Gamtosauga miškuose: kada kirsti reiškia saugoti
Miškų politika – bene opiausias ir daugiausiai visuomenės dėmesio sulaukiantis gamtosaugos klausimas Lietuvoje. Vis daugėja bendruomeninių judėjimų ir pilietinių iniciatyvų, kurios kovoja už didesnę miškų apsaugą. Nevyriausybininkų pastangomis buvo penkis kartus išplėstas Punios šilo rezervatas, kuriame neleidžiama jokia ūkinė veikla, o didžiojoje dalyje – ir žmonių lankymasis. Tačiau yra miškų, kur patys gamtininkai kišasi į natūralų miško gyvenimą ir vykdo vadinamuosius biologinės įvairovės palaikymo kirtimus. Kur ir kam reikalinga gamtotvarka miškuose, kodėl tam tikruose miškuose patys gamtosaugininkai galanda kirvius, komentuoja miškų ekologas Danas Augutis iš Vytauto Didžiojo universiteto.
Gamtotvarka – žmogaus klaidų taisymas
Pašnekovas tvirtina, jog idealiame pasaulyje gamtotvarka būtų nereikalinga. Sveika natūrali gamta didelėje teritorijoje geba su visomis problemomis susitvarkyti pati, ten klesti didelė gamtinė ir biologinė įvairovė.
Pasak Dano Augučio, yra keturios pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvoje gamtotvarka miškuose vis dėlto yra reikalinga. „Pirmoji problema ta, jog mūsų saugomos teritorijos yra per mažo ploto, – teigia jis. – Šimto ar tūkstančio hektarų plote procesai negali vykti taip natūraliai kaip didžiuosiuose Šiaurės Amerikos ar Afrikos nacionaliniuose parkuose, kur iš tikrųjų visi procesai susibalansuoja“.
Antroji priežastis ta, kad mūsų gamta jau yra sąlyginai pakeista. „Mes neturime šimtus metų neliestų rezervatų ar medžioklės plotų, visos Lietuvos saugomos teritorijos yra sąlyginai jaunos ir jose yra daug dirbtinių intarpų. Klausimas, ką su jais daryti. Vienas variantas yra uždraudus visus kirtimus laukti, kol miškas savaime taps natūralus, bet tai užtruktų ilgai. Kitas variantas – pasitelkti gamtotvarką kaip būdą pagreitinti procesus. Ten, kur šiuo metu nėra vertingos miško buveinės, ji natūraliai atsirastų po 50-60 metų, o kryptingai vykdant gamtotvarką, gali atsirasti jau po 10-30 metų“, – teigia VDU mokslininkas.
Gamtotvarka taip pat reikalinga išsaugant pusiau natūralias buveines. „Kai kurios buveinės susiformavo veikiamos tam tikros veiklos. Anksčiau jas formavo stambūs kanopiniai gyvūnai, tokie kaip stumbrai, tarpanai, taurai, o paskutiniaisiais šimtmečiais tą veiklą perėmė žmogus, ganydamas gyvulius. Tai miško laukymių buveinės, medžiais apaugusios ganyklos, kurioms išlikti reikalingas ganymas arba šienavimas.
Galiausiai ketvirtoji priežastis, pasak Dano Augučio, yra klimato kaita ir invazinės rūšys, kur gamta pati susitvarkyti jau negali. Jeigu žmonės atvežė kažkokią rūšį, kuri nevaldomai plinta miške, tai patys turi ją ir sustabdyti.
Skiriasi kirtimų tikslas
Paklaustas, kuo skiriasi biologinės įvairovės palaikymo kirtimai nuo įprastų kirtimų ir ar eilinis žmogus galėtų juos atskirti, Danas Augutis atsako, kad pirmiausia skiriasi kirtimų tikslas.
„Ūkinių kirtimų tikslas yra „nuimti derlių“ ir vėliau toje vietoje atsodinti mišką. Tuo tarpu biologinės įvairovės kirtimai skirti atkurti gerą miško būklę, padaryti gerą darbą gamtai, – teigia miškų ekologas Danas Augutis. – Biologinės įvairovės palaikymo kirtimai paprastai nebūna plyni, išskyrus tuos atvejus, kai atkuriamos atviros buveinės – žemyninės vėjo pustomos kopos arba pelkės.“ Daugelio biologinės įvairovės palaikymo kirtimų miškuose žmonės nė nepastebi. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikė Kauno ąžuolyne atliktus gamtotvarkos darbus.
Padeda išlikti retoms rūšims
Dalis biologinės įvairovės palaikymo kirtimų yra skirti pagerinti paties miško būklę, o kita dalis – padėti išlikti retoms saugomoms rūšims. Danas Augutis pateikia porą pavyzdžių. „Daliai žydinčių miško augalų reikia tarpinių apšvietimo sąlygų, miško laukymių ir retmių. Visiems žinoma vėjalandė šilagėlė gali įsitvirtinti ten, kur yra pažeista miško paklotė, pradraskytas smėlynas, ir pakanka šviesos.
Panašius poreikius turi ir didžiausia Lietuvos orchidėja plačialapė klumpaitė. Ją galima pavadinti „miško skylių gėle“. Jai taip pat reikalingas specifinis karbonatinis dirvožemis ir tam tikras grybas, todėl ji labai reta, bet ten, kur sąlygos atitinka ir yra daugiau šviesos, galima rasti jų augavietes. Taigi retų rūšių buveinėse, kur trūksta atvirų vietų, galima jas sukurti dirbtinai pasitelkiant gamtotvarką.
Paklaustas, kam dar papildomai atvėrinėti retmes ar laukymes miškuose, kurie jie jau ir taip atrodo miškininkų pakankamai suvarpyti, Danas Augutis atsako, jog pagrindinis skirtumas tarp plynųjų kirtimų ir gamtotvarkos metu suformuotų laukymių yra tas, kad plynieji kirtimai greitai atsodinami jaunais medeliais ir po 5-10 metų tampa neįžengiamu jaunuolynu.
„Tuo metu gamtotvarkos kirtimais sukurtos laukymės yra prižiūrimos, jose įsivyrauja atviroms buveinėms būdinga augalija. Šios rūšys tampa mitybiniais augalais įvairiems vabzdžiams, įskaitant ir saugomus, kurie savo ruožtu privilioja kitą gyvūniją. Taip sukuriama kitokios biologinės įvairovės sala miškų apsuptyje. Atviros vietos gamtotvarkos būdu formuojamos ten, kur jų trūksta ir kur jos istoriškai egzistavo“, – paaškina gamtosaugos ekspertas.
Danas Augutis atkreipia dėmesį, kad yra ir tokių rūšių, kurioms reikia gūdaus drėgno miško masyvo. „Tokių rezervatinių miškų taip pat turime palikti, kur nelįstume su gamtotvarka. Dėl to gamtotvarka visada turi būti labai gerai apgalvota“, – teigia jis.
Padeda derinti gamtos ir miškininkų interesus
„Dar vienas gamtotvarkos tikslas, kurį siūlome kartu su kitais VDU mokslininkais, yra padėti saugomoms miškų buveinėms susiformuoti ten, kur jų šiuo metu nėra, – teigia Danas Augutis. – Jeigu dalyje saugomai teritorijai priklausančių miškų nėra buveinių, vadinasi, jiems kažko trūksta. Jeigu miškas per jaunas, belieka laukti, bet jeigu trūksta medžių įvairovės ar negyvos medienos, arba tam tikros miško struktūros, tą galima pasiekti gamtotvarkos priemonėmis ir paspartinti buveinių atsiradimą.“
Pasak jo, tai gali padėti suderinti gamtos ir miškininkų interesus. Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai saugoti tam tikrą hektarų skaičių skirtingų miškų buveinių. Tad, jeigu esamoje saugomoje teritorijoje galima daugiau miško įtraukti į buveinių apskaitą, kažkur kitur nebereikės steigti naujos saugomos teritorijos ir riboti ūkinės veiklos.
„Be to, privataus miško savininkams svarbus aspektas yra tas, jog gamtotvarkos metu, kaip ir visų kitų kirtimų metu, gaunama mediena. Žinoma, ne tiek pat, kiek vykdant plynus kirtimus, tačiau darant gerą darbą gamtai kartu galima gauti ir ekonominę naudą“, – teigia pašnekovas.
Visuomenėje – romantinio ir pragmatinio požiūrio sankirta
VDU mokslininkas Danas Augutis pripažįsta, kad neretai gamtosaugininkų veiksmai visuomenėje pasitinkami įtariai ar net priešiškai. Vis dėlto, jo teigimu, tai nėra vien Lietuvos bruožas, jis būdingas ir kitoms Europoms valstybėms. Karštos diskusijos, kiek galima kištis į gamtą, taip pat vyksta ir Kanadoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Vienoje barikadų pusėje vyrauja romantinis požiūris, kad gamta susitvarkys pati. Kita vertus yra pakankamai daug tyrimų, kurie rodo, jog esame įsikišę į gamtą taip drastiškai, kad ją palikę savaiminiam susitvarkymui, galime to ir nesulaukti, – aiškina D. Augutis. – Tai jau panašiau į loteriją – arba miškas natūralizuosis, arba ims degraduoti. Jame gali įsigalėti invazinės rūšys arba užaugti pernelyg tankus medynas, kuris nebus atsparus medžių liemenų kenkėjų invazijoms. Tokiu atveju vietoje gražaus sveiko miško po 50 metų galime turėti plynę.“
Pašnekovo teigimu, svarbiausia yra kantriai aiškinti politikams ir visuomenei priežastis, kodėl ir kada to reikia. „Šiandienėje Lietuvoje jau turime pakankamai daug gerų gamtotvarkos pavyzdžių, kaip atrodo atkurtos pelkės ar medžiais apaugusios ganyklos, galima parodyti žmonėms, kad tai nieko baisaus. Taip pat su kolegomis iš gamtosauginio projekto „Naturalit“ parengėme gaires politikos formuotojams, kurių tikslas yra moksliškai pagrįsti gamtotvarkos miškuose reikalingumą ir mažinti su tuo susijusias baimes.“
D. Augutis pripažįsta, jog atvirų buveinių, tokių kaip žemyninės pustomos kopos, atvėrimas pirmaisiais metais atrodo drastiškai, bet tikina, jog atsikūrus buveinėms jos atrodys gražiai. „Lietuvoje neturime kito būdo išsaugoti žemynines, ne prie jūros esančias kopas. Anksčiau jas palaikė stambiųjų žolėdžių ir naminių gyvulių bandos, dabar belieka pasitelkti gamtotvarką. Yra ir daugiau gamtinių buveinių, tokių kaip viržynai, kurie Lietuvoje be žmogaus pagalbos nebesugebėtų išlikti, nes gamta jau yra pernelyg pakeista, kad pati galėtų susitvarkyti“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas Danas Augutis.
