Geopolitikos diagnostika: Sirija, Čilė, Rusija/Afrika

Sirija

Faktas:

Nukautas (susiprogdinęs) Islamo valstybės lyderiu – kalifu apsišaukėliu – laikytas teroristas Abu Bakr al-Gaghdadi (kartu ir trys jo vaikai).

Diagnozė:

Sakoma. Kad tai buvo antras po bin-Ladeno nekenčiamiausias ir labiausiai medžiojamas teroristas.

Islamo valstybė buvo jau prieš gerus metus sumušta, ir paskelbta apie jos pabaigą. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tuose Vidurio Rytuose ne tik negalima politinio peizažo piešti juoda ir balta spalva. Regione niekas iki galo nemiršta, ypač politiniai procesai – dabartiniame politikos koliaže yra ir visokie karai – ir dėl naftos, ir dėl kelių šimtmečių senumo klanų įtakos sferų, tebesitęsia Pirmasis ir Antrasis pasauliniai, karas dėl kurdų valstybės, karas tarp musulmonų ir neislamiškų tikėjimų, ir t.t.

Politinė ir emocinė JAV pergalė šiame etape yra akivaizdi. Tačiau, pamename, po Osamos bin-Ladeno likvidavimo jo organizacija ne išsilakstė. IS taip pat neišsilakstė po to, kai prarado visas kontroliuojamas teritorijas, tad neišsilakstys ir po lyderio žūties.

Ar pasikeis pusiausvyra, išnykus vienam iš politinės mišrainės ingredientų? Be abejo, bus kažkas kitaip. Bus nauja mišrainė, su kuria pradėjus karus, niekada nebaigsi, kartą atėjęs į šį regioną, lengvai neišeisi. Čia niekada niekas nesibaigia…

Čilė

Faktas:

Šalyje plečiasi visuomenės protestai, tokie gausūs pirmą kartą po to, kai 1973 metais buvo nušalintas prezidentas Salvador Allende. Susirėmimuose jau žuvo  11 žmonių. Dabartinis šalies prezidentas Sebastian Pinera declared paskelbė nepaprastąją padėtį: miestuose dislokuota apie 10 000 kariškių ir sunkiojo karinė technika. Tai vyksta pirmą kartą nuo generolo Augusto Pinochet valdymo laikų.

Diagnozė

Protestai Lotynų Amerikoje nėra kažkas nepaprasta. Tačiau Čilė, kuri save nori lyginti nesu kaimynais, o veikiau su išsivysčiusiomis Europos valstybėmis. Jos žmogiškosios raidos indeksas (atspindintis pragyvenimo lygį) yra kiek mažesnis nei Latvijos. Kelis pastaruosius dešimtmečius Čilė buvo pavydėtinos socialinės ramybės pavyzdys, dažnai laikoma lyg ir „europietiškiausia“ regiono valstybė.

Krizės pradžia tapo visai nedidelis viešojo transporto bilietų kainų kilstelėjimas. Jis, beje, oficialiai atšauktas, tačiau protestai netyla. Tai rodo, kad reali socialinė įtampa kaupėsi ne vienerius metus, o vadinama „verslui-palanki“ pastarųjų metų politika, žmonių akyse išsigimė į nepžabojamą laukinį kapitalizmą.

Tai nereiškia, kad čiliečiams staiga reikia socializmo. Tai veikiau reiškia, kad Čilei, kaip ir kitoms regiono šalims reikia savotiško populiaraus autoritaro – patriarcho – sugebančio tvirtą ranką derinti su tikra ar tariama meile „paprastiems žmonėms“. Vadinama liberali demokratija pabodo ne tik Čilei, pabodo visam regionui, o tai reiškia, kad vadinamoji demokratijos bangų teorija niekur nedingo – laukime „tetušių-generolų“ ir panašių „patriarchų“. Vėl skaitysime romanus apie patriarchų rudenius bei jų šimtus metų vienatvės. Niekas nesikeičia.

Rusija/Afrika

Faktas:

Rusijos Sočių mieste įvyko įspūdingas Rusijos-Afrikos šalių viršūnių susitikimas. Dalyvavo rekordinis Afrikos šalių vadovų skaičius – 43 šalių ir vyriausybių vadovai, dar 11 šalių atstovauja ministrų ir pasiuntinių lygiu.

Diagnozė:

Rusija desperatiškai siekia būti didžiąja valstybe. Vienas iš jos požymių yra globaliniai interesai ir globalios politikos žaidimas. O Afrikos politika yra globalios politikos dalis, tad šaliai norint būti įtakingai pasaulyje, reikia būti įtakingai ir Afrikoje,

SSSR turėjo Afrikos politika – rėmė vadinamus pro-socialistinius vietos režimus, o kai kada (su Kubos kariškių pagalba) juos ir kūrė. Tokios „kūrybos“ likučių dar ir šiandien yra kokios nors Angolos ar Mozambiko valdžioje. Rusija kelis dešimtmečius buvo savaip iš Afrikos išstumta, tad dabar nori sugrįžti, pradeda atgauti dalį Afrikos rinkų (per 10 metų eksportas į Afriką patrigubėjo), santykinai sėkmingai plėtoja ginklų prekybą.

Tačiau svarbiausias tikslas yra atgauti ir net stiprinti politinę įtaką. Šiandien Rusijos nebevaržo pareiga skleisti marksizmo-leninizmo idėjas, šiandien Rusija yra ciniškai pragmatiška politinės laimės ieškotoja. Rusijos kariuomenės atstovai, valdininkai ir politikos technologai dirba beveik 30-yje Afrikos šalių. Rusija Afrikos šalims nurašė skolų už daugiau kaip 20 mlrd. dolerių.

Už draugystę su Maskva Afrikos šalims siūloma nemažai vilionių, tačiau užkariauti kontinentą lengva nebus. Jei kažkada su SSSR idėjomis konkuravo Vakarų Europa, šiandien didysis Rusijos konkurentas yra Kinija, kurios finansinės galimybės „nupirkti“ afrikiečius yra kur kas didesnės. Būtų naivu manyti, buvusios metropolijos abejingai žiūrės, kaip Rusija neokolonializmo metodais užvaldo jų buvusias valdas. Galiausiai nereiktų pervertinti Rusijos galimybių – jos labai ribotos. Afrikos „kąsnis“ gali būti per didelis, o ir šiaip dauguma Rusijos kuriamų ar remiamų geopolitinių struktūrų (NVS, BRICS, Šanchajaus grupė, Eurazijinė bendrija ir pan.) arba negyvos arba pusgyvės. Tad ir afrikinis Rusijos projektas gali greit pasirodyti nieko vertas.

Užsk. Nr. EV-152