomės ilgai ir tam reikia pastangų. Jei kas priimtų įstatymą keisti raides, mes jas pakeistume. Gal ne su džiaugsmu, bet pakeistume, nes tai įmanoma. Pakeisti garsus nepavyktų. Kažkiek koreguosimės, taikysimės, bet nepavyks iki galo, nes tai yra mūsų prigimtis“, – sako G. Subačius.

Pasak jo, raidės svarbios dar ir dėl to, kad tai ne tik matomi, bet ir istorijoje išliekantys kalbos ženklai patys atskleidžiantys šalies istorijos vingius, padedantys geriau suprasti, kas ir kodėl esame.

„Juk raštas – tai net ne kalba, o kalbos pėdsakai. Kalba praeina, bet lieka jos pėdsakai. Kalbos nėra, o ženklai lieka“, – kalba profesorius.

Lietuviškus ženklus – idėjas, kūrinius ir žmones – pasklidusius pasaulyje šiemet atrasti ir perskaityti kvies vasario 23-26 d. parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksianti 18-oji Vilniaus knygų mugė. Tradiciškai keturias dienas truksiančioje mugėje susitiks Lietuvos ir užsienio autoriai, vyks per 400 renginių: diskusijų, kūrybinių dirbtuvių, susitikimų su kūrėjais, meno parodų. Taip pat lankytojai ras ir pamėgtas erdves: Muzikos salę, kūrybinę studiją „Tu gali sukurti knygą“, Vaikų literatūros salę, bukinistų pasažą, „Literatų svetainę“.


Vaidotas Valiukevičius / Rimo Valeikio pieš.
6 kovo, 2021

Ne pelno siekiančios kolektyvinio teisių administravimo organizacijos LATGA bei AGATA kartu su LRT kviečia išreikšti palaikymą šalies kūrėjų bendruomenei ir […]

5 kovo, 2021

Penkiolikos įvairias sritis vienijančių kultūros ir kūrybinio sektoriaus asociacijų atstovai vienija jėgas, siekdami padėti LR Vyriausybei priimti būtinus sprendimus šio […]

Bernardas Brazdžionis su šeima prie savo pastatyto kryžiaus, 1989 m.
5 kovo, 2021

Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka virtualiai pristato Aleksandro Ostašenkovo fotografijų parodą ,,Laiko permainos”, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai. Anksčiau šis […]

5 kovo, 2021

Šiaulių „Aušros“ muziejus, plėtodamas materialaus ir dvasinio žydų kultūros paveldo sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, vykdo projektą „Dingęs litvakų pasaulis dailininko […]

Andrius Aleksandravičiaus nuotr.
2 kovo, 2021

Kaunas sulaukė neeilinio Europos kino industrijos pripažinimo. Kovo 2-osios vakarą vykusioje nuotolinėje Berlyno kino festivalio ceremonijoje paskelbta, kad Pažaislio bažnyčios […]

Julijus, Vytautas, Evaldas / Sauliaus Pučinsko nuotr.
2 kovo, 2021

Metų pradžioje Lietuvoje minimos trys kertinės Lietuvos istorijos datos – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Ir mokslininkai, ir […]

Virgilijus ir Loreta Noreikos su sūnumi Virgilijum
1 kovo, 2021

„Kiek laiko man dar liko gyventi?, – paklausė gydytojų Lietuvos operos legenda Virgilijus Noreika 2018 metais po kompleksinio jo sveikatos […]

1 kovo, 2021

Prieš kelias dienas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką pasiekė antroji siunta iš JAV, kurioje – dar viena fotomenininko Edžio […]

Seimo kanceliarijos nuotr. Aut. Džoja Gunda Barysaitė
26 vasario, 2021

Seimo Jungiamojoje galerijoje nuo vasario 25 d. pradeda veikti menininko Donato Stankevičiaus fotografijų paroda „At the Bus Stop“ (liet. „Autobuso […]

25 vasario, 2021

Vis ilgiau šviečiant saulei motociklininkai su nekantrumu laukia kovo mėnesio ir pirmųjų šiltų dienų, kai po žiemos pertraukos vėl galės […]

23 vasario, 2021

Konkurencija kazino internete industrijoje ir kitų verslų sektoriuose intensyvėja kiekvieną dieną. Galima pastebėti, kad kiti verslo sektoriai iš lėto pradeda […]

Ansamblio „Lietuva“ choras / M. Aleksos nuotr.
22 vasario, 2021

Nors daugeliui vasario 22-oji – tik dar viena diena metuose, kai kam ji tapo ilgo kūrybinio kelio pradžia. Šiandien jubiliejų […]

Graffiti ir sienų tapybos-piešinių kūrėjo Tado Šimkaus ir jaunųjų dailininkų piešinys papuošė statinio, esančio Radvilonių gatvėje, sieną
22 vasario, 2021

Praėjusių metų vasarą  Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijos gyvenvietėse buvo surengtas pirmasis meno festivalis „BendruoMENIŠKAS. Apie projektą, pasiektus rezultatus ir lūkesčius […]

Rajono meras R. Janickas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas A. Antanaitis
17 vasario, 2021

Šeštus metus rengiamos Lietuvių kalbos dienos – tai daugybė Lietuvoje ir užsienyje rengiamų renginių, skirtų lietuvių kalbos žinomumui ir sklaidai […]

17 vasario, 2021

Premijos skirtos chorvedžiui Remigijui Adomaičiui, kino režisierei Giedrei Beinoriūtei, vertėjui Pranui Bieliauskui, parodų kuratoriui, fotomenininkui Gintarui Česoniui, režisierei, prodiuserei Daliai […]

R. Zubovas, D. Matvejev nuotr.
17 vasario, 2021

Lietuvos muzikos informacijos centras išleido du žymiausio Lietuvos visų laikų dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fortepijoninių kūrinių natų leidinius, […]

14 vasario, 2021

XXI-ajame amžiuje išgirsti istoriją apie atsitiktinio susitikimo metu užgimusią meilę darosi vis sunkiau. Plačios galimybės bendrauti internetu, telefonu su visu […]

13 vasario, 2021

Šiandien tarpinstitucinio nuotolinio susitikimo metu buvo pristatyti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pastato rekonstrukcijos architektūrinio konkurso planai. „Prie Vidaus reikalų […]

13 vasario, 2021

Apie Panevėžio rajono Geležių kaimo bendruomenę, jos veiklą ir lūkesčius kalbamės su bendruomenes pirmininke Jovita Baroliene Pakalbėkime apie bendruomenę. Kada ji […]

12 vasario, 2021

Artėjančios Nepriklausomybės dienos proga prisimename nepailstantį JAV lietuvių patriotizmą ir nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, pastangas neleisti tarptautinei bendruomenei pamiršti tėvynės […]